D. APIE DORYBES IR KRIKŠČIONIŠKĄJĄ TOBULYBĘ
Pareiga lavintis dorybėse
Krikščionis anaiptol negali tenkintis vien tuo, kad vengia nuodėmių ir kovoja su ydomis, bet turi taip pat lavintis dorybėse ir siekti savo luomą atitinkančios tobulybės.
Juk žinomi Viešpaties Jėzaus žodžiai, kuriuos Jis ištarė visiems savo mokiniams: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Mt 5, 48) „Teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja“, – sako apaštalas šv. Jonas. (Apr 22, 11) Šv. Paulius apie save pareiškia: „Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse.“ (Fil 3, 12–14)
§ 1. APIE DORYBES
Dorybės sąvoka
1. Dorybė yra įpročiu virtęs tvirtas valios nusistatymas daryti gera.
Kada ne kada padaromas geras veiksmas anaiptol dar nėra dorybė. Dorybė yra tik tada, kai daroma gera nuolat, kai yra išsivystęs įprotis ir tam tikras lengvumas daryti gera.
Krikščioniškos dorybės
2. Dorybių gali turėti kiekvienas žmogus, vis tiek ar jis būtų krikščionis, ar ne. Tačiau krikščioniškos dorybės labai skiriasi nuo nekrikščioniškų. Pirma, jos kyla iš antgamtinio šaltinio – Dievo malonės; antra, jos puoselėjamos su Dievo malonės pagalba; trečia, atlyginimas už jas yra antprigimtinis.
Taigi krikščioniškos dorybės yra antprigimtinės, o nekrikščioniškos – prigimtinės tiek kilmės, tiek vykdymo, tiek atlyginimo atžvilgiu. Dera dar pasakyti, kad krikščionims yra nepalyginti lengviau lavintis dorybėse negu nekrikščionims, nes jie turi daug gausesnių ir galingesnių priemonių.
Dorybių suskirstymas
3. Dorybės skirstomos:
a) kilmės atžvilgiu į įdiegtąsias ir įsigytąsias;
b) dalyko atžvilgiu į dieviškąsias ir moralines;
c) laipsnio atžvilgiu į didvyriškas ir paprastas.
Įdiegtosios dorybės
4. Įdiegtosios dorybės yra tos, kurias pats Dievas suteikia sielai drauge su pašvenčiamąja malone ir kurios įgalina sielą atlikti antprigimtinius amžinojo gyvenimo vertus veiksmus.
Įdiegtųjų dorybių žmogus pats savo jėgomis įsigyti anaiptol negali, nes tos dorybės yra antprigimtinės, o žmogaus jėgos, nors ir labiausiai įtemptos, negali peržengti jo prigimties ribų. Tas dorybes duoda žmogui tik Dievas kartu su pašvenčiamąja malone. Todėl apie vieną iš jų šv. Paulius sako: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ (Rom 5, 5)
Bet kuri įdiegtoji dorybė duoda žmogui tik galią daryti antprigimtinius veiksmus, bet anaiptol ne įprotį ir lengvumą. Kad įgautų tą įprotį ir lengvumą, žmogus turi dažnai atlikinėti tos dorybės veiksmus. Ir juo dažniau bei su didesniu atsidėjimu juos atlikinėja, tuo dorybė darosi tobulesnė.
Įsigytosios dorybės
5. Įsigytosios dorybės yra tos, kurias žmogus gali išsiugdyti savo jėgomis, dažnai vykdydamas tuos pačius gerus darbus.
Jau po pirmojo gero darbo sieloje atsiranda šioks toks lengvumas ir drauge polinkis tą darbą pakartoti. Po antrojo jis sustiprėja. Ir juo dažniau bei su didesniu atsidėjimu daromi tie patys geri darbai, tuo lengvumas ir polinkis juos kartoti didėja, kol galų gale išsivysto įprotis arba dorybė.
