II. ŠVENTŲJŲ UŽTARIMO PRAŠYMAS
Skirtumas tarp maldų Dievui ir šventiesiems
1. Kaip Dievo garbinimas skiriasi nuo šventųjų garbinimo, taip ir į Dievą kreipiamos maldos skiriasi nuo kreipiamų į šventuosius. Dievą maldaujame, kad Jis mums padėtų savo visagalybe, o šventuosius – kad teiktų mums pagalbą, užtardami prieš Dievą.
Vadinasi, ne patys šventieji suteikia mums tą ar kitą malonę, o Dievas ? jų užtarimu. Būtų panašiai, jeigu ko nors prašytume šalies valdovo per pas jį tarnaujančius mūsų giminaičius ar pažįstamus. Prašomą dalyką suteikia valdovas, nors į jį buvo kreiptąsi netiesiogiai.
Prašyti šventųjų užtarimo yra geras dalykas
2. Kad šauktis šventųjų užtarimo yra teisingas ir geras dalykas, matome:
a) iš Šv. Rašto;
Senojo Testamento laikais pats Dievas yra paliepęs Jobo draugams: „Nueikite pas mano tarną Jobą ... Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus.“ (Job 42, 8) Naujajame Testamente šv. Paulius ne vienoje savo laiškų vietoje tikintiesiems rašo: „Aš maldauju jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir Dvasios dovanotosios meilės dėlei kartu su manimi ir už mane kovoti maldomis į Dievą“ (Rom 15, 30) ir pan. (Ef 6, 18; 1 Tes 5, 25). Taigi jeigu gera ir teisinga šauktis Dievui patinkančių asmenų užtarimo, kol jie dar tebėra šiame pasaulyje, tai juo labiau, kai jie jau amžinybėje, vadinasi, kai jie malonėje jau sutvirtėję ir nebegali nusidėti.
b) iš nuolatinio Bažnyčios mokslo ir elgesio;
Ko Bažnyčia šiuo klausimu moko ir kaip elgiasi, gražiai išreiškė šv. Kiprijonas, viename savo laiške rašydamas: „Atsiminkime vieni kitus ... melskimės vieni už kitus šiame ir aname pasaulyje, ir jei kas nors iš mūsų, Dievo gailestingumui paskubinus, anksčiau išeina iš šio pasaulio, tebesitęsia mūsų meilė jam Dieve ir tenesiliauja mūsų maldos, siunčiamos į Tėvo gailestingumą už mūsų brolius.“[11] Bažnyčios rašytojas Euzebijus, kalbėdamas apie šventųjų kapus, sako: „Mes mėgstame dažnai lankyti jūsų kapus, tenai aukoti savo maldas bei prašymus ir garbinti pasiekusias laimę jūsų vėles, ir mes esame įsitikinę, kad tai darome visai teisingai.“[12]
c) iš šventųjų bendravimo tiesos.
Tai viena pagrindinių mūsų šv. tikėjimo tiesų, kad visi tikintieji: tiek gyvenantys šiame pasaulyje, tiek esantys danguje, tiek kenčiantys skaistykloje, yra glaudžiai tarp savęs susiję, nes sudaro vieną bendrą mistinį (dvasinį) Viešpaties Jėzaus Kūną. Mirtis anaiptol nenutraukia jų tarpusavio ryšių. Todėl palaimintieji danguje neabejotinai gali išgirsti mūsų prašymus ir mus užtarti pas Dievą.
Šauktis šventųjų užtarimo yra išganinga
3. Šauktis šventųjų užtarimo mums yra labai naudinga ir išganinga. Šv. Rašte ne kartą sakoma, kad jie iš tikro mus užtaria ir kad Dievas išklauso jų maldų už mus.
Pavyzdžiui, apaštalo šv. Jono Apreiškimo knygoje rašoma: „Dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, smilkalų, – o tai buvo šventųjų maldos.“ (Apr 5, 8) 2-oje Makabėjų knygoje kalbama apie jau numirusį pranašą Jeremiją, kad „jis daug meldžiasi už tautą ir šventąjį miestą“. (2 Mak 15, 14) Tobitui arkangelas Rapolas pareiškė: „Kai tu, Tobitai, ir Sara meldėtės, aš liudijau judviejų maldą Viešpaties Šlovės akivaizdoje“ (Tob 12, 12) ir t. t.
Kaip Dievas išklauso savo ištikimųjų tarnų ir draugų užtarimo, aiškiai ir gražiai rodo vieno iš patriarchų – Abraomo gyvenimas. Kai tam išrinktosios tautos tėvui Dievas pranešė sunaikinsiąs Sodomos ir Gomoros miestus už jų gyventojų nedorybes, jam pagailo žmonių ir jis ėmė prašyti Dievą jų nebausti, jei tarp jų atsiras bent penkiasdešimt dorų asmenų. Dievas sutiko. Padrąsintas Dievo nuolaidumo, Abraomas pradėjo vis mažinti dorųjų skaičių, kol galop sustojo ties dešimtimi. Dievas pažadėjo ir tada nenaikinti miestų. Daugiau Abraomas jau nebeprašė, nes neabejojo, kad bus bent tiek dorųjų. Deja, jų tiek nebuvo, ir miestai neišvengė to, ko buvo nusipelnę. Taigi atrodo, kad Abraomas savo užtarimu būtų sulaikęs Dievą nuo teisingo baudimo. Jeigu jam tai nepavyko, kaltas anaiptol ne jo užtarimas. Tad jeigu Dievas išklauso dar šiame pasaulyje esančių savo tarnų ir draugų užtarimo, tai juo labiau, kai jie jau yra danguje. Ne be reikalo apaštalas šv. Jokūbas pabrėžia: „Daug gali karšta teisiojo malda.“ (Jok 5, 16)
[11] Kiprijonas, Epistola 57 ad Cornelium.
[12] Euzebijus, De praepar. evang., 1. 13, cap. 2.
