§ 3. BAŽNYČIA YRA REGIMA BENDRUOMENĖ, ARBA DRAUGIJA

Bažnyčia – tikra bendruomenė

1. Bažnyčia yra tikra bendruomenė, nes, Steigėjo nustatymu, jos nariai turi ne tik išpažinti tą patį tikėjimą ir naudotis tomis pačiomis priemonėmis malonėms gauti, bet ir būti paklusnūs atitinkamiems vyresniesiems su aukščiausiąja Galva, popiežiumi, priešakyje.

Pabrėždamas bendruomeninį Bažnyčios pobūdį, Viešpats Jėzus ne kartą vadino ją karalyste (Mt 16, 19), miestu (Mt 5, 14), avide (Jn 10, 18), o šv. Paulius – Dievo namais (1 Tim 3, 15), Kristaus kūnu (1 Kor 12, 27) ir t. t.

Todėl Bažnyčia nėra vien tik išrinktųjų bendruomenė (nes kas išrinktasis, kas ne, vienas Dievas težino); nei pakrikštytų žmonių visuma (nes tarp jų yra daug įvairių klaidatikių), nei visokių viena nuo kitos nepriklausančių krikščioniškų bendruomenių susivienijimas (nes jas jungiąs ryšys anaiptol nėra esminis, bet vien tik atsitiktinis).

Bažnyčia – regima bendruomenė

2. Bažnyčia yra regima bendruomenė, nes:

a) regimi yra jos nariai – vyresnieji ir valdiniai;

b) regimai skelbiamas ir išpažįstamas jos mokslas;

c) regimos yra priemonės, kurias ji naudoja sieloms pašvęsti – šv. Mišių Auka ir sakramentai.

Todėl Bažnyčios vyresnieji, eidami savo trejopas pareigas (mokyti, pašvęsti ir valdyti), o tikintieji, priimdami jų mokslą, paklusdami jų valdžiai, dalyvaudami šv. Mišių Aukoje ir naudodamiesi sakramentais, regimai pareiškia priklausą Bažnyčiai.

Bažnyčios kūnas ir siela

3. Kadangi Bažnyčia yra bendruomenė, skirta žmonėms pašvęsti, todėl skiriamas dvejopas priklausymas jai: išorinis ir vidinis. Išorinis reiškiasi tuo, kad laikoma save jos nariu ir paklūstama jos valdžiai, vidinis – kad turima tikėjimą ir pašvenčiamąją malonę. Išorinis priklausymas Bažnyčiai vadinamas priklausymu jos kūnui, o vidinis – priklausymu sielai.

Nesunku suprasti, jog anaiptol nepakanka priklausyti vien tik Bažnyčios kūnui, kad būtų galima pasiekti amžinąją laimę. Juk kūnas be sielos yra negyvas. Ne veltui Viešpats Jėzus pareiškė: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ (Mt 7, 21)

Įstojimas į Bažnyčią

4. Į Bažnyčią įstojama priimant šv. Krikšto sakramentą.

Kaip gimdamas žmogus pasidaro savo motinos vaiku, taip pasikrikštydamas – Bažnyčios nariu, nes Krikštas yra antprigimtinis žmogaus gimimas, o Bažnyčia – antprigimtinė jo motina. Kas nepakrikštytas, tas jokiu būdu nėra Bažnyčios narys, nors ir pažintų jos mokslą ar pagal jos nurodymus tvarkytų savo gyvenimą.

Tačiau ne visi pakrikštytieji vienodai priklauso Bažnyčiai. Kas išpažįsta Bažnyčios skelbiamą tikėjimą, yra paklusnus jos valdžiai ir turi pašvenčiamąją malonę, tas priklauso Bažnyčios kūnui ir sielai. Jei toks asmuo sunkiai nusideda, bet nepraranda tikėjimo, tai dar nepaliauja priklausęs Bažnyčios kūnui, bet jos sielai priklauso tik netobulai, būtent tik per tikėjimą (nes pašvenčiamosios malonės jis jau nebeturi). Jeigu netenka ir tikėjimo, tai jis yra kaip nudžiūvusi medžio šaka ar numiręs kūno narys. Lengva suprasti, kad, jeigu vien tikėjimu (t. y. be pašvenčiamosios malonės) negalima pasiekti amžinosios laimės, tai juo labiau – neturint tikėjimo. Juk aiškūs Viešpaties Jėzaus žodžiai: „Kas netiki, jau yra nuteistas.“ (Jn 3, 18) Kas iš pakrikštytųjų be savo kaltės išpažįsta klaidingą tikėjimą ar nėra paklusnus Bažnyčios valdžiai, bet turi pašvenčiamąją malonę, tas priklauso tik Bažnyčios sielai, bet ne jos kūnui.

Pasitraukimas iš Bažnyčios

5. Tikro ir teisėto pasitraukimo iš Bažnyčios nėra ir negali būti. Jei būna, tai tik tariamas ir nusikalstamas.

Bažnyčios šiuo atžvilgiu negalima lyginti su kitomis draugijomis ar organizacijomis. Į kitas draugijas ar organizacijas nėra privaloma įstoti, o į jas įstojus – pasilikti, bet galima visai teisėtai iš jų pasitraukti ir nebebūti jų nariu. Įstojimas į Bažnyčią yra būtinas, nes kitaip neįmanoma pasiekti savo galutinio tikslo. Juk Viešpats Jėzus yra griežtai pareiškęs, kad tik „kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas.“ (Mk 16, 16) Kartą įstojus į Bažnyčią, negalima iš jos pasitraukti, kaip negalima kartą priėmus krikštą būti nekrikštytam. Čia yra taip pat, kaip su prigimtiniu gimimu. Kas kartą užgimė ir tapo savo motinos vaiku, tas jokiu būdu negali padaryti, kad būtų negimęs ar liautųsi buvęs savo motinos vaiku. Tiesa, jis gali nenorėti gyventi, gali būti nedoras vaikas, gali sukelti savo motinai nemalonumų, skausmų, gali bandyti net jos išsiginti ir visiškai išsižadėti, bet padaryti, kad būtų negimęs ar nebebūtų savo motinos vaiku jokiu būdu negali. Taigi tikro ir teisėto pasitraukimo iš Bažnyčios nėra ir negali būti.

Tačiau tariamas ir drauge didžiai nusikalstamas pasitraukimas gali pasitaikyti. Jis įvyksta:

a) Kai visiškai atsisakoma krikščionių religijos. Tai gali atsitikti arba pasiskelbiant visišku bedieviu, arba priimant kokią nekrikščionišką religiją, kaip antai žydų, musulmonų, pagonių. Tada įvykdoma apostazė arba tikėjimo išsižadėjimas, ir taip pasielgę asmenys vadinami apostatais, t. y. išsižadėjėliais;

b) Kai priimama kokią nors krikščionišką, bet klaidingą religiją, pavyzdžiui, protestantų, stačiatikių. Tai yra erezija arba klaidatikystė ir taip padarę asmenys vadinami eretikais arba klaidatikiais;

c) Kai sąmoningai neigiama kokią nors tiesą, kurią Katalikų Bažnyčia skelbia kaip apreikštą, ar sąmoningai ja abejojama. Tai taip pat yra erezija;

d) Kai sąmoningai atsisakoma paklusti Bažnyčios vyriausybei. Tai yra schizma arba atskala, ir tokie neklusnieji turi schizmatikų arba atskalūnų vardą. Visi čia paminėti asmenys yra sunkiai nusikaltę ir netekę Bažnyčioje savo teisių, bet Bažnyčia anaiptol nėra praradusi į juos teisės. Savaime aišku, kad jų nuodėmė yra viena didžiausių ir be susitaikymo su Bažnyčia negali būti atleista. Ne veltui šv. Kiprijonas nurodo: „Negali turėti Dievo Tėvu tas, kas neturi Bažnyčios Motina.“[44]

Išskyrimas iš bendravimo, arba ekskomunikavimas

6. Kartais Bažnyčia išskiria iš bendravimo, arba ekskomunikuoja, kai kuriuos savo narius už tam tikrus jų nusikaltimus. Išskirtieji iš bendravimo, arba ekskomunikuotieji, netenka Bažnyčioje teisių ir, savaime suprantama, per ją gaunamų malonių, bet jos nariais nepaliauja buvę.

Kaip kiekviena tobula bendruomenė turi teisę pašalinti iš savo tarpo tuos narius, kurie jai žalingi, taip ir Bažnyčia gali išskirti iš bendravimo, arba ekskomunikuoti, sunkiai nusikaltusius. Tą teisę Viešpats Jėzus jai suteikė pareikšdamas: „Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 18, 17–18) Jau apaštalas šv. Paulius pasinaudojo šia teise, kai tarp Korinto krikščionių atsirado vienas ypatingas ištvirkėlis ir piktintojas (1 Kor 5, 1 ir kt.).

Yra įvairių nusikaltimų, už kuriuos Bažnyčia išskiria iš bendravimo. Gal kiek dažniau pasitaiko šie: visiškas tikėjimo išsižadėjimas, klaidatikystė, atskala, bažnytinės valdžios pasisavinimas ar sukliudymas ją vykdyti, priešingų Bažnyčios laisvei ir teisėms įstatymų ar potvarkių išleidimas, įstojimas į masonų ar komunistų sektą, dalyvavimas dvikovoje, iššaukimas į ją, iššaukimo priėmimas, savanoriškas vykstančios dvikovos stebėjimas ir kt.

Išskirdama iš bendravimo žalingus narius, Bažnyčia vadovaujasi ne kokiu nors kerštu, bet tik noru, viena vertus, kitus apsaugoti nuo pikto, antra vertus, kad išskirtieji atkreiptų dėmesį į pragaištingą savo sielos būseną ir kuo greičiau pasitaisytų. Todėl atgailaujantiems ji mielai atleidžia kaltes ir grąžina prarastąsias teises. Bet jeigu kas numiršta be atgailos, aišku, jokiu būdu negali būti išganytas.

Materialūs ir formalūs nekatalikai

7. Kas iš pakrikštytųjų ne dėl savo kaltės nėra katalikas ir nuoširdžiai stengiasi daryti visa, kas, jo įsitikinimu, reikalinga amžinajai laimei užsitikrinti, tas, nors ir nepriklauso Bažnyčios kūnui, priklauso jos sielai.

Tokie yra visi tie, kurie gimsta ir užauga tarp nekatalikų (bet, žinoma, krikščionių, pavyzdžiui, protestantų ar stačiatikių) ir kuriems nekyla nė minties, kad jų religija klaidinga. Jie vadinami materialiais, t. y. nesąmoningais klaidatikiais ar atskalūnais ir gali būti išganyti. Tačiau jeigu jiems kyla mintis, kad jų religija nėra teisinga, jie privalo tyrinėti ir ieškoti tiesos. Jeigu jie šią pareigą apleidžia, sunkiai nusikalsta ir pasidaro formaliais arba sąmoningais klaidatikiais ar atskalūnais. Taip pat sąmoningi arba formalūs klaidatikiai, atskalūnai ar išsižadėjėliai yra tie katalikai, kurie sąmoningai abejoja kokia nors Bažnyčios skelbiama apreikšta tiesa, priima klaidingą krikščionišką tikėjimą, atsisako paklusti Bažnyčios vyriausybei ar išsižada savo tikėjimo. Formalieji arba sąmoningieji nekatalikai jokiu būdu negali būti išganyti.

[44] Kiprijonas, De unit. Eccl., cap. 19.