III DALIS

DIEVO PAGALBA IR ŽMOGUS

NAUDOTIS DIEVO MALONĖMIS

§ 1. APIE DIEVO PAGALBĄ[1]

I. DIEVO PAGALBOS REIKALINGUMAS

Vien savo jėgomis žmogus negali pasiekti savo galutinio tikslo

1. Galutinis žmogaus tikslas yra ne prigimtinis, bet antprigimtinis. Todėl vien tik savo jėgomis žmogus negali jo pasiekti, nes tarp to, kas prigimta ir kas yra virš prigimties, nėra jokio atitikimo (proporcijos).

Pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa yra ta, kad Dievas savo kūriniui žmogui paskyrė aukštesnį galutinį tikslą, negu jam pagal prigimtį priklauso. Savo prigimtimi žmogus yra tik Dievo tarnas, anaiptol nevertas Jo regėti ir dalyvauti Jo laimėje. Bet Dievas dėl neapsakomo savo gerumo jį įsūnijo padarydamas savo prigimties ir laimės dalininku.

„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“, – sako apaštalas šv. Jonas (1 Jn 3, 1–2).

Šią laimę Dieve žmonės turi nusipelnyti gyvendami čia, žemėje. Bet tai padaryti vien savo jėgomis neįmanoma, nes mūsų jėgos yra tik prigimtos ir net labiausiai jas įtempiant jos negali peržengti prigimties ribų ir pasiekti to, kas yra aukščiau už prigimtį. Juk, nors ir labiausiai stengtųsi, aklasis negali regėti spalvų, kurčiasis girdėti garsų, neturįs kojų vaikščioti. Taigi kad žmogus pasiektų galutinį savo tikslą, jam ne tik reikalinga, bet tiesiog būtina Dievo pagalba. Ne be reikalo Viešpats Jėzus yra pabrėžęs: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ (Jn 15, 5) Todėl Bažnyčia griežtai smerkia ir išskiria iš tikinčiųjų tarpo tuos, kurie tvirtina, jog žmogus savo prigimtomis jėgomis, t. y. be Dievo pagalbos, gali būti Dievo akyse išteisintas, arba kad Dievo malonė jam tik padeda išsilaikyti teisingam ir gauti amžinąjį gyvenimą, lyg jis galėtų jį pasiekti be Dievo pagalbos, arba kad žmogus be Šventosios Dvasios paramos gali tikėti, atgailauti ir mylėti taip, kaip būtina nuteisinimui gauti.[2]

Dievas padeda žmogui pasiekti galutinį tikslą

2. Norėdamas, kad žmonės pasiektų galutinį tikslą, Dievas gausiai teikia jiems savo pagalbos.

Neabejotina mūsų tikėjimo tiesa yra ta, jog Dievas nori, kad visi žmonės pasiektų savo galutinį tikslą, t. y. amžinąją laimę. Šv. Paulius aiškiai sako: „(Dievas) trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“ (1 Tim 2, 4) O Viešpats Jėzus pareiškia: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių.“ (Mt 18, 14) Todėl Dievas ir duoda žmonėms visa, ko reikia, kad jie pasiektų savo galutinį tikslą. „Ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo.“ (2 Kor 3, 5) „Dievas yra tas, kuris daro mumyse ir norėti, ir vykdyti“, – sako šv. Paulius (Fm 14). Dievas nori išganyti žmones, bet nevaržo jų laisvos valios, nedaro jiems prievartos.

[1] Rašant trečią dalį, pasinaudota šiais veikalais:

1. Noldin-Schmitt, De sacramentis, München, 1945.

2. Hublet et Numal, Jesus Christ notre Vie, Bruxelles, 1947.

3. Rudloff, Trumpa pasauliečių dogmatika, dr. Ražaičio vertimas Stuttgart, 1937.

4. Neuner und Roos, Der Glaube der Kirche, Regensburg.

5. Katholischer Katechismus, München, 1948.

6. Codex iuris canonici, Ratisbonae, 1922.

7. Juozapas Skvireckas, Kauno Arkivyskupas Metropolitas, Naujasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas, IV laida, Stuttgart.

[2] Tridento Susirinkimas, sess. VI.