III. SAKRAMENTŲ TEIKĖJAS, VEIKIMAS, PRIĖMĖJAS
Sakramentų teikėjas
1. Sakramentus gali teikti tik šiam reikalui įgalioti ir paskirti asmenys. Tai tik Bažnyčios hierarchijos teisė ir pareiga.
Tik atitinkamo laipsnio dvasininkai yra Dievo paslapčių tarnai ir teikėjai. Taip nustatė pats Jėzus. Pasauliečiai kartais gali teikti sakramentus, bet tik kai kuriuos ir tik labai retais atvejais, pavyzdžiui, Krikštą esant mirties pavojui ir kai nėra dvasininko. Santuokos sakramento teikėjai visuomet yra patys sutuoktiniai.
Patys sakramentai teikia malonę
2. Sakramentų veikimas anaiptol nepriklauso nuo jų teikėjo vertumo, nevertumo ar noro. Sakramentų teikėjas yra tik įrankis, o malonę teikia patys sakramentai.
Be abejo teikėjas turi padaryti tai, ko reikia, kad sakramentai tikrai įvyktų. Iš jo reikalaujama trijų dalykų: a) kad jis panaudotų nustatytą medžiagą ir formą; b) kad jas panaudotų reikiamu būdu; c) kad teikdamas sakramentus turėtų intenciją daryti tai, ką per juos daro Bažnyčia. Šias tris sąlygas įvykdžius, patys sakramentai teikia malonę, arba, kaip lotyniškai sakoma, ex opere operato, iš atlikto paties veiksmo.
Teikėjo vertumas ar nevertumas neturi jokios įtakos sakramento tikrumui. Todėl, pavyzdžiui, lygiai tokie patys tvarkingo ir gero kunigo duoto išrišimo vaisiai, kaip ir išrišimo, kurį duoda pasileidęs kunigas. Bažnyčia yra griežtai pasmerkusi tuos, kurie sako, kad sakramentų teikėjas, būdamas sunkiai nusidėjęs, negali jų suteikti, arba kad jų neteikia, nors atlieka viską, ko reikalauja sakramentų esmė.[6] Bažnyčia reikalauja, kad teikėjas iš pagarbos sakramentui būtų pašvenčiamosios malonės būsenoje.
Sakramentų priėmėjo vertumas ar nevertumas
3. Taip pat ir sakramentus priimančio asmens vertumas ar nevertumas neturi jokios įtakos jų vaisiams.
Sakramentų vaisiai kyla iš tinkamai atlikto sakramentinio ženklo, o ne iš juos priimančio asmens. Todėl jo vertumas jiems neturi jokios reikšmės. Tačiau priėmėjo vertumas yra būtina sąlyga, kad jis sakramentų teikiamus vaisius gautų. Jei priėmėjas nėra vertas, jo nevertumas sudaro kliūtį sakramentų vaisiams pasiekti jo sielą. Tokiu atveju, nors sakramentai ir duoda vaisių, bet kliūtis jų neprileidžia prie priėmėjo sielos. Jie tarsi pakimba ore. Taip atsitinka, kai žmogus, turėdamas sunkią nuodėmę, priima kurį nors gyvųjų sakramentą, pavyzdžiui, Santuoką. Santuoka, tiesa, įvyksta, bet ją priėmęs asmuo jos malonių negauna. Maža to, nevertai priėmus sakramentus, padaroma nauja sunki nuodėmė, nes čia išniekinami sakramentai, padaroma šventvagystė. Todėl juo vertesnis yra sakramentų priėmimas, tuo gausiau pasinaudojama jų vaisiais. Ir atvirkščiai, juo neverčiau jie priimami, tuo daugiau jie išniekinami ir labiau pakenkiama sau pačiam.
Sąlygos sakramentų tikrumui iš priėmėjo pusės
4. Yra būtina, kad sakramentų priėmėjas įvykdytų tam tikras sąlygas, kurios reikalingos sakramentų tikrumui. Sąlygos yra šios:
a) reikia turėti intenciją priimti sakramentus;
Sakramentai niekam negali būti primesti. Tad kiekvienas, kurio protas jau veikia, privalo turėti intenciją juos priimti. Jei jos trūktų, sakramentai negaliotų. Tiesa, krikštijami kūdikiai dar negali turėti intencijos, bet ją jiems papildo Kristus ir Bažnyčia.
b) prieš priimant kitus sakramentus, reikia būti pakrikštytam.
Tik Krikštas įgalina priimti kitus sakramentus. Todėl jei kas, nebūdamas pakrikštytas, mėgintų, sakysime, priimti Sutvirtinimo, Atgailos, Eucharistijos ar kt. sakramentus, visai jų nepriimtų. Nekrikštytas žmogus nėra Bažnyčios narys, todėl jis negali nė pasinaudoti per ją teikiamomis Dievo malonėmis.
Sakramentų vaisių atgijimas
5. Kai kurių nevertai priimtų sakramentų vaisiai pradeda veikti vėliau, kai pašalinama kliūtis. Tada jie tarsi atgyja.
Atgyja ta prasme, kad, iki tol buvę sulaikyti, lyg ore pakibę, jų vaisiai pasiekia žmogaus sielą ir pradeda veikti. Taip atsitinka tuojau, kai tik žmogus pašalina neleidžiančią jiems veikti kliūtį. Jei kas, pavyzdžiui, turėdamas sunkią nuodėmę, priima Santuoką, tai Atgailos sakramentu ar tobulu gailesčiu panaikinęs nuodėmę, tuoj gauna ir Santuokos sakramento vaisius. Bet taip būna toli gražu ne su visais sakramentais. Pavyzdžiui, nevertai priimta Eucharistija ar Atgailos sakramentas jau niekada neatgyja. Nevertai ir šventvagiškai priimti šiedu sakramentai žūva. Jiedu ne tik neteikia jų priėmėjui jokios naudos, bet, atvirkščiai, padaro jam neapsakomą žalą.
Sakramentų kartojimas
6. Kartais atsiranda rimtas pagrindas suabejoti kai kurių sakramentų tikrumu. Tada, nors sakramentai ir nekartojami, reikia juos pakartoti ir pašalinti bet kokį abejojimo pagrindą.
Kartais kyla abejonių sakramentų teikimo metu panaudota medžiaga ar forma. Pavyzdžiui, suabejojama, ar Krikšto metu vanduo nebuvo užpiltas tik ant krikštijamojo drabužių, ar per plaukus pasiekė jo galvą, ar buvo ištarti tie žodžiai, kurių reikia, ar nebuvo ištarti pirmiau ar paskiau negu reikia ir pan. Tokių pat abejonių kartais gali pasitaikyti ir dėl kitų sakramentų. Savaime suprantama, tokiais atvejais reikia juos pakartoti, ypač tuos, kurie, kaip Krikštas, yra būtinai reikalingi išganymui. Juk žmogaus išganymo ne tik negalima palikti abejotino, bet privalu jį užtikrinti visomis įmanomomis priemonėmis. Kartojant visuomet būtina pridėti sąlygą, pavyzdžiui, krikštijant būtina pridurti bent mintyse: „Jei nesi pakrikštytas, aš tave krikštiju“ ir t. t.
[6] Tridento Susirinkimas, sess. VII, c. 12.
