DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

IV. APIE NUODĖMIŲ PRIEŽASTIS

Priežastis, dėl kurios padaromos nuodėmės

1. Nuodėmių priežastis yra žmogaus valia.

Kol žmogaus valia nedalyvauja veiksme, tol nuodėmės nėra, nors, iš šalies žiūrint, veiksmas atrodytų ir labai nedoras.

Nuodėmes skatinančios priežastys

2. Žmogaus valią į nuodėmes traukia trys skatinančios priežastys: geismas, pasaulis ir piktoji dvasia.

Geismas

3. Geismu arba pageidimu vadiname žmogaus prigimtyje esantį netvarkingą polinkį, dėl kurio jis labiau krypsta į juslines gėrybes nei į dvasines, o krypdamas į dvasines, siekia netvarkingo savęs išaukštinimo.

Iki pirmosios nuodėmės žmonės buvo laisvi nuo geismo. Tik po jos jis pradėjo veikti. Didesnį ar mažesnį jį turi kiekvienas žmogus. Ne veltui dorovės milžinas šv. Paulius skundėsi, sakydamas: „Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose.“ (Rom 7, 22–23)

Apaštalas šv. Jonas išskiria trejopą geismą: akių geismą, kūno geismą ir gyvenimo puikybę. (1 Jn 2, 16) Akių geismą sudaro mūsų prigimtyje esąs netvarkingas polinkis į smalsumą, į norą ištirti, sužinoti net ir pavojingus ar pragaištingus mūsų išganymui dalykus. Kūno geismas yra netvarkingas polinkis į malonumus, kylančius iš veiksmų, kurie savo prigimtimi yra skirti asmeniniam išsilaikymui ar savo rūšies plėtimui. Gyvenimo puikybė – tai netvarkingas polinkis į norą kuo aukščiau iškilti, valdyti kitus ir patirti kuo daugiau pagyrimų ir garbės.

Pats geismas nėra nuodėmė

4. Tačiau pats geismas anaiptol dar nėra nuodėmė. Jis yra tik dažniausias nuodėmių šaltinis, jeigu sutinkama su tuo, ką jis skatina ar į ką traukia.

Apaštalas šv. Jokūbas sako: „Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę.“ (Jok 1, 14–15) Vadinasi, nuodėmė yra tik tada, kai geismas pradeda veikti. Bet jeigu jam neleidžiama pradėti veikti, nuodėmės anaiptol nėra, nors jis į ją trauktų ir viliotų.

Todėl, kai įvairūs klaidų prasimanytojai XVI šimtmetyje ėmė skelbti, kad jau pats geismas yra nuodėmė, Bažnyčia griežtai juos pasmerkė.

Pasaulis

5. Pasauliu čia vadiname anaiptol ne mums regimą Visatą ir ne žemėje gyvenančius žmones, bet tik tą nedorą nusistatymą ir priešingą Kristaus mokslui dvasią, kurią turi daugelis žmonių.

Pasaulis įvairiais būdais skatina žmones į nuodėmes:

a) skelbdamas Kristaus mokslui ir tiesai griežtai priešingas pažiūras į žmogaus gyvenimą, tikslą, uždavinius, į šio pasaulio gėrybes ir t. t.;

b) viliodamas kiekvienoje vietoje ir kiekvienu metu gausiai teikiamais nedorais pavyzdžiais;

c) visaip pašiepdamas, niekindamas ir žemindamas nepriimančius pasaulio pažiūrų ir nepasiduodančius jo viliojimams.

Taip jam pavyksta suklaidinti labai daug žmonių, juos įtraukti į visokias nedorybes ir net amžinai pražudyti. Ne be reikalo Viešpats Jėzus kalbėjo: „Vargas pasauliui dėl papiktinimų!“ (Mt 18, 7) O apaštalas šv. Jonas tikinčiuosius įspėja: „Nemylėkite pasaulio, nė to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės.“ (1 Jn 2, 15)

Piktoji dvasia

6. Piktoji dvasia be galo mums pavydi amžinosios laimės ir mūsų nekenčia. Todėl ji kiek įmanydama stengiasi mums kenkti, ypač įtraukti mus į nuodėmes ir amžinai pražudyti.

Ši tiesa pabrėžta daugelyje Šv. Rašto vietų. Juk ne kas kitas, kaip tik piktoji dvasia sugundė pirmuosius mūsų tėvus nusidėti ir užtraukė mums visas negeroves, kurios kyla iš tos nuodėmės. Ji buvo didelių patriarcho Jobo nelaimių ir skaudžių kentėjimų priežastis. Ji net patį Jėzų gundė nusidėti. Ji paskatino apaštalą Judą Iskarijotą parduoti ir įduoti Išganytoją. Todėl šv. knygose yra daug tokių ir į juos panašių įspėjimų: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu.“ (1 Pt 5, 8–9) „Nepalikite vietos velniui.“ (Ef 4, 27) „Priešinkitės velniui“ (Jok 4, 7) ir t. t.

Tačiau nėra pagrindo manyti, jog kiekvienas gundymas nusidėti jau būtinai kyla iš piktosios dvasios. Ne! Piktajai dvasiai dažnai nėra reikalo pačiai kištis. Jos darbą gerai atlieka paties žmogaus pageidimas ir pasaulis. Bet, žinoma, ji irgi nesnaudžia. Ypač įtempia savo jėgas tada, kai pageidimas jau nebeveikia ir pasaulis slysta iš po kojų, t. y. gyvenimo pabaigoje. Ne veltui Bažnyčia nori, kad mes kuo dažniau prašytume Švč. M. Mariją teikti mums pagalbą ne tik dabar, bet ir mūsų mirties valandą.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Patinka, ką skelbiame?

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.