III. BE BAŽNYČIOS NĖRA IŠGANYMO

Kaip tai suprasti

1. Amžinąją laimę mes galime pasiekti tik tuo būdu, kokį nustatė įsikūnijęs Dievas Sūnus, Jėzus Kristus. O Jis tam tikslui įsteigė Bažnyčią. Todėl tik per Bažnyčią ir tegalima būti išganytam, arba, kitaip sakant, be Bažnyčios nėra išganymo.

Būtina priklausyti Katalikų Bažnyčiai

2. Kadangi tik Katalikų Bažnyčia yra tikroji Viešpaties Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia, todėl nepriklausant jai neįmanoma pasiekti amžinosios laimės.

Tai savaime aišku. Juk kas ją niekina, niekina patį Jėzų; kas nutraukia su ja ryšius, pasitraukia nuo paties Jėzaus ir neabejotinai nusipelno amžinąjį pasmerkimą. Ne veltui šv. Augustinas pareiškia: „Kas tik yra atsiskyręs nuo Katalikų Bažnyčios, tas, kadangi ir nuo Kristaus yra atsiskyręs, neturės gyvenimo; ir, nors tartųsi gyvenąs pagirtinai, pasilieka ant jo Dievo rūstybė“[51]. Todėl Bažnyčios Tėvai ne kartą lygino Katalikų Bažnyčią su Nojaus arka, kurioje būdami žmonės išsigelbėjo nuo tvano.

Nepriklausančiųjų Katalikų Bažnyčiai išganymas

3. Apie Katalikų Bažnyčiai nepriklausančių žmonių išganymą pasakytina štai kas:

a) kas dėl savo kaltės nepriklauso nei Katalikų Bažnyčios kūnui, nei sielai, tas jokiu būdu negali būti išganytas;

Katalikų Bažnyčios kūnui nepriklauso tas, kas nėra pakrikštytas, kaip antai žydai, musulmonai, pagonys; o sielai – kas neturi pašvenčiamosios malonės, ir, juo labiau, kas yra netekęs tikėjimo.

b) kas priklauso tik Katalikų Bažnyčios kūnui, bet ne jos sielai, irgi negali būti išganytas;

Aišku kodėl: nes toks, nors ir vadina save kataliku, bet neturi pašvenčiamosios malonės, t. y. antprigimtinės sielos gyvybės, be kurios amžinosios laimės pasiekti neįmanoma.

c) kas be savo kaltės nepriklauso Katalikų Bažnyčios kūnui, bet priklauso jos sielai, tas gali būti išganytas, nors daug sunkiau negu katalikai;

Be savo kaltės Katalikų Bažnyčiai nepriklauso tie pakrikštytieji, kurie yra gimę ir užaugę tarp nekatalikų (protestantų ar stačiatikių) ir nė žinoti nežino, kad vien tik Katalikų Bažnyčia yra tikroji Viešpaties Jėzaus Bažnyčia. Jeigu jie, dorai gyvendami, išlaiko pašvenčiamąją malonę, kurią gavo per Krikštą, ar atgauna ją, gailėdamiesi už savo nuodėmes, tai jie priklauso Katalikų Bažnyčios sielai ir gali būti išganyti. Tačiau tai jiems daug sunkiau negu katalikams, nes jie neturi tiek daug ir tokių sėkmingų priemonių pašvenčiamajai malonei išlaikyti ar atgauti, kaip katalikai.

d) kurie be savo kaltės nėra pakrikštyti, tie irgi gali būti išganyti, bet tik labai sunkiai.

Tokie be savo kaltės nepakrikštyti yra visi žydai, musulmonai ir pagonys, kurie nė girdėti negirdėjo apie Katalikų Bažnyčią ar krikščionybę, ar kuriems nekyla nė minties, kad tik per Katalikų Bažnyčią galima pasiekti amžinąją laimę. Jie gali būti išganyti, nes, kaip sako šv. Paulius, Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4) ir niekam nešykšti savo malonių. Jeigu jie su tomis malonėmis reikiamai bendradarbiauja, tai bent troškimu priklauso Katalikų Bažnyčiai ir todėl gali pasiekti amžinąją laimę. Bet tai labai sunku, nes gerai žinome, kaip mums, nors turime tokius gausius didžiausių malonių šaltinius, nelengva kovoti su savo išganymo priešais: geismais, pasauliu ir piktąja dvasia, tai ką jau besakyti apie juos? Todėl jų, vargšų, turi būti ypač gaila, ir mes privalome kuo dažniau maldauti už juos Dievą: „Visus netikinčius Evangelijos šviesa apšviesti teikis, Tave meldžiame, išklausyk mus, Viešpatie!“

Žodžių „tikiu šventąją visuotinę Bažnyčią“ prasmė

Kai Apaštalų tikėjimo išpažinime sakome: „tikiu šventąją visuotinę Bažnyčią“, tai tais žodžiais mes išreiškiame ir išpažįstame: kad Jėzus Kristus įsteigė regimą Bažnyčią su regima vyriausiąja Galva; kad toji Bažnyčia gyvuos iki pasaulio pabaigos ir kad ji yra neklystanti; kad jai būtinai turime priklausyti ir pasiduoti, jei norime pasiekti savo galutinį tikslą; ir kad toji Bažnyčia yra ne kokia kita, kaip vien tik Katalikų Bažnyčia.

Bažnyčią mes teisingai vadiname savo Motina. Juk ji Krikšto sakramentu mus pagimdė antprigimtiniam ir amžinai laimingam gyvenimui, kuris daug vertingesnis už šį trumpą ir skurdų žemiškąjį; ji mus maitina Dievo žodžiu ir Švč. Viešpaties Jėzaus Kūnu ir Krauju; ji mus, priešų nužudytus ar sužeistus, prikelia iš numirusių ir išgydo Atgailos sakramentu; ji mus ugdo ir auklėja Dievo baimėje ir meilėje; ji rūpinasi mumis per visą mūsų gyvenimą ir, atėjus mirties valandai, teikia mums paguodos bei stiprybės; ji meldžiasi už mus ir po mūsų mirties. Taigi iš tikro ji yra geriausia mūsų Motina. Ne veltui šv. Kiprijonas sako: „Negali turėti Dievo Tėvu tas, kas neturi Bažnyčios Motina.“

[51] Cirtos Susirinkimas 412 m.