II. ĮSIKŪNIJIMO BŪDAS IR TIKSLAS

Įsikūnijimo būdas

1. Dievas Sūnus priėmė žmogaus prigimtį arba įsikūnijo taip, kad veikiant Šventajai Dvasiai Jį pradėjo iš Dovydo giminės kilusi skaisčiausioji Mergelė Marija.

Dievo Sūnaus įsikūnijimas priskiriamas Šentajai Dvasiai, nes tai vienas didžiausių meilės ir malonės veiksmų, kuriuos Dievas padarė žmonėms. Jėzus yra pareiškęs: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų.“ (Jn 3, 16)

Kaip žmogus Viešpats Jėzus neturėjo tėvo. Skaistusis Švč. M. Marijos sužadėtinis šv. Juozapas buvo tik Jo globėjas. „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“, – kalbėjo angelas sapne Juozapui (Mt 1, 20). Evangelistas šv. Lukas sako, kad Viešpats Jėzus buvo tik „laikomas Juozapo sūnumi.“ (Lk 3, 23)

Apreiškimo šventė

2. Angelo apreiškimą Švč. M. Marijai, kad Dievas ją išsirinko pasaulio Atpirkėjo Motina, Bažnyčia mini kovo 25 d. Tai Apreiškimo šventė. Tiesa, dabar ji nėra privaloma, bet mūsų šalyje ji nuo senų senovės įprasta ir todėl neapleistina.

Bažnyčia, norėdama, kad žmonės visuomet atsimintų tą begalinę Dievo meilę, kuri pasireiškė Dievui Sūnui įsikūnijant, ir už ją Jam dėkotų, pataria tris kartus per dieną (ryte, vidurdienį ir vakare, ypač kai skambinama tam tikslui varpais) kalbėti maldelę: „Viešpaties Angelas“, o dar dažniau Angelo pasveikinimą „Sveika, Marija“.

Švč. M. Marija – Dievo Motina

3. Švč. M. Marija teisingai vadinama Dievo Gimdytoja arba Dievo Motina, nes Tas, kuris iš jos gavo savo žmogiškąją prigimtį, yra Dievas.

Šią tiesą paskelbė arkangelas Gabrielius, kai, apreikšdamas Švč. M. Marijai, kad ji būsianti pasaulio Atpirkėjo Motina, pasakė: „Tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ (Lk 1, 35) Ją patvirtino ir Šventosios Dvasios apšviesta Elzbieta, kai, pasveikinusi Švč. M. Mariją, tarė: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43) Todėl Bažnyčia visuomet vadino Švč. M. Mariją Dievo Gimdytoja, Dievo Motina. Kai V šimtmečio pradžioje Konstantinopolio patriarchas Nestorijus ėmė šią tiesą neigti, 431 m. Efeze įvykęs visuotinis Bažnyčios Susirinkimas jį pasmerkė kaip klaidatikį.

Švč. M. Marijai kaip Dievo Motinai pagarbinti ir jos pagalbos išprašyti jau pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo Bažnyčios sudaryta mums gerai žinoma maldelė: „Šventoji Marija, Dievo Motina.“

Švč. M. Marijos kaip Dievo Motinos garbei Bažnyčia yra paskyrusi spalio mėn. 11 d. Tačiau tai nėra privaloma šventė.

Švč. M. Marija – visuomet Mergelė

4. Švč. M. Marija yra vadinama Mergele, nes po gimdymo ji išliko skaisčiausia ir nekalčiausia mergelė.

Jau per pranašą Izaiją Dievas buvo apreiškęs, kad pasaulio Atpirkėjas gims iš skaisčiausios mergelės (Iz 7, 14). O kada arkangelas Gabrielius pranešė Švč. M. Marijai, kad Dievas išsirinko ją pasaulio Atpirkėjo Motina, ji tik tuomet tarė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 37), kai arkangelas užtikrino, kad nuo to nenukentės jos visiška skaistybė.

Kai Evangelijose minimi Viešpaties Jėzaus broliai ir seserys, tai tuo vardu vadinami tik artimi Jo giminaičiai, bet ne tikrieji Jo broliai ir seserys. Mat žydai nuo senų senovės turėjo paprotį artimus gimines vadinti broliais ir seserimis. Pavyzdžiui, Abraomas vadino Lotą broliu, nors iš tikrųjų Lotas buvo jo sūnėnas.

Įsikūnijimo tikslas

5. Dievo Sūnaus įsikūnijimo tikslas yra keleriopas:

a) Kad mus padarytų Dievo įsūniais, t. y. kad mes taptume dieviškojo gyvenimo dalininkais. „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9);

b) Kad savo kančia ir mirtimi galėtų atlyginti Dievo teisingumui už žmonių nuodėmes;

c) Kad savo žodžiais ir pavyzdžiu pamokytų mus dorai gyventi ir siekti aukščiausios tobulybės.

Viešpaties Jėzaus dorybių pavyzdys

6. Savo pavyzdžiu ir žodžiais Viešpats Jėzus aiškiai nušvietė mums visas dorybes, ypač uolumą dėl Dievo garbės ir sielų išganymo, malonumą, nuolankumą, kantrybę, gerumą, gailestingumą, atlaidumą visiems žmonėms, net ir pikčiausiems savo priešams, ir beribį klusnumą Dievo valiai.

Koks Viešpats Jėzus buvo uolus dėl Dievo garbės, ryškiai rodo šie du pavyzdžiai:

a) Būdamas vos 12 metų berniukas, Jis jau atlieka ilgą ir sunkią kelionę į Jeruzalę, kad galėtų dalyvauti viešosiose pamaldose;

b) Pradėjęs viešąjį gyvenimą, kartą atėjo į Jeruzalės šventyklą. Radęs joje prekiautojų, užsirūstino (nors šiaip visuomet būdavo kuo švelniausias) ir, susivijęs iš virvelių rimbą, išvarė juos laukan. Ne veltui tai matydami, apaštalai prisiminė psalmininko žodžius: „Uolumas tavo Namams dega manyje.“ (Ps 69, 10) Koks Viešpats Jėzus buvo uolus dėl sielų išganymo, rodo kiekviena Jo viešojo gyvenimo ir kančios akimirka, nes visi nepaprasti Jo darbai, visi baisiausi kentėjimai ir žiauriausia mirtis buvo skirti ne kam kitam, o sieloms išganyti. Apie begalinį Jo gerumą bei gailestingumą liudija tūkstančiai išgydytų ligonių; apie nepaprastą atlaidumą – daugybė nusidėjėlių, kuriems Jis dovanojo kaltes; apie neapsakomą malonumą – elgesys su pikčiausiais priešais fariziejais bei išdaviku Judu; apie begalinę kantrybę – visi Jo gyvenime ir kančioje patirti sielvartai ir skausmai; apie beribį klusnumą Dievo valiai – kuo tobuliausias vykdymas viso to, ko ji iš Jo reikalavo. Ne veltui pats Jėzus yra pasakęs: „Visuomet darau, kas jam (Dievui) patinka.“ (Jn 8, 29) „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė.“ (Jn 4, 34) Šv. Paulius pareiškia: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ (Fil 2, 8)

Viešpaties Jėzaus žemiškojo gyvenimo bruožai

7. Viešpaties Jėzaus žemiškojo gyvenimo bruožai yra šie:

a) Viešpats Jėzus gimė Betliejuje ne žmonių gyvenamame name, bet gyvuliams skirtoje pastogėje;

Jo gimimą Bažnyčia mini gruodžio 25 dieną. Tai Kalėdų šventė. 8-ąją dieną po gimimo Jis buvo apipjaustytas ir Jam duotas Jėzaus vardas. Tai Bažnyčia mini sausio 1 dieną – per Naujuosius Metus.

Pirmutiniai Jo pagarbinti atėjo angelų pakviesti netoliese kaimenes sergėję piemenys. Jie atstovavo žydų tautai. Po kiek laiko iš rytų atvyko pagonių pasaulio atstovai – išminčiai. Tam paminėti Bažnyčia yra paskyrusi Trijų Karalių šventę, kuri švenčiama sausio 6 dieną.

b) 40-ąją dieną po gimimo Švč. M. Marija, kaip reikalavo Mozės įstatymas, paaukojo kūdikėlį Jėzų Dievui Jeruzalės šventykloje;

Tai Bažnyčia mini vasario 2 dieną. Toji šventė vadinama Švč. M. Marijos Įvesdinimo arba Įvedybų švente (dabar ji nėra privaloma). Per ją šventinamos žvakės ir su degančiomis daroma procesija minint tai, kad Viešpats Jėzus yra „šviesa pagonims apšviesti“, – kaip pasakė senelis Simeonas savo giesmėje[29] (Lk 2, 32).

c) Kad žydų valdovas Erodas nenužudytų kūdikėlio Jėzaus, Švč. M. Marija ir šv. Juozapas iškeliavo su Juo į Egiptą;

Erodas, norėdamas, kad neabejotinai žūtų Jėzus, įsakė Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus vaikus iki dvejų metų amžiaus. Tuos dėl Viešpaties Jėzaus žuvusius vaikus Bažnyčia prisimena ir mini gruodžio 28 dieną.

d) Numirus Erodui jie sugrįžo į savo šalį ir apsigyveno Nazareto miestelyje, kuriame Viešpats Jėzus praleido visą savo slaptąjį gyvenimą, būdamas Juozapui ir Marijai klusnus ir dirbdamas kasdienį vargingo amatininko – dailidės darbą;

Šį Jo ir Švč. Marijos bei šv. Juozapo gyvenimą Bažnyčia prisimena ir mini per Šv. Šeimos šventę, kuri būna sekmadienį po Trijų Karalių.

e) Sulaukęs 30 metų, Viešpats Jėzus nuėjo pas Joną Krikštytoją, kuris Pajordanėje šaukė į atgailą ir krikštijo žmones, ir pasikrikštijo Jordano upėje. Po to 40 dienų ir naktų išbuvo tyruose pasninkaudamas;

Jo pasninkavimui prisiminti ir paminėti Bažnyčia yra paskyrusi gavėnią. Be to, gavėnia yra pasirengimas Velykų šventei.

f) Po pasninko Viešpats Jėzus tuojau pradėjo savo viešąjį gyvenimą, kuris tęsėsi apie trejus metus. Iš daugybės savo klausytojų ir mokinių Jis išsirinko dvylika, kuriuos pavadino apaštalais (žodis „apaštalas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio pasiuntinį). Juos Jis parengė ypatingu būdu ir įgalino po Jo mirties skleisti Jo mokslą pasaulyje;

g) Galop iš pavydo ir neapykantos žydų tautos vyresnieji pasmerkė Jį mirti ir iš šalies valdytojo, romėno Poncijaus Piloto, išsireikalavo, kad Jis būtų nužudytas žiauriausiu ir gėdingiausiu būdu – prikalant prie kryžiaus. Tačiau trečiąją dieną Jis prisikėlė iš numirusių, daug kartų pasirodė apaštalams bei mokiniams ir 40-ąją dieną po prisikėlimo įžengė į dangų.

[29] Tas žvakes, o nuo jų ir pačią šventę mūsų žmonės įpratę vadinti „grabnyčiomis“ iš sugadinto lenkų kalbos žodžio „gromnice“. Lenkų kalbos žodis „gromnice“ lietuviškai būtų „griaustininės“, nes griaustinis lenkiškai „grom“. Mat lenkai turėjo paprotį užsidegti tas žvakes pasigirdus smarkiai perkūnijai. Mūsų žmonės nuo senų senovės uždega jas prie merdinčio ligonio ar prie karsto. Kadangi karstą žmonės vadindavo „grabu“, tai jiems buvo gerai suprantamas ir tų žvakių pavadinimas „grabnyčiomis“.