TREČIAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS

„Kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“

Skyriaus turinys

Tačiau Jėzus Kristus yra ne tik tikrasis Dievas, bet drauge ir tikrasis žmogus. Trečiame Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyriuje mokoma, kad Dievas Sūnus, veikiant Šventajai Dvasiai, įsikūnijo skaisčiausioje Mergelėje Marijoje ir tapo žmogumi, vadinasi, priėmė mūsų kūną ir sielą.

I. ĮSIKŪNIJIMO PASLAPTIS

Įsikūnijimo sąvoka

1. Tapdamas žmogumi, antrasis Švč. Trejybės asmuo, Dievas Sūnus, anaiptol nepaliovė būti Dievu. Jėzus Kristus yra tikrasis Dievas ir tikrasis žmogus: Dievas nuo amžių, žmogus nuo įsikūnijimo valandos. Tai ir sudaro įsikūnijimo paslaptį.

Kai Viešpats Jėzus sako: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30) arba „pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 5, 58), Jis kalba apie save kaip apie Dievą. O kai sako: „Tėvas už mane aukštesnis“ (Jn 14, 28) ar vadina save „Žmogaus Sūnumi“, kalba apie save kaip apie žmogų.

Vienas asmuo, dvi prigimtys

2. Jėzuje Kristuje yra vienas dieviškasis asmuo, bet dvi prigimtys: dieviškoji ir žmogiškoji, nes antrasis Švč. Trejybės asmuo, Dievas Sūnus, priėmė žmogaus prigimtį ir neatidalomai sujungė ją su savo dieviškuoju asmeniu; dėl to tas pats Dievas Sūnus savo žmogiškąja prigimtimi yra tikras žmogus, kaip savo dieviškąja prigimtimi tikras Dievas.

Vienas asmuo

3. Kad Jėzuje Kristuje yra vienas asmuo, aiškiai sako Šv. Raštas:

a) Priskirdamas Jėzui ir dieviškus, ir žmogiškus dalykus,

Juk ne kas kitas, o Jėzus Kristus, kuris yra apie save pasakęs: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30), kurį apaštalai vadina Dievu, „šlovingu per amžius“ (Rom 9, 5), „Žodžiu, kuris buvo pas Dievą ir buvo Dievas“ (Jn 1, 1), „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), tapo antruoju Adomu (1 Kor 15, 45) ir savo gyvenimu, kančia bei mirtimi žemėje pasireiškė kaip tikriausias žmogus.

b) Jėzui, kaip žmogui, priskirdamas Dievo savybes ir kaip Dievui – žmogaus savybes.

„Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“, – kalbėjo Jėzus apie save (Jn 3, 13). Taip pat, dar neturėdamas 50 metų amžiaus, Jis apie save sakė: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 5, 58) ir pan. Kita vertus, Paulius yra pasakęs: „Iš jų (izraelitų) kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius“ (Rom 9, 5), „jei (šio pasaulio kunigaikščiai) būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2, 8) ir t. t.

Todėl, kai V šimtmečio pradžioje Konstantinopolio patriarchas Nestorijus ėmė mokyti, kad Kristuje yra du asmenys – dieviškas ir žmogiškas, visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, įvykęs Efeze 431 m., griežtai pasmerkė tą jo prasimanymą, pareikšdamas, kad Kristus yra vienas – Dievas ir žmogus drauge. Nestorijaus klaidos pasmerkimą netrukus pakartojo kitas visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, įvykęs Chalkedone 451 m., pabrėždamas, kad Kristuje yra ne du, bet vienas asmuo.

Dvi prigimtys

4. Jėzuje Kristuje yra ne viena prigimtis, bet dvi prigimtys: dieviškoji ir žmogiškoji. Tas pats Dievas Sūnus žmogiškąja prigimtimi veikia kaip žmogus, dieviškąja – kaip Dievas.

Tai kone iš kiekvienos Evangelijų eilutės trykštanti tiesa. Plačiau to nenagrinėjant, pakanka tik prisiminti keletą pavyzdžių. Štai Viešpats Jėzus kaip žmogus sėdasi pailsęs prie šulinio ir prašo atėjusią pasisemti vandens moteriškę samarietę gerti. Bet kaip Dievas Jis jai atskleidžia jos sielos paslaptis (Jn 4, 7–11). Kaip žmogus nuvargęs užmiega laive; kaip Dievas vienu savo žodžiu nutildo audrą ir sustabdo šniokščiančias bangas (Mt 8, 24–26). Kaip žmogus pravirksta, gailėdamasis numirusio Lozoriaus; kaip Dievas prikelia jį iš numirusių (Jn 11, 35–44). Kaip žmogus kenčia baisiausius skausmus ir numiršta ant kryžiaus; kaip Dievas prisikelia iš numirusių ir t. t.

Todėl visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, įvykęs Chalkedone 451 m., kaip klaidatikį pasmerkė Konstantinopolio vienuolyno viršininką Eutichą, kuris tvirtino, kad Jėzuje Kristuje yra viena prigimtis. Euticho klaida pasekusieji krikščionys vadinami monofizitais (iš graikų kalbos žodžių: „μονο“ – viena, „φυσις“ – prigimtis).

Dvi valios

5. Jėzuje Kristuje taip pat yra dvi valios: dieviškoji ir žmogiškoji, nes valia priklauso prigimčiai. Tačiau Jo žmogiškoji valia yra kuo tobuliausiai paklūsta dieviškajai.

Kad Viešpatyje Jėzuje yra dvi atskiros valios, aiškiai matyti iš Jo maldos Alyvų sode. „Tėve, – kalbėjo Jis tada, – jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42) Kaip matome, Viešpats Jėzus atsisakė nuo to, ko norėjo Jo valia, ir pavedė ją dangiškojo Tėvo valiai. Dieviškoji Jo valia yra ta pati kaip Dievo Tėvo. Bet Jis turi dar ir kitą valią, žmogiškąją, kuri bijojo kentėjimų ir kurią Jis palenkė dieviškajai valiai.

Todėl, kai VII šimtmetyje atsirado skelbiančių, kad Jėzuje Kristuje yra tik viena valia, jie buvo popiežių ir 680 m. Konstantinopolyje įvykusio visuotinio Bažnyčios Susirinkimo pasmerkti. Jie vadinami monoteletais (iš graikų kalbos žodžių: „μόνος“ – vienas ir „θέλω“ – noriu). Kad žmogiškoji Viešpaties Jėzaus valia visiškai paklūsta dieviškajai, rodo Alyvų sode ištarti maldos žodžiai. Žmogiškoji Jo prigimtis bijojo kentėjimų, purtėsi jų, norėjo, kad jų nebūtų. Todėl Viešpats Jėzus ir kalbėjo: „Tėve, atimk nuo manęs šitą taurę.“ Tačiau, nežiūrint to, žmogiškoji valia anaiptol nemaištavo prieš dieviškąją, bet buvo jai visiškai paklusni. Todėl Jis savo maldos pradžioje pasakė: „Tėve, jei nori“ ir jos pabaigoje pareiškė: „Tebūna ne mano, bet tavo valia.“

Išvados

6. Iš to, kad Viešpatyje Jėzuje yra vienas asmuo, bet dvi prigimtys, plaukia šios išvados:

a) žmogaus prigimtis Viešpatyje Jėzuje yra pasiekusi aukščiausią tobulumą, garbingumą ir šventumą, kokį tik kūrinys gali pasiekti;

Juk iš tikro nėra įmanoma aukščiau iškelti kūrinio, kaip kad antrasis Švč. Trejybės asmuo padarė su žmogaus prigimtimi, ją kuo glaudžiausiai sujungdamas su savimi. Čia kūrinio garbingumo paskutinė riba, toliau už jos nebėra kur eiti. Savaime suprantama, iš šito susijungimo kyla didžiausias žmogiškosios prigimties tobulumas ir šventumas, kokį tik gali pasiekti kūrinys. Tą tobulumą ir šventumą Viešpaties Jėzaus žmogiškoji prigimtis turėjo nuo pat pradžios, taigi nuo tos akimirkos, kai ją priėmė antrasis Švč. Trejybės asmuo. Bet čia nebuvo jos vystymosi. Jei Šventajame Rašte sakoma: „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52), tai tuo tik pabrėžiama, kad, bėgant metams, Viešpats Jėzus vis labiau atskleidė žmonėms tai, kas Jame buvo aukščiausiame laipsnyje nuo pat pradžios. Mat priėmęs žmogaus prigimtį, Jis norėjo būti viskuo panašus į žmones, todėl kaip žmonės, bėgant laikui, palengva vis tobulėja, taip ir Jis pamažu vis labiau atskleidė savo tobulumą.

b) Viešpats Jėzus negalėjo ne tik nusidėti, bet ir turėti kokią nors kaltės dėmę;

Kadangi veiksmus atlikinėja ne prigimtis, bet per prigimtį veikiąs asmuo, tad Viešpatyje Jėzuje veikė ne žmogus, o antrasis Švč. Trejybės asmuo. Juk visiškai neįmanoma, kad Dievas turėtų kokią nors kaltę. Todėl Viešpats Jėzus buvo be mažiausios nuodėmės. Be to, Jo žmogiškoji prigimtis buvo kuo labiausiai pašvęsta. Tad jos negalėjo tepti kokia nors kaltės dėmelė.

c) Viešpačiui Jėzui ir kaip žmogui priklauso dieviška garbė.

Savaime aišku, kad antrajam Švč. Trejybės asmeniui, Dievui Sūnui, priklauso dieviška garbė. Bet Viešpatyje Jėzuje tas pats dieviškasis asmuo yra ir žmogus, kadangi jame antrasis Švč. Trejybės asmuo užima žmogiškojo asmens vietą. Tad jam ir kaip žmogui priklauso dieviška garbė.