III. BENDRADARBIAVIMAS SU DIEVO MALONE
Malonę reikia vertinti
1. Dievo malonę, nesvarbu kokios rūšies ji būtų, reikia vertinti ir branginti.
Kiekviena malonė yra didelė Dievo dovana. Ji skiriama mums padėti atlikti svarbiausią uždavinį – nusipelnyti amžinąją laimę. Tad jos vertė mums yra neapsakoma. Be to, iš gautųjų malonių turėsime anksčiau ar vėliau duoti Dievui griežtą apyskaitą. Kiekvienam iš mūsų bus pakartoti Evangelijos žodžiai: „Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.“ (Lk 16, 2) Galiausiai reikia neužmiršti, jog Dievas dažnai duoda savo malonių tik iki tam tikro laiko. Malonių dienos mums su mirtimi pasibaigs ir, aišku, daugiau nebegrįš. Visa tai mus skatina kuo labiausiai vertinti ir branginti Dievo malones.
Malonę reikia saugoti
2. Reikia stengtis, kad malonė nebūtų veltui mums duota ir kad neužtrenktume jai savo sielos durų.
Kiekviena malonė yra Dievo mums suteiktas talentas. Todėl neturime teisės jo paslėpti, bet privalome juo verstis ir pelnytis amžinąjį gyvenimą. Vargas tam, kurio malonių talentai rūdija. Juk žinome, kaip skaudžiai nubaudė Evangelijoje minimas šeimininkas tą tarną, kuris užkasė gautąjį talentą į žemę. „Blogasis tarne, tinginy! – tarė jis jam. – Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą [...] Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (Mt 25, 26–28ir30) Didžiausias malonės priešas yra nuodėmė. Todėl jos reikia iš visų jėgų vengti.
Su malone reikia bendradarbiauti
3. Dievo malonė neatpalaiduoja žmogaus nuo darbų dėl išganymo. Jis privalo veikti drauge su ja. Žmogus tai daro, kai stengiasi sąžiningai atlikti savo pareigas, vykdo Dievo valią, daro įvairius gerus darbus, meldžiasi, priima šv. sakramentus ir t. t. Visa tai ugdo ir vysto jame malonės gyvenimą, o Dievą palenkia būti jam dar dosnesnį.
„Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi [...] Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius“, – sako Viešpats Jėzus (Mt 25, 29ir21). Visuotinis Tridento Susirinkimas pabrėžia: „Jei kas sakytų, kad geri darbai neapsaugo gautojo nuteisinimo, arba kad Dievas dėl gerų darbų jo nepadaugina, bet kad patys gerieji darbai yra tik gautojo nuteisinimo vaisius bei įrodymas, o ne jo daugėjimo priežastis, tas tebūna ekskomunikuotas.“[3]
Malonės nevertinimo ir nepaisymo vaisiai
4. Kokie liūdni, skaudūs ir baisūs yra malonės nevertinimo ir nepaisymo vaisiai, rodo:
a) Viešpaties Jėzaus žodžiai,
Štai keletas jų: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms.“ (Mt 7, 6) „Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ ... Tuomet karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (Mt 22, 11–13) „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: „Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ (Lk 13, 6–7) „Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.“ (Mt 7, 19) „Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.“ (Jn 15, 6)
b) gyvenimo pavyzdžiai.
Judas, apaštalas atpuolėlis, buvo gavęs daug brangių malonių. Viešpats Jėzus jį pašaukė į savo artimiausių klausytojų ir bendradarbių eiles, parengė gražioms ir kilnioms pareigoms, suteikė jam kunigo bei vyskupo šventimus. Deja, Judas nevertino šių malonių ir su jomis nebendradarbiavo. Todėl jis pardavė savo gerąjį Mokytoją už niekingą paprasto vergo kainą. Neištikimojo apaštalo pabaiga buvo baisi. Jei yra bent vienas žmogus, apie kurį galima drąsiai sakyti, kad jis pražuvo, tai jis yra Judas. Viešpats Jėzus apie jo likimą pasakė šiuos šiurpius žodžius: „Geriau jam būtų buvę negimti.“ (Mt 26, 24)
Skaudžiai suklupo kitas apaštalas – šv. Petras. Jis bailiai išsigynė savo Mokytojo, kai priešai jį suėmė. Tačiau Kajafo kieme Viešpats Jėzus maloniai pažvelgė į jį. To pakako. Petras tuojau pravirko atgailos ašaromis, atitaisė savo klaidą, pasidarė dideliu, labai dideliu šventuoju ir vienu iš kankinių už Kristų.
Šie pavyzdžiai yra daugelio žmonių gyvenimo istorija. Jie akivaizdžiai rodo, kur gali nueiti Dievo malonės nepaisantis žmogus ir tas, kuris uoliai bendradarbiauja su malone. Vienas žūva amžinai, kitas tampa šventuoju.
„Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas.“ (2 Tim 4, 6–8)
„Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui!“ (2 Kor 6, 1)
[3] Tridento Susirinkimas, sess. VI.
