DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

I. VIDINIS DIEVO GARBINIMAS

Vidinio Dievo garbinimo sąvoka

1. Mes garbiname Dievą vidiniu būdu, kai savo širdyse reiškiame Jam priklausančią pagarbą, garbę ir pasidavimą. Tai padarome:

a) pripažindami Jį savo ir visų dalykų Kūrėju bei Valdovu, nusilenkdami Jo valiai, dėkodami Jam ir rūpindamiesi Jo išgarsinimu;

b) turėdami tikėjimo, vilties ir meilės dorybes bei žadindami jų aktus.

Tikėjimas

2. Kadangi apie tikėjimą kalbėta pirmoje šio veikalo dalyje, todėl čia apžvelgsime tik jam priešingas nuodėmes.

Tikėjimui priešingos nuodėmės

3. Tikėjimui nusidedama:

a) netikėjimu, klaidatikyste, abejojimais tikėjimu;

b) priešingomis tikėjimui kalbomis, noriu tokių kalbų klausymu, priešiškų tikėjimui knygų, laikraščių ir kitokių raštų skaitymu bei jų platinimu;

c) abejingumu tikėjimui, dalyvavimu nekatalikų religinėse apeigose, tikėjimo išsižadėjimu.

Netikėjimas

Netikėjimas yra tų asmenų, kurie dar nebuvo pakrikštyti, krikščioniškojo tikėjimo stoka. Jis yra trejopas: a) tų asmenų, kurie nieko nežino apie krikščionių tikėjimą (jų netikėjimas vadinamas negatyviuoju), b) tų, kurie turi progą pažinti krikščionių tikėjimą, bet ja nesinaudoja (jų netikėjimas vadinamas privačiuoju), c) tų, kurie pakankamai pažįsta krikščionių tikėjimą, bet jo nepriima (jų netikėjimas yra pozityvusis). Pirmieji už savo netikėjimą nėra kalti; antrieji ir tretieji – nusideda. Jų nuodėmės sunkumas priklauso nuo to, kiek jie žino apie pareigą tikėti ir ją apleidžia.

Klaidatikystė

Klaidatikystė arba erezija yra tada, kai neigiama ar iškreipiama kokia nors Katalikų Bažnyčios skelbiama tikėjimo tiesa. Jei Katalikų Bažnyčios skelbiama tikėjimo tiesa neigiama ar iškreipiama nesąmoningai, klaidatikystė yra materiali, o jeigu sąmoningai ir atkakliai – formali. Materialūs klaidatikiai yra, pavyzdžiui, visi tie, kurie, gimę ir užaugę tarp nekatalikų (bet krikščionių), nė žinoti nežino, kad vien Katalikų Bažnyčia skelbia tikrąjį tikėjimą, o formalūs – tie nekatalikai krikščionys, kurie, rimtai abejodami savo tikėjimo tikrumu, nesistengia ieškoti tiesos; taip pat tie nekatalikai krikščionys, kurie žino, kad vien katalikų tikėjimas tėra tikrasis, bet jo nepriima; ypač tie katalikai, kurie sąmoningai ir atkakliai neigia ar iškreipia kokią nors Katalikų Bažnyčios skelbiamą tiesą ar priima nekatalikų krikščionių tikėjimą. Materialieji klaidatikiai nėra kalti, o formaliųjų nuodėmė neabejotinai sunki.

Abejojimai tikėjimu

Abejojimai tikėjimu, kaip ir pagundos prieš tikėjimą, tol nėra nuodėmė, kol jiems nepritariama ir turima nusistatymą tvirtai tikėti viskuo, ko moko Katalikų Bažnyčia. O jeigu su jais sutinkama, aišku, nusidedama. Pajutus juos, reikia kuo greičiau stengtis sužadinti tikėjimo aktą. Taip ne tik bus išvengta nuodėmės, bet ir bus įgytas nemažas nuopelnas. Geriausia priemonė apsisaugoti nuo abejonių tikėjimu ir pagundų prieš jį yra nuoširdžiai krikščioniškai gyventi. Juk ne be reikalo Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Kas nori vykdyti jo (Dievo) valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos.“ (Jn 7, 17)

Tikėjimui priešiškų raštų skaitymas ir platinimas

Skaitant tikėjimui priešiškas knygas, laikraščius ir įvairius kitokius raštus, kyla didelis pavojus patirti stiprių abejonių tikėjimu ar net netekti tikėjimo. Platinant juos, kiti įtraukiami į tą pavojų. Ir vienas, ir kitas dalykas yra neabejotinas nusikaltimas tikėjimui.

Indeksas

Bažnyčia, kaip gera motina, norėdama apsaugoti savo vaikus nuo amžinosios žūties, griežtai draudžia jiems skaityti priešiškus tikėjimui ir dorovei raštus. Kad jie tuos raštus galėtų atpažinti lengviau ir tikriau, Bažnyčia yra sudariusi jų sąrašą. Tas sąrašas vadinamas indeksu. Kai kas nesidrovi kaltinti Bažnyčios, kad ji slepia nuo žmonių tiesą. Tačiau toks kaltinimas kyla iš dalyko nesupratimo. Juk tarp uždraustų raštų nėra tokių, kurių neperskaičius nukentėtų mokslas ar menas. Kita vertus, kam būtinai reikia perskaityti vieną ar kitą tokį raštą, tas gali nesunkiai gauti leidimą iš dvasinės vyresnybės. Galiausiai dabar yra tiek daug įvairiausių raštų, jog ir geriausiems perskaityti trūksta laiko. Tad kam imti į rankas nuodus, jei turima tiek daug sveikiausio maisto?

Abejingumas tikėjimui arba indiferentizmas

Abejingumas tikėjimui arba indiferentizmas yra tada, kai arba visai nesirūpinama tikėjimu, arba visos religijos laikomos lygiavertėmis ir geromis. Jis yra: a) neprotingas, nes netiesa čia prilyginama tiesai; b) priešingas prigimčiai, nes nepaisoma tauraus mūsų prigimties veržimosi į tiesą; c) didžiai nuodėmingas, nes labai paniekinamas Dievas, tiek daug yra padaręs dėl mūsų išganymo.

Abejingumu tikėjimui arba indiferentizmu nusideda tie, kurie: a) visiškai nesirūpina religija arba visas religijas laiko lygiavertėmis; b) nesistengia reikiamai pažinti tikrosios religijos; c) tėvai ir globėjai, kurie nekreipia tinkamo dėmesio į religinį savo vaikų ar globotinių auklėjimą.

Tolerancija arba pakantumas

Nuo indiferentizmo reikia griežtai skirti teisingai suprastą toleranciją arba pakantumą. Teisingai suprastą, t. y. pasireiškiančią tuo, kad nekenčiama klaidos ir su ja kovojama, bet klystantį asmenį nuoširdžiai mylima ir stengiamasi laimėti tiesai. Bet tokia tolerancija, kuri į klaidą nekreipia jokio dėmesio ar sulygina ją su tiesa, yra anaiptol ne girtina tolerancija, o tik nuodėmingas indiferentizmas. Klystantį artimą reikia stengtis grąžinti į tiesą protingai ir švelniai teikiamu pamokymu bei dažna malda už jį.

Dalyvavimas nekatalikų religinėse apeigose

Katalikams nėra leista viešai ir aktyviai dalyvauti nekatalikų (vis tiek ar krikščionių, ar nekrikščionių) pamaldose ir religinėse apeigose. Kas dalyvautų, sunkiai nusidėtų, nes: a) patektų į rimtą pavojų prarasti savo tikėjimą ar bent patirti sunkių pagundų prieš jį; b) papiktintų tiek katalikus, sukeldamas jiems priešingų tikėjimui abejonių, tiek nekatalikus, sutvirtindamas juos jų klaidose; c) pritartų klaidingai religijai ir paneigtų teisingą, ką jau savaime reiškia pats dalyvavimas nekatalikų pamaldose ar religinėse apeigose.[7]

Tikėjimo išsižadėjimas

Tikėjimo išsižadėjimas gali būti dvejopas: išorinis ir vidinis. Išoriškai tikėjimo išsižadama, kai širdyje pasiliekama tikinčiu, bet tikėjimo atsisakoma žodžiais ar veiksmais. Taip daryti jokiu būdu nėra leista. Jokia priežastis, net kankinimas ir mirties baimė, negali to pateisinti. Juk Viešpats Jėzus yra aiškiai pasakęs: „Kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš to išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ (Mt 10, 33) „Nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Lk 12, 4–5) Vidiniu būdu išsižadama tikėjimo, kai ir širdyje nebetikima. Tai gali įvykti arba pasiskelbiant visiškai netikinčiu, bedieviu, arba priimant kokią nekrikščionišką religiją, kaip antai žydų, musulmonų, pagonių. Suprantama, vidinis tikėjimo išsižadėjimas yra viena didžiausių nuodėmių.

Vilties sąvoka

4. Krikščioniškoji viltis yra Dievo mums suteikta dorybė, kuriai padedant tvirtai tikimės viso to, ką Dievas dėl Viešpaties Jėzaus nuopelnų mums pažadėjo, būtent amžinosios laimės ir jai pasiekti reikalingų malonių.

Vilties dorybę kartu su pašvenčiamąja malone duoda mums Dievas per Krikštą.

Vilties reikalingumas

5. Vilties dorybė mums yra reikalinga taip pat kaip tikėjimo, nes ji kyla iš tikėjimo ir juo remiasi.

Juk kas tiki Dievo gerumu, ištikimybe, visagalybe, tas taip pat neabejoja, kad Jis įvykdys tai, ką yra pažadėjęs. Ne be reikalo šv. Paulius sako: „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina.“ (Žyd 11, 6)

 

Vilties dalykas

6. Mes turime tikėtis iš Dievo:

a) amžinosios laimės;

b) viso to, ko reikia jai pasiekti: nuodėmių atleidimo ir įvairių malonių;

c) to, kas gali būti naudinga jos siekiant, t. y. įvairių šio pasaulio gėrybių, kiek jos, žinoma, veda mus į amžinąją laimę ar bent nuo jos neatitraukia.

Vilties pagrindas

7. Mūsų viltis turi remtis tuo, kad neapsakomai geras, gailestingas ir ištikimas Dievas yra mums pažadėjęs amžinąją laimę ir tai, ko reikia ir yra naudinga jai pasiekti, o Viešpats Jėzus yra mums tai nupelnęs.

Viltis iki galo nepašalina baimės

8. Nors mūsų viltis gali ir turi būti tvirta ir stipri, kadangi Dievas neabejotinai įvykdys visa tai, ką yra pažadėjęs, tačiau susirūpinimo, baimės ji visiškai nepašalina, nes amžinosios laimės pasiekimas priklauso nuo mūsų bendradarbiavimo su malonėmis ir ištvėrimo gerame iki galo. O mes juk esame tokie silpni...

Todėl apaštalas šv. Paulius mus įspėja: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami.“ (Fil 2, 12) „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ (1 Kor 10, 12) O apie save jis sako: „Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats.“ (1 Kor 4, 4) „Aš tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“ (1 Kor 9, 27)

Vilčiai priešingos nuodėmės

9. Krikščioniškajai vilčiai galima nusidėti dvejopai:

a) klaidingu pasitikėjimu ir įžūlumu,

b) per mažu pasitikėjimu ir visišku vilties praradimu arba nusiminimu dėl išganymo.

Klaidingu pasitikėjimu nusidedama tada, kai, viliantis Dievo pagalbos, be rimto pagrindo patenkama į didelį kūno ar sielos pavojų. Pavyzdžiui, į tokią nuodėmę gundė Viešpatį Jėzų piktoji dvasia, kai, pastačiusi Jį ant šventyklos stogo, kalbėjo: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ (Mt 4, 6)

Įžūlumu nusikalstama tada, kai tikint tuo, kad Dievas yra geras ir gailestingas, drąsiai daromos didžiausios nedorybės ar kai atgaila atidėliojama iki mirties.

Per mažu pasitikėjimu nusikalstama tada, kai rimtai abejojama Dievo pažadais ar Jo gerumu bei gailestingumu.

Visiško vilties nustojimo arba nusiminimo dėl išganymo nuodėmė padaroma tada, kai visiškai nebesitikima nusipelnyti nei amžinosios laimės, nei gauti jai pasiekti reikalingų malonių. Taip, kaip žinome, nusidėjo Judas Iskarijotas, kai, išdavęs Viešpatį Jėzų, sąžinės priekaištų graužiamas neatgailavo, bet nusižudė.

Reikia pasakyti, kad iš visų vilčiai priešingų nuodėmių nusiminimas dėl išganymo yra sunkiausia, nes paneigiamos Dievo savybės: begalinis gerumas, gailestingumas, ištikimybė, visagalybė ir kt.

Tiesa, mūsų nedorybės kartais gali būti labai didelės, bjaurios ir gausios. Tačiau kol esame šiame pasaulyje, jei tik nuoširdžiai dėl jų gailimės, Dievas neabejotinai jas atleidžia. Daugybė pavyzdžių tai aiškiausiai parodo, kaip antai Marijos Magdalenos, apaštalo Petro, ant kryžiaus kybojusio galvažudžio ir kt. Todėl, nors ir kažin ką būtume padarę, neturime nusiminti, bet tik atgailauti. O Viešpats Jėzus yra aiškiai pareiškęs: „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ (Lk 15, 7)

Dievo meilė

10. Apie Dievo meilę jau esame kalbėję. Čia paminėsime tik jai priešingas nuodėmes.

Dievo meilei priešingos nuodėmės

11. Dievo meilei nusikalstama:

a) kiekviena bet kuria sunkia nuodėme;

Tai savaime suprantama. Juk jeigu Dievą tikrai myli tik tas, kas laikosi Jo įsakymų, vadinasi tas, kas tiems įsakymams sunkiai nusikalsta, Jo nebemyli.

b) ypač neapykanta Dievui.

Tai sunkiausia nuodėmė. Joje yra kažkas šėtoniško. Juk reikia ypatingo valios iškrypimo ir nedorumo, kad būtų galima nekęsti didžiausio Gėrio ir dosniausio savo Geradario. Atrodo, kad žmonių gyvenime jos turėtų visiškai nebūti. Deja…


[7] Noldin-Schmitt, Summa Theol. Moral., Vol. II, p. 38.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku