DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

C. APIE DIEVO VALIOS VYKDYMO AR NEVYKDYMO PASEKMES

Galėjimas vykdyti Dievo valią ar jos nevykdyti

Nors žmogus yra įpareigotas vykdyti Dievo valią, laikydamasis Jo ir Bažnyčios įsakymų, tačiau, turėdamas laisvą valią, jis gali ją vykdyti arba jos nevykdyti. Jeigu vykdo, elgiasi dorai ir turi nuopelnų, o jeigu nevykdo, elgiasi nedorai ir nusideda.

„Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota.“ (Sir 15, 17) „Tebūna už tai pagirtas, kas yra galėjęs nusižengti ir nenusižengęs, galėjęs daryti pikta ir nepadaręs“, – sakoma Šv. Rašte. (Sir 31, 10)

§ 1. APIE NUOPELNUS

Nuopelningo veiksmo ir nuopelno sąvoka

1. Nuopelningas yra toks veiksmas, už kurį Dievas skiria žmogui tam tikrą užmokestį arba atlyginimą.

Be abejo Dievas žmonėms už Jo valios vykdymą galėtų neskirti jokio užmokesčio, tik bausti už jos nevykdymą. Taip darydamas, Jis anaiptol nepasielgtų neteisingai, nes žmonės neturi ir negali turėti jokios teisės į užmokestį už tai, ką jie savaime privalo daryti. Ne veltui Viešpats Jėzus yra pareiškęs: „Atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.“ (Lk 17, 10) Tačiau dėl neapsakomo savo gerumo Dievas panoro atlyginti žmonėms už Jo valios vykdymą ir paskyrė jiems amžiną užmokestį.

Nuopelnų buvimas

2. Kad Dievas iš tikro yra paskyręs atlyginimą už Jo valios vykdymą, savo protu to suvokti negalime, bet tai aiškiai rodo Apreiškimas.

Pavyzdžiui, Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas.“ (Mk 16, 16) „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.“ (Jn 12, 26) O šv. Paulius pareiškia: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ (1 Kor 2, 9) Kalbėdamas apie save patį gyvenimo pabaigoje, jis pasakė: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.“ (2 Tim 4, 7–8) Todėl, kai XVI šimtmetyje įvairūs klaidų prasimanytojai ėmė neigti nuopelnų buvimą, Bažnyčia griežtai juos pasmerkė.

Nuopelningų veiksmų rūšys

3. Skiriami dvejopi nuopelningi veiksmai: teisingumo ir deramumo. Nuopelningi teisingumo veiksmai yra tokie, už kuriuos galime reikalauti iš Dievo užmokesčio, pasiremdami teisingumu. O deramumo – tokie, už kuriuos pritinka, kad Dievas mums atlygintų, bet reikalauti atlyginimo negalime.

Žinoma, tas teisingumas, kuriuo remdamiesi galime reikalauti iš Dievo atlyginimo, kyla anaiptol ne iš pačių mūsų veiksmų, bet tik iš Dievo pažadėjimo ir paskyrimo. Bet esant tokiam pažadėjimui, jis jau yra tikras teisingumas.

Teisingumo nuopelnai

4. Už kiekvieną nuopelningą teisingumo veiksmą Dievas atlygina žmogui tuo, kad padidina jo sieloje esančią pašvenčiamąją malonę, o su ja – jo garbę ir laimę amžinybėje.

Tai esminis užmokestis už nuopelningus teisingumo veiksmus. Jis visada neabejotinai būna, kai tik žmogus padaro tokį veiksmą, kuris yra nuopelningas. Be to, Dievas neretai dar ir kuo kitu atlygina Jo valią vykdantiems, kaip antai: sąžinės ramybe, sielos džiaugsmu, pasisekimu įvairiuose reikaluose ir t. t. Tačiau anaiptol nebūtinai ir ne visada.

Teisingumo nuopelno sąlygos

5. Kad mūsų veiksmas galėtų būti vertas teisingumo nuopelno, jis turi būti:

a) laisvas;

Nuopelningas tegali būti tik tas veiksmas, kuriame dalyvauja mūsų sąmonė ir valia, vadinasi, kurio tikri šeimininkai mes esame ir už kurį esame atsakingi. Nesąmoningi ir būtini ar iš prievartos atlikti veiksmai mums anaiptol neįskaitomi.

b) doras;

Reikia, kad bent sąžinė rodytų veiksmą esant dorą. Žinoma, geriausiai yra, kai ir sąžinė rodo jį esant dorą, ir jis iš tikro toks yra. Bet jei kartais sąžinė yra klaidingai įsitikinusi, kad veiksmas doras, nors iš tikrųjų jis toks nėra, jis gali būti nuopelningas.

c) padarytas turint pašvenčiamąją malonę.

Pašvenčiamoji malonė reikalinga dėl to, kad esame paskirti antprigimtiniam galutiniam tikslui. Ji sudaro antprigimtinę mūsų sielos gyvybę. Neturėdami jos, esame antprigimtiniu atžvilgiu numirę ir, kadangi numirę, aišku, negalime padaryti nieko, kas būtų verta antprigimtinio atlyginimo. Ne be reikalo šv. Paulius pareiškia: „Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.“ (1 Kor 13, 3) Paaiškinant tai, reikia pasakyti, kad Dievo meilės dorybė yra kuo glaudžiausiai susijusi su pašvenčiamąja malone. Neturint tos dorybės, drauge neturima ir pašvenčiamosios malonės, o neturint pašvenčiamosios malonės, drauge neturima Dievo meilės dorybės.

Nuopelningi deramumo veiksmai

6. Deramumo nuopelno yra vertas kiekvienas laisvas ir doras veiksmas, kurį padaro žmogus, neturėdamas pašvenčiamosios malonės.

Tokie nuopelningi veiksmai yra visi nekrikštytų žmonių gerieji darbai arba ir pakrikštytųjų, padaryti sunkiai nusidėjus ir neatgailavus už savo nuodėmę ar nuodėmes.

Deramumo nuopelnai

7. Už nuopelningus deramumo veiksmus Dievas neatlygina amžinąja laime. Tačiau be tam tikro užmokesčio jų anaiptol nepalieka: arba duoda malonę daryti atgailą, arba suteikia įvairių šio pasaulio gėrybių.

Todėl kas numiršta teturėdamas vien deramumo nuopelnus, jokiu būdu negali patekti į dangų. Bet kaltas dėl to būna jis pats, nes nedarė atgailos ir nepasistengė įsigyti pašvenčiamosios malonės tada, kai Dievas už deramumo nuopelnus davė jam malonę daryti atgailą.

Teisingumo nuopelnų praradimas

8. Teisingumo nuopelnai prarandami, kai netenkama pašvenčiamosios malonės. Kadangi pašvenčiamosios malonės netenkama sunkiai nusidedant, todėl kiekvieną kartą, kai tik sunkiai nusidedama, netenkama teisingumo nuopelnų.

Netenkama visų, kokių tik iki tol buvo turėta. Vadinasi, jei kas visą savo gyvenimą būtų kuo doriausiai elgęsis, bet jo pabaigoje sunkiai nusidėtų, netektų viso savo gyvenimo nuopelnų ir būtų Dievo akyse lyg suvis nieko gero nepadaręs. Ne veltui Dievas yra pareiškęs per pranašą Ezekielį: „Bet kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta, ... nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas.“ (Ef 18, 24)

Teisingumo nuopelnų atgavimas

9. Tačiau kai tik per atgailą susigrąžinama prarastoji pašvenčiamoji malonė, kartu su ja grįžta ir visi nuopelnai, kurių buvo turėta iki sunkaus nusidėjimo.

Taip yra dėl to, kad tie gerieji darbai buvo padaryti su pašvenčiamąja malone, t. y. jie turėjo antprigimtinės gyvybės pradą. Sunki nuodėmė, tiesa, juos numarino, bet grįždama pašvenčiamoji malonė vėl juos atgaivino. Visai kas kita yra su tais geraisiais darbais, kurie padaromi be pašvenčiamosios malonės. Jie neturi antprigimtinės gyvybės prado, ir todėl pašvenčiamoji malonė negali jų atgaivinti.

Nuopelnų laikas

10. Nusipelnymo laikas tęsiasi tik tol, kol žmogus gyvena šiame pasaulyje. Šiam gyvenimui pasibaigus, baigiasi ir jis.

Tai pagrindinė mūsų šv. tikėjimo tiesa. Ji daugelyje vietų ir įvairiais žodžiais pabrėžta Šv. Rašte. Todėl, kai III šimtmetyje kai kurie asmenys ėmė skelbti, kad Dievas po daugelio milijonų metų pasigailėsiąs pasmerktųjų ir duosiąs jiems progą nusipelnyti amžinąją laimę, Bažnyčia jų prasimanymus griežtai atmetė kaip nesuderinamus su Apreiškimu.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku