VIII. IŠVADOS

Iš to, kas pasakyta apie santuoką, kyla šios išvados:

a) į santuokos sutartį ir iš jos kylantį gyvenimo būdą reikia žiūrėti su gilia pagarba ir meile;

Tai paties Dievo parengta, įvesta ir pašvęsta institucija žmonių giminei palaikyti ir plėsti. Nuo pagarbos santuokai ir jos uždaviniams priklauso šeimų, valstybių, tautų ir visos žmonių giminės likimas. Tinkamai sutvarkyta santuoka yra gyvybinė ląstelė tiek Bažnyčiai, tiek valstybei, tiek žmonių bendruomenei apskritai. Ji duoda šeimai naujų narių, valstybei – naujų piliečių, tautai – naujų sūnų ir dukrų, o dangui – naujų gyventojų. „Jei visa tai, – sako popiežius Pijus XI, – rimtai ir su gyvu tikėjimu apsvarstome, jei vertingosios santuokos gėrybės, t. y. vaikai, ištikimybė ir sakramentas, tinkamai nušviečiamos, negalima nesistebėti Dievo išmintimi, Jo šventumu bei maloningumu, kuris taip gražiai apsaugo tiek vedusiųjų garbę ir gerovę, tiek visos žmonių giminės palaikymą bei plėtimą, vykdytiną tik skaisčioje ir šventoje Santuokoje.“

b) nors santuokos luomas yra be galo gražus ir kilnus, nevalia niekinti tų asmenų, kurie ryžtasi gyventi mergystėje ar celibate;

Be abejo santuoka yra reikalinga. Reikia gėrėtis ir džiaugtis tais, kurie, nebijodami iš santuokos luomo kylančių vargų, su meile priima naujus šeimos narius. Tačiau nėra būtina, kad santuokon eitų visi. Pati prigimtis daugelį sulaiko nuo vedybų ar vaikų gimdymo bei auklėjimo. Šių asmenų nevalia smerkti. Atvirkščiai. Nuo senų laikų tiek žydai, tiek pagonys su pagarba žiūrėjo į tuos, kurie norėjo ir sugebėjo skaisčiai gyventi atlikdami vaidilučių ir panašias pareigas.

Šiuo reikalu labai aiškiai pasisakė Kristus, apaštalai ir pati Bažnyčia.

Kai šv. Petras, įsigilindamas į santuokos neišardomumą, pareiškia, jog geriau žmogui nevesti, Kristus jam atsako: „Ne visi išmano tuos žodius, o tik tie, kuriems duota išmanyti ... Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“ (Mt 19, 11–12) Vadinasi, ne visiems leista ir įmanoma gyventi ir ištesėti nevedus.

Šv. Paulius, palygindamas nevedusiųjų ir vedusiųjų gyvenimą, sako: „Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą [...] Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis, negu degti [...] Nesisituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir rūpinasi patikti vyrui. Aš tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet linkėdamas kilnumo ir neblaškomo atsidavimo Viešpačiui. Jei kas mano būsiant jam negarbinga, kad jo mergaitė liks peraugusi, ir jei taip reikia, tedaro, kaip nori [...] Bet jei kas savo širdyje yra tvirtai apsisprendęs, ne iš prievartos, bet būdamas savo valios šeimininkas ir savo širdyje nutaręs išsaugoti savąją mergaitę, tas gerai padarys. Taigi, kas veda savo mergaitę, gerai daro, o kas neveda savo mergaitės, daro geriau.“ (1 Kor 7, 1–38)

O Tridento Susirinkimas pabrėžia: „Jei kas sakytų, kad santuokos luomą reikia vertinti aukščiau už mergystę ar celibatą ir kad nėra geriau ir palaimingiau pasilikti mergystėje ar celibate, tas tebūna ekskomunikuotas.“[125]

Taigi kilnus ir šventas yra santuokos luomas ir jo pareigos, bet dar kilnesnė ir šventesnė mergystė. Ypač ji kilni ir šventa, kai ja nesiekiama išvengti santuokos ir šeimos vargų, bet siekiama didesnio savo asmens tobulumo, kai trokštama gražiau pasitarnauti Dievui, Bažnyčiai, visuomenei, apaštalavimo ir labdaros darbams, mokslui ar kultūrai.

c) santuokos luomui reikia tinkamai pasiruošti.

Šiam tikslui būsimieji sutuoktiniai pirmiausia privalo išsiugdyti sveiką pažiūrą į santuoką, jos uždavinius ir visą santuokinį gyvenimą. Tik tokia pažiūra persunkia tikra meile santuokai numatytus Dievo planus, sutuoktinių santykius ir padeda kantriai nešti santuokinio gyvenimo vargų naštą. O ji yra didelė ir sunki! Tikrasis santuokinis gyvenimas dažniausiai pasirodo visiškai kitoks, nei sutuoktiniai jį įsivaizduoja. Kasdienybė neretai būna kieta, net žiauri. Tik meilė santuokos idealams padeda ištesėti.

Antra, būsimieji sutuoktiniai pirmiau, negu susiriša visam gyvenimui, turi vienas kitą pažinti ir ištirti (žinoma, ne ištvirkaudami). Jie privalo išstudijuoti vienas kito būdą, dorovinę būseną, sveikatą, aptarti kitus santuokinio gyvenimo reikalus. Juodu privalo pasidomėti savo būsimojo gyvenimo draugės (draugo) religine būkle. Juk religija yra šeimos gyvenimo pamatas. Išorinis kūno grožis, sugebėjimas madingai puoštis, stilingai apsieiti paprastai yra netikras laimingo santuokinio gyvenimo laidas. Deja, besirengiantieji santuokai šiuos dalykus dažnai išleidžia iš akių. Kitoms profesijoms žmonės paprastai ruošiasi labai atsidėję, bet santuokos luomui nemėgstama ruoštis. Labai dažnai ji sudaroma visai neapgalvotai. Čia dažniausiai ir glūdi didžiausia nevykusių ir labai nelaimingų santuokų ir santuokinio gyvenimo tragedijų priežastis.

Besirengdami santuokai, būsimieji sutuoktiniai privalo iš anksto užeiti pas kleboną, jam nuoširdžiai ir atvirai išdėstyti savo planus, gauti iš jo reikiamus nurodymus, sutvarkyti Bažnyčios įsakytus užsakus, išsiaiškinti kitus su santuoka susijusius dalykus, ypač galimas kliūtis santuokai. Juk klebonas yra teisėtas Bažnyčios atstovas ir prityręs šiuose reikaluose. Todėl kreipimasis į jį labai dažnai padeda išvengti daugybės nemalonumų, nesusipratimų, dažnai net visai nepamatuotos pagiežos Bažnyčiai ar jos atstovams.

Galiausiai santuokos sutartį ir visą santuokinį gyvenimą iš pat pradžių turi gaubti religinis apdaras. Nuoširdi malda ir pašvenčiamoji malonė turi lydėti jaunąją porą prie altoriaus, Bažnyčios palaiminimas turi pašvęsti juodviejų amžinąją sutartį, o dažnos ir nuoširdžios religinės praktikos turi juodu lydėti visą gyvenimą iki karsto lentos. Priešjungtuvinė išpažintis ir Komunija santuokos proga yra daugiau negu pageidaujama ir patariama.

Giliai įsidėmėtini yra popiežiaus Pijaus XI žodžiai šiuo klausimu: „Būtina, kad tuos, kuriuos saisto šventasis Santuokos ryšys, persunktų gilus ir nuoširdus maldingumas Dievui, kad jis gaivintų visą jų gyvenimą, kad jų protą ir valią perimtų gili pagarba Dievo didybei. Todėl labai protingai ir pagal krikščioniškosios išminties dėsnius elgiasi tie sielų ganytojai, kurie, norėdami, kad vedusieji savo santuokiniame gyvenime nenutoltų nuo Dievo įstatymų, pirmiausia skatina juos maldingumo ir religingumo darbams, moko su nuolankumu pasivesti visame Dievui, maldauti Jį paramos, dažnai priimti šv. sakramentus, apskritai nuoširdžiai tarnauti Dievui.“[126]

„Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona.

Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti...

Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos.

Esi susietas su žmona? Neieškok skyrybų. Likai be žmonos? Neieškok žmonos. Jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda...

Žmona surišta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje. Bet, mano nuomone, ji bus laimingesnė netekėdama.“ (1 Kor 7, 1–39)

[125] Tridento Susirinkimas, sess. XXIV, c. 10.

[126] Pijus XI, Enciklika Casti conubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930) 539–592.