§ 4. APIE BAŽNYČIOS ŽYMES
Viešpats Jėzus įsteigė tik vieną Bažnyčią
1. Viešpats Jėzus įsteigė ne kelias įvairias Bažnyčias, o tik vieną.
Tai savaime aiški tiesa. Juk Jis skelbė tik vieną mokslą, išsirinko tik vieną apaštalų būrį, tik tam vienam, šv. Petro vadovaujamam būriui Jis paskyrė pareigą ir suteikė galią mokyti, pašvęsti ir valdyti žmones; o kalbėdamas apie savo Bažnyčią visuomet minėdavo tik ją vieną (Mt 16, 16; 18, 17 ir kt.).
Taigi, jei šiandien pasaulyje regime daug įvairių krikščioniškų bendruomenių, vadinančių save Kristaus Bažnyčia, tai aišku, kad jos visos negali būti tikros, bet iš jų tik viena yra Kristaus įsteigtoji, o visos kitos ne. Viena tėra Kristaus įsteigtoji, nes ji nepranyko ir, kaip netrukus, žvelgdami į jos savybes, matysime, negali pranykti.
Tikrosios Bažnyčios žymės
2. Kad pažintume, kuri Bažnyčia yra tikroji, mums reikia žiūrėti, ar ji turi tas žymes, kurias privalo turėti Kristaus įsteigtoji. Žymės yra šios: vieningumas, šventumas, visuotinumas ir apaštališkumas.
Jau nuo pirmųjų krikščionybės gyvavimo dienų pagal šias žymes tikroji Bažnyčia būdavo atskiriama nuo netikrųjų. Ne veltui visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, įvykęs Nikėjoje 325 m., į Tikėjimo išpažinimą įdėjo tiesą „(tikiu) vieną, šventąją, visuotinę ir apaštališkąją Bažnyčią“.
Bažnyčios vieningumas
3. Tikroji, Kristaus įsteigtoji, Bažnyčia privalo būti vieninga: joje turi būti skelbiamas ir išpažįstamas vienas tikėjimas, naudojamos tos pačios priemonės žmonėms pašvęsti ir tikintiesiems turi vadovauti viena aukščiausioji valdžia.
Ši išvada kyla iš visos Viešpaties Jėzaus veiklos. Juk Jis skelbė ir apaštalams pavedė skelbti tik vieną mokslą, davė tik vienas priemones žmonėms pašvęsti ir tik vieną šv. Petrą paskyrė vyriausiąja savo Bažnyčios Galva. Taip pat Jis labai norėjo, kad Jo mokiniai visuomet būtų reikiamai susiklausę, vieningi. Dėl to Jis ypač pabrėžė pareigą mylėti vieniems kitus (Jn 15, 12); vienybėn jungiančią meilę paskyrė ženklu, parodančiu, kas tikrai yra Jo mokinys (Jn 13, 35); ir meldėsi, kad Jo mokiniai būtų tarp savęs kuo glaudžiausioje vienybėje (Jn 17, 21). Visa tai turėdamas prieš akis, šv. Paulius krikščionims primena: „Vienas kūnas ir viena dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kurs virš visų, per visus ir visuose.“ (Ef 4, 4–6)
Bažnyčios šventumas
4. Tikroji Bažnyčia privalo būti šventa.
Juk jos Steigėjas, Viešpats Jėzus, yra kuo švenčiausias, jai atsiųsta Šventoji Dvasia, kad joje visuomet pasiliktų ir veiktų (Jn 14, 16), jos tikslas pašvęsti žmones ir jai duotos priemonės (sakramentai ir šv. Mišių Auka) tam padaryti.
Bažnyčios visuotinumas
5. Tikroji Bažnyčia privalo būti visuotinė, vadinasi, skirta ne vienai ar kitai tautai, bet visoms be jokios išimties.
Nors pats Jėzus buvo siųstas tik pas Izraelio tautą (Mt 15, 24), bet apaštalams Jis aiškiai pasakė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19); „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“ (Mk 16, 15) Be to, Jis pranešė, kad ateis laikas, kada Evangelija iš tikro bus paskelbta visoms tautoms (Mk 13, 10).
Bažnyčios apaštališkumas
6. Tikroji Bažnyčia privalo būti apaštališka, vadinasi, savo pradžią ir savo mokslą turi būti gavusi iš apaštalų, ir jos vyresnieji turi būti teisėti apaštalų įpėdiniai.
Juk niekam kitam Viešpats Jėzus nepavedė mokyti, pašvęsti ir valdyti žmonių, kaip vien tik apaštalams. Todėl jie sudaro tikrą pamatą, ant kurio pastatyta Kristaus įsteigtoji Bažnyčia. Ne veltui šv. Paulius tikintiesiems pareiškė: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų.“ (Ef 2, 19–20)
Vien Katalikų Bažnyčia yra tikroji Bažnyčia
7. Vien tik Katalikų Bažnyčia turi visas Kristaus įsteigtos Bažnyčios žymes, nes ji iš tikro yra:
a) vieninga,
Joje kiekvienas vyskupas, kiekvienas kunigas skelbia, o kiekvienas narys išpažįsta tą patį tikėjimą, vis tiek kurioje pasaulio šalyje ar dalyje jis gyventų ar kokia kalba kalbėtų. Joje visur ta pati šv. Mišių Auka ir tie patys sakramentai. Visi jos nariai klauso vienos aukščiausios valdžios, popiežiaus. Vienu žodžiu, visų šalių ir tautų katalikai sudaro vieną bendrą šeimą, turinčią tas pačias dvasines gėrybes ir vadovaujamą to paties tėvo.
To negalima pasakyti apie kitas krikščioniškas bendruomenes. Protestantai yra suskilę į daugybę įvairių įvairiausių sektų sektelių. Kone kiekvienas jų pastorius skelbia savo tikėjimą. Jei kartais jie bando jungtis, tai tas susijungimas būna vien tik išorinis ir laikinas. Kiek mažiau susiskaldę yra stačiatikiai, bet ir jų vienybė apima tik tos pačios tautos narius ar valstybės gyventojus, o toliau nesiekia.
b) šventa,
Jos Steigėjas yra kuo švenčiausias, nes Jis yra pats Išganytojas; jos mokslas šventas; ji išlaikė visas Viešpaties Jėzaus duotas priemones žmonėms pašvęsti; joje iš tikro yra nemažas skaičius aukščiausią tobulybės laipsnį pasiekusių asmenų, šventųjų. Kad tarp jos narių neretai pasitaiko visokių nedorėlių, tai nė kiek nekliudo jai būti šventai. Juk jie yra nedori ne dėl to, kad klauso Bažnyčios ir naudojasi pašventimo priemonėmis, kurias ji teikia, o kaip tik dėl to, kad jos neklauso ir jos priemonėmis nesinaudoja. Vadinasi, jie tik parodo, kuo virsta žmogus, nepasiduodamas Katalikų Bažnyčiai. Neabejotina, kad jie būtų suvis kitokie, jeigu deramai klausytų Bažnyčios.
Kitos krikščioniškos bendruomenės nepasižymi šventumu. Kaip rodo istorija, jų steigėjai visai nebuvo šventi, o kai kurių net nemaži nedorėliai. Kai kurios iš jų beveik visiškai neturi priemonių žmonėms pašvęsti, nes yra atmetusios šv. Mišių Auką, didžiąją dalį sakramentų ir paneigusios maldą. Todėl tarp jų nėra nė šventųjų. Protestantai tiesiog nepripažįsta šventųjų, o stačiatikiai, nors ir pripažįsta, bet turi juos tik iš tų laikų, kada dar buvo neatsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios. Vadinasi, jų šventieji – tai mūsų šventieji. O savųjų, jei kiek ir turi, tai labai nedaug, ir tas jų šventumas didžiai abejotinas.
c) visuotinė,
Ji skelbia savo mokslą visoms tautoms be jokios išimties. Tarp 450 milijonų[45] jos narių yra visų šalių, kalbų ir rasių atstovų. Bet, kaip jau sakyta, visų jų tikėjimas tas pats, pašventimo priemonės tos pačios, vyriausioji valdžia ta pati. Todėl Katalikų Bažnyčia kuo teisingiausiai vadinama visuotine, arba iš graikų kalbos – Katalikų.
Visai ne taip yra su kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis. Jos apima ne visas, o tik atskiras tautas ir neretai dar toje pačioje tautoje yra susiskaldžiusios. Jos turi tik vieną bendrą dalyką – vardą, o daugiau nieko. Pavyzdžiui, tiek švedai, tiek danai, tiek olandai, tiek vokiečiai vadinami protestantais. Bet visai ne toks pat yra švedo protestantizmas kaip dano, olando ar vokiečio, o vokiečio – kaip švedo, olando ar dano ir t. t. Tas pat pasakytina ir apie stačiatikius. Rumuno stačiatikybė visai ne tokia pat kaip ruso, bulgaro ar graiko, o ruso – kaip rumuno, graiko ar bulgaro ir pan. O lietuvio, graiko, vokiečio, italo, prancūzo, kino ar negro katalikybė yra ta pati. Todėl vien Katalikų Bažnyčia tėra visuotinė. Be to, dera pasakyti, kad savo narių skaičiumi (per 450 milijonų) ji pralenkia visas kitas krikščioniškas bendruomenes drauge paėmus ir yra didžiausia pasaulyje religinė bendruomenė.
d) apaštališka.
Juk ji gyvuoja ir veikia nuo pat apaštalų laikų. Ji skelbia tas pačias tikėjimo ir dorovės tiesas ir naudoja tas pačias priemones sielai pašvęsti kaip apaštalai, nieko nuo jų neatimdama ir nieko nepridėdama. Jos vyriausioji Galva, popiežius, yra neabejotinai tiesioginis apaštalo šv. Petro įpėdinis. Todėl jau nuo pat krikščionybės pradžios kokios nors krikščioniškos bendruomenės vienybė su popiežiumi arba, kaip sakoma, su Apaštalų Sostu, buvo laikoma tos bendruomenės tikėjimo teisingumo ženklu. Ne veltui šv. Ireniejus sako: „Su šia Bažnyčia dėl jos ypatingos pirmenybės turi derintis visos kitos bažnyčios, t. y. visi tikintieji, kur tik jie bebūtų. Joje visuomet ir visur buvo išlaikytas iš apaštalų ateinanti Tradicija.“[46] O šv. Optatas rašo: „Tu tikrai žinai, kad Romos mieste buvo pirmiausia pastatytas Petrui vyskupo sostas (kuriame sėdėjo Petras, apaštalų vyresnysis, dėl to vadinamas Uola) tuo tikslu, kad šiuo vienu sostu būtų išlaikyta vienybė, ir kiti apaštalai nesiimtų sau nieko bendro su šiuo sostu neturinčių sostų. Todėl jau būtų atskalūnu ir nusidėjėliu tas, kas pasistatytų sau kitą sostą, priešingą šiam vienatiniam vyskupo sostui.“[47]
Apie tai, kad kitos krikščioniškos bendruomenės nėra apaštališkos, nėra ką daug ir kalbėti. Juk jos ir daug vėliau atsirado, ir jų mokslas nesiderina su apaštalų, ir jų ryšiai su Apaštalų Sostu nutrūkę.
Išvados
8. Iš to, kad Katalikų Bažnyčia tėra viena tikroji Viešpaties Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia, kyla šios išvados:
a) mes turime džiaugtis, kad esame katalikai, ir dėkoti už tai Dievui;
Juk esame tikriausiame kelyje į amžinąją laimę. Ne dėl kokių savo nuopelnų mes gimėme ir užaugome Katalikų Bažnyčioje, bet vien tik dėl neapsakomo Dievo gerumo ir gailestingumo. „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ – pareiškia mums, kaip kadaise apaštalams, Viešpats Jėzus (Jn 15, 16). Šv. Paulius sako: „Jis (Dievas) mus išsirinko jame (Jėzuje Kristuje) prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais.“ (Ef 1, 4–5) Todėl jis ir taria: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje.“ (Ef 1, 3)
b) mylėti Bažnyčią, kuo ištikimiausiai jos laikytis ir atjausti visus jos vargus bei rūpesčius.
Geri vaikai visa širdimi myli savo motiną, niekuomet jos neapleidžia ir giliai atjaučia dėl visko, kas tik jai rūpi ar ją vargina. Jos sunkumai ir skausmai ne tik jų neatitraukia nuo jos, bet, priešingai, dar labiau pririša. Ne kitoks turi būti ir mūsų požiūris į Katalikų Bažnyčią. Viešpats Jėzus yra pasakęs, kad jos kelias šiame pasaulyje bus anaiptol ne rožėmis klotas, bet vien usnių ir erškėčių prižėlęs. Juk žinomi Jo žodžiai: „Tarnas ne didesnis už šeimininką. Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios.“ (Jn 15, 20) Todėl matydami, kad Katalikų Bažnyčia nuolat vis nekenčiama ir persekiojama, mes ne tik neturime ja suabejoti, bet, atvirkščiai, privalome kuo tvirčiau jos laikytis, nes tai yra taip pat vienas iš ženklų, rodančių, kad ji tikroji, Viešpaties Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia.
[45] 1952 m. Dabar (2014 m.) – apie 1 milijardas.
[46] Ireniejus, Adv. haer., 3, 3.
[47] Optatas, Ad Parmen.
