DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. SĄŽINĖ

Sąvoka

1. Dievas praneša žmonėms savo valią ne tik įstatymais bei įsakymais, bet ir sąžinės balsu.

Sąžinė yra mūsų prigimtyje esąs sugebėjimas, kuris, prieš mums atliekant veiksmą, parodo, ar jis geras doriniu atžvilgiu ar blogas, ir skatina gerą daryti, o blogo vengti, o po veiksmo už gerą giria, o už blogą peikia.

Sąžinė pirmiausia ir svarbiausia yra proto veiksmas, nes nuo proto veikimo priklauso ir jos veikimas, ir ne kas kita, kaip tik protas parodo bei nusprendžia, ar veiksmas doriniu atžvilgiu yra geras ar blogas. Bet čia dalyvauja taip pat ir valia su jausmais. Valios dalyvavimas matyti iš to, kad sąžinės sprendimas turi saistomosios galios: gerus veiksmus ji skatina daryti, o blogų vengti. Kad sąžinės sprendime dalyvauja ir jausmai, aišku iš to, kad žmogus, darydamas ir padaręs ką pikta, jaučiasi nemaloniai, yra nepatenkintas savimi.

Sąžinę turi visi žmonės

2. Kad sąžinę turi visi žmonės, liudija tiek Šv. Raštas, tiek patyrimas.

Pavyzdžiui, 1-oje Mozės knygoje skaitome, jog, vos tik nusidėję, pirmieji mūsų tėvai tuojau pajuto sąžinės priekaištus. (Pr 3, 7) Šv. Paulius apie pagonis sako, kad „jie – neturintys įstatymo (neturintys apreikštojo įstatymo, kurį turėjo žydai) – yra patys sau įstatymas ... Tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.“ (Rom 2, 14–15)

Patyrimas rodo, kad kaip nėra tautos, kurios visi nariai neturėtų proto, taip nėra ir tokios, kurios visi nariai stokotų sąžinės. Ji randama visur, nesvarbu, ar tauta gyventų vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis. Taip pat neturi jokios reikšmės ir kultūros lygis. Ji yra ir kultūringose, ir primityviose tautose. Tiesa, ne visur ji vienodai išvystyta ir teisinga, bet ji yra visur, ir pagrindiniai jos sprendimų dėsniai visur tie patys.

Sąžinės kilmė

3. Sąžinė yra paties mūsų Kūrėjo Dievo įdiegta į mūsų prigimtį.

Vien ši tiesa visiškai išaiškina tris kitaip neišaiškinamus dalykus: sąžinės visuotinumą, jos sprendimų pagrindinių dėsnių vienodumą ir jos sprendimų neginčijamumą. Ir iš tikro! Juk jeigu ji nebūtų prigimties Kūrėjo duota, kaipgi galėtų ją turėti įvairių laikų, vietų ir kultūros lygių žmonės? Kaipgi galėtų jos sprendimų pagrindiniai dėsniai visur būti vienodi? Kaipgi galėtų ji, priešingai mūsų palinkimams ar norams, liepti mums ką nors daryti ar ko nors vengti? Kaipgi galėtų ji mums priekaištauti, kai pasielgiame ne taip, kaip ji rodė?

Ši pažiūra į sąžinės kilmę yra vadinama nativistine (iš lotynų kalbos žodžio „nativus“ – prigimtas), nes, pagal ją, sąžinė mums yra įgimtas dalykas. Jos laikosi visi, kurie pripažįsta Dievo buvimą. Neigiantys Dievo buvimą stengiasi kitaip aiškinti sąžinės kilmę, bet jie klysta.

Klaidingas sąžinės kilmės aiškinimas

4. Nenorintys pripažinti Dievo buvimo tvirtina, kad dorovė esanti ne kas kita, tik visuomenės papročiai. Atskiras žmogus juos pasisavinąs ir laikąs savo pažiūromis, tarsi kokia sąžine. Bet iš tikrųjų nesą bendro visiems žmonėms prigimto dorinio sugebėjimo arba sąžinės. Šitoks sąžinės kilmės aiškinimas vadinamas empiriniu (iš graikų kalbos žodžio „empireia“ – patirtis). Bet jis yra klaidingas. Pirmiausia tvirtinimas, kad atskiras žmogus gauna dorovines pažiūras iš visuomenės, nepaaiškina sąžinės kilmės. Mat čia tuojau kyla klausimas, iš kur visuomenė gauna tas pažiūras? Juk visuomenę sudaro atskiri asmenys, todėl ir jos pažiūras gali sudaryti tik atskirų asmenų pažiūros. Taigi atskiri asmenys duoda visuomenei savo pažiūras, o ne jas iš jos gauna. O iš kur jie patys jas gauna, empirinio aiškinimo šalininkai nenurodo. Antra, patyrimas rodo, kad atskirų asmenų sąžinė neretai prieštarauja visuomenės papročiams. O to juk niekaip negalėtų būti, jeigu atskiri asmenys imtų savo dorovines pažiūras iš visuomenės. Galiausiai empirinio aiškinimo šalininkų tvirtinimai suvis nepaaiškina svarbiausio sąžinės dalyko, būtent jos sprendimų neginčijamumo saistomosios galios. Juk kiekvienam turinčiam sveiką protą aišku, kad visuomenės papročiai anaiptol nėra tas pat, kas dorovės reikalavimai. Juk yra ir nedorų papročių, kurių laikytis žmogus nejaučia jokios pareigos. Ar taip galėtų būti, jeigu jis būtų savo sąžinės sprendimus pasisavinęs iš visuomenės? Kaipgi jis galėtų dorus papročius atskirti nuo nedorų?

Sąžinės reikšmė

5. Rodydama mums tai, kas doriniu atžvilgiu gera ar bloga, ir skatindama mus gera daryti, o blogo vengti, sąžinė yra tikras mūsų dorinio gyvenimo vadovas. Jos nurodymų visada turime laikytis ir daryti tai, ką ji liepia.

Elgtis prieš savo sąžinę visada yra nuodėmė. Net ir tada, jeigu ji klysta. Pavyzdžiui, kas nors yra įsitikinęs, jog antroji Velykų diena tikrai šventa. Sąžinė jam rodo, kad jis turi išklausyti šv. Mišias. Jeigu jis galėdamas to nepadarytų, neabejotinai nusidėtų, nors iš tikro tą dieną nei šventės, nei pareigos išklausyti šv. Mišias nėra. Todėl šv. Paulius pabrėžia: „Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė.“ (Rom 14, 23)

Gera sąžinė

6. Sąžinė yra visais atžvilgiais patikimas vadovas tik tada, kai ji gera. O gera sąžinė yra tada, kai turi šias savybes: yra teisinga, tikra ir jautri.

„Visada turėk gerą sąžinę ir turėsi ramybę“, – primena Kristaus sekimo knyga. O šv. Paulius apie save kalba: „Iki šios dienos elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine.“ (Apd 23, 1)

Teisinga sąžinė

7. Sąžinė yra teisinga, kai jos sprendimai visiškai sutinka su tuo, ko reikalauja Dievo valia.

Šitokią sąžinę privalo išsiugdyti kiekvienas žmogus. Mat sąžinė, kaip ir kiekviena žmogaus galia, duodasi ugdoma. Tam tikslui reikia stengtis kaip galima geriau pažinti dorovės mokslą ir visada vykdyti jo reikalavimus. To nedarant, apsileidžiant, sąžinės teisingumas silpnėja ir gali net visiškai pranykti.

Klaidinga sąžinė

8. Sąžinė yra klaidinga tada, kai jos sprendimai nesutinka su Dievo valios reikalavimais.

Sąžinės klaidingumas gali būti dvejopas: nenugalimas ir nugalimas. Nenugalimas yra tada, kai žmogui nekyla nė mažiausios abejonės savo sąžinės sprendimų teisingumu. Esant tokiai sąžinei, žmogus nėra atsakingas už padarytas klaidas. Klaidingumas yra nugalimas, kai žmogus abejoja, ar jo sąžinė sprendžia teisingai ar ne. Tuo atveju reikia stengtis, prieš darant veiksmą, patikrinti savo sąžinės teisingumą, nes kas atlieka veiksmą abejodamas jo dorumu, tas jau nusideda.

Klaidinga sąžinė gali būti dvejopa: per daug plati arba per daug siaura.

Per daug plati arba palaida sąžinė

9. Per daug plati arba palaida sąžinė (iš lotynų kalbos žodžio „laxus“ – palaidas, kartais ji vadinama laksine) yra tada, kai draudžiami veiksmai laikomi nedraudžiamais, sunkios nuodėmės – lengvomis arba net ir visai ne nuodėmėmis.

Jos priežastys dažniausiai yra netikęs auklėjimas, bendravimas su nedorais asmenimis, blogų knygų skaitymas, savo aistrų nevaldymas, sąžinės nurodymų nepaisymas. Kaip minėta, jeigu ji yra nenugalimai klaidinga, žmogus už jos klaidas neatsako. Bet tokia dažniausiai ilgai nebūna. Anksčiau ar vėliau žmogus pradeda jausti tiesą. Ją pajutęs, turi stengtis kuo greičiau savo sąžinę pataisyti. Jeigu to nedaro, yra atsakingas už jos klaidas. Geriausia priemonė tokiai sąžinei pataisyti yra atlikti (jei tik galima) rekolekcijas ir pašalinti jos klaidingumo priežastis: rūpintis geriau pažinti dorovės reikalavimus, mesti netikusius raštus, nutraukti nedoras draugystes, kaip galima dažniau atlikti išpažintį.

Per daug siaura arba skrupulinga sąžinė

10. Sąžinė yra per daug siaura arba skrupulinga[5], kai mažas nuodėmes laiko didelėmis, rodo kaltes ten, kur jų iš tikro nėra, ir net į gerus darbus žiūri kaip į nuodėmes.

Tokios sąžinės priežastys dažniausiai būna šios: liguistas palinkimas į nuliūdimą, per didelis nusialinimas darbais ar pasninkais, vengimas bendrauti su žmonėmis ar atsigaivinti net ir doromis pramogomis. Skrupulinga sąžinė labai kankina žmogų, ir jeigu jis nesistengia jos taisyti, gali ilgainiui nuvesti į pamišimą. Taisant ją, be abejo, pirmiausia reikia stengtis pašalinti jos priežastis. Tam tikslui labai naudinga pasitikrinti pas gydytoją sveikatą ir griežtai laikytis jo nurodymų. Taip pat reikia pasiskirti vieną dvasios vadovą (jokiu būdu ne bėginėti nuo vieno pas kitą!) ir atsidėjus vykdyti tai, ką jis palieps.

Tikra sąžinė

11. Sąžinė yra tikra, kai apie veiksmo dorinę vertę sprendžia nesvyruodama ir nebijodama suklysti. Jai priešinga yra abejojanti sąžinė.

Jokiu būdu negalima atlikti veiksmo, kol sąžinė abejoja, ar jis doras. Kas jį darytų, nusidėtų, nes parodytų, kad yra nusistatęs daryti ir pikta. O tai jau yra nuodėmė. Todėl, kilus sąžinės abejonėms, reikia stengtis jas išsiaiškinti klausiant dvasios vadovo ar šiaip rimtų žmonių patarimo arba skaitant atitinkamas knygas. Kol abejonės pasilieka, reikia susilaikyti nuo veiksmo.

Jautri sąžinė

12. Jautri sąžinė yra tada, kai greitai parodo, ar veiksmas doras ar ne, ir kai griežtai reikalauja gera daryti, o pikto vengti. Jai priešinga yra atbukusi sąžinė.

Sąžinės ugdymas

13. Kad mūsų sąžinė būtų gera, t. y. teisinga, tikra ir jautri, reikia stengtis ją ugdyti. Tam tikslui privalome:

a) Visada klausyti jos balso, liepiančio daryti gera ir vengti blogio. Nuo to ji pasidaro jautresnė ir budresnė;

b) Stengtis kuo geriau pažinti dorovės mokslą. Tai suteiks sąžinei teisingumo ir tikrumo;

c) Įprasti kasdien daryti sąžinės patikrinimą. Daugybės žmonių patyrimas rodo, kad be jo neįmanoma pakilti dorovėje;

d) Kuo dažniau valyti savo sąžinę Atgailos sakramentu ar bent tobulu gailesčiu. Ypač nepakęsti, kad ją terštų sunki nuodėmė.

„Jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ (Mt 6, 22–23) Šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius galima pritaikyti sąžinei, nes ji yra tikras mūsų sielos dorinis žiburys.


[5] Iš lotynų kalbos žodžio „scrupulus“, reiškiančio aštrų akmenuką, kuris patekęs į batą graužia koją, nes panašiai siauroji sąžinė vargina žmogų.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku