III. BAŽNYČIOS NARIŲ SUSKIRSTYMAS
Dvasininkai ir pasauliečiai
1. Kadangi Viešpats Jėzus suteikė ne visiems lygias teises, galią ir valdžią savo Bažnyčioje, todėl joje išskiriami du luomai: dvasininkų ir pasauliečių.
Dvasininkai neretai vadinami graikišku žodžiu „kleras“, kuris reiškia „rinktiniai“, nes Dievas išsirenka juos iš kitų ir pašaukia į ypatingą tarnybą, o jie pasirenka ir pasiskiria uždavinį ypatingu būdu tarnauti Dievui. Į dvasininkų eiles įstojama gaunant tonzūrą. Pasauliečiai kartais vadinami graikišku žodžiu „laikais“, t. y. ypatingai Dievo tarnybai nepaskirti žmonės.
Hierarchija
2. Bažnyčioje tik dvasininkai turi teisę ir galią mokyti, pašvęsti ir valdyti žmones. Jie sudaro vadinamąją hierarchiją (šventąją valdžią).
Taip yra nustatęs pats Bažnyčios įsteigėjas Jėzus. Jis ne kam kitam, o tik apaštalams ir jų įpėdiniams yra taręs: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (Mt 28, 19) „Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 18, 18) Todėl hierarchija Bažnyčiai yra esminis dalykas. Ne veltui nuo pat krikščionybės pradžios išliko posakis: „Kur popiežius ir vyskupai, ten ir Bažnyčia.“ Vadinasi, Bažnyčia anaiptol nėra demokratinė, o tik hierarchinė monarchinio pobūdžio draugija ar bendruomenė.
Hierarchijoje dalyvaujantys asmenys nėra lygūs tarpusavyje. Dievo nustatymu skiriami trys šventimų laipsniai: aukščiausias – vyskupų, žemesnis – kunigų ir žemiausias – diakonų; taip pat du jurisdikcijos laipsniai: aukščiausias – popiežiaus ir žemesnis – vyskupų. Bažnyčios nustatymu yra dar keletas žemesnių, ypač šventimų atžvilgiu, laipsnių.
Mokančioji ir klausančioji Bažnyčia
3. Tie Bažnyčios nariai, kurie turi trejopą galią (mokyti, pašvęsti ir valdyti), sudaro vadinamąją mokančiąją arba valdančiąją Bažnyčią, o visi kiti – klausančiąją arba valdomąją.
Tai kyla savaime iš šių Viešpaties Jėzaus apaštalams tartų žodžių: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos ... ir mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20); „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16); „Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18, 18). Vadinasi, vieni asmenys yra įpareigoti skelbti Evangeliją, krikštyti ir mokyti išlaikyti visa tai, kas Viešpaties Jėzaus įsakyta, bei surišti ir atrišti, o kiti – priimti Evangeliją, pasikrikštyti, išlaikyti visa tai, ko mokomi, ir leisti, kad juos surištų ar atrištų. Mokančioji arba valdančioji Bažnyčia – tai popiežius ir vyskupai (kunigai tik vyskupų padėjėjai), o klausančioji arba valdomoji – visi kiti tikintieji.
Veiklus klausančiosios Bažnyčios dalyvavimas
4. Kadangi Bažnyčia yra ne šiaip žmonių sambūris, bet draugija, kurios nariai glaudžiai tarp savęs susiję ir sudaro vieną bendrą organizmą (kūną), todėl ir klausančioji Bažnyčios dalis negali būti pasyvi, bet turi veikliai dalyvauti jos gyvenime.
Pabrėždamas tiesą, kad Bažnyčia yra gyvas organizmas, Viešpats Jėzus palygino ją su vynmedžiu, kuriame Jis pats yra šaknis bei kamienas, o tikintieji – šakelės (Jn 15, 1 ir kt.). Vynmedžio (kaip ir visų augalų) kiekviena šakelė, kiekvienas lapelis ir net kiekviena ląstelė ne vien tik ima maistą iš šaknų ir kamieno, bet ir patys kiek beįstengdami prisideda prie to, kad visas vynmedis tarptų, krautų žiedus, megztų ir brandintų vaisius. Apaštalas šv. Paulius taip sako apie Bažnyčią ir jos narius: „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai. ... Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.“ (1 Kor 12, 27 ir 24-26) Todėl nedera manyti, kad tik mokančioji Bažnyčios dalis turi rūpintis visos Bažnyčios gyvenimu, o klausančiajai tai gali visai nerūpėti. Kaip kūno gyvenimas tik tuomet vyksta sklandžiai, kai kiekvienas jo narys tarnauja visumai, taip turi būti ir Bažnyčioje. Ne veltui šv. Paulius pareiškia: „Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“ ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“. Priešingai, tariamai silpnesnieji kūno nariai yra kur kas reikalingesni.“ (1 Kor 12, 21–22)
Katalikų veikimas
5. Klausančioji Bažnyčia savo veiklumą Bažnyčios gyvenime įgyvendina dalyvaudama Katalikų veikime. Katalikų veikimas yra katalikų jėgų įtempimas norint išlaikyti, išplėsti, įgyvendinti ir apginti katalikų religijos dėsnius atskirų asmenų, šeimų ir visuomenės gyvenime[42].
Vadinasi, jo uždavinys yra rūpintis ir stengtis, kad katalikybė visiškai persunktų visą žmonių gyvenimą visose jo apraiškose. Juk argi ne be galo liūdna ir skaudu, kad katalikiškose šalyse yra daug tokių, kurie, šv. Pauliaus žodžiais tariant, „skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais jo išsigina“ (Tit 1, 16) ir todėl jų gyvenimas yra visai nekatalikiškas.
Katalikų veikimas anaiptol nėra koks naujas prasimanymas, bet senoviškiausias dalykas. Jis tokio pat amžiaus kaip Katalikų Bažnyčia, nes jau Naujojo Testamento knygose minima nemažai pasauliečių vyrų ir moterų, kurie uoliai padėjo apaštalams įgyvendinti Kristaus mokslo dėsnius. Tiesa, paskutiniais laikais jis buvo gal kiek primirštas, todėl prasidėjo greitas žmonių nukrikščionėjimas. Todėl dabar reikia su didesniu pasiaukojimu jame dalyvauti, kad kuo greičiau visa būtų atnaujinta Kristuje.
Vienybė ir tvarka Bažnyčioje
6. Visoje Bažnyčioje esti reikiama vienybė ir tvarka, kai visi tikintieji pasauliečiai tikėjimo, dorovės ir bažnytinės drausmės dalykuose būna paklusnūs kunigams, kunigai – vyskupams, o visi – popiežiui.
„Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tegu jie tai daro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga“ – rašo šv. Paulius krikščionims (Žyd 13, 17). O šv. Ignacas Antiochietis sako: „Klausykite visi vyskupo kaip Jėzaus Kristaus, o kunigų kaip apaštalų.“[43] Ne veltui šv. Petro mokinys ir įpėdinis šv. Klemensas Bažnyčią lygina su kariuomene, kurioje kareiviai klauso šimtininkų, šimtininkai – tūkstantininkų, tūkstantininkai – karo vado (Gg 6, 3).
[42] Erzb. Dr. Conrad Groeber, Handbuch der religiösen Gegenwartsfragen, Herder u. Co. Freiburg i. B. 1937, p. 321.
[43] Ignacas, Ep. ad Smyrn., 8.
