Pažvelkime į žmogaus padėtį dvasinio gyvenimo atžvilgiu: jis yra tarsi vaikas, atsidūręs kryžkelėje – jis negali eiti toliau vienas ir nežino, kuris kelias veda į jo namus.

Kaip matyti iš nuotraukų, tarp aukojusiųjų Pačamamai buvo mons. Jordi Bertomeu, Tikėjimo doktrinos dikasterijos pareigūnas ir „Sodalicio“ pontifikalinis patikėtinis, kuris įdėjo savo kokos lapus į „pago“ dubenėlį ir, baigęs savo kalbą apvertė savo vardo…

O jeigu atsitiktų, kad tikra meilė nerastų kitame asmenyje atgarsio? Kas tikrai myli, nusiramins ta mintimi, kad anas mylimas asmuo yra pakankamai laimingas kuo nors kitu, gal kitos sielos meile. Jeigu meilė nebuvo egoistinė, ji nejaus kitiems nei pavydo nei…

Lengva pamiršti, kad vergovės institutas žmonijos istorijoje buvo laikomas socialine norma. Žvelgiant iš perspektyvos, jos šalininkų ir gynėjų skaičius gerokai viršijo jos kritikų ir pasmerkėjų skaičių.

Giorgio Vasari apie Fra Angelico rašė, kad „neįmanoma teikti per daug pagarbos šiam šventajam tėvui, kuris buvo toks nuolankus ir kuklus visame, ką tik darė ar sakė, ir kurio kūriniai buvo nutapyti su tokiu lengvumu ir pamaldumu“.