II DALIS
DIEVO VALIA IR ŽMOGUS
VYKDYTI DIEVO VALIĄ
A. APIE DIEVO VALIOS VYKDYMĄ[1]
Reikia vykdyti Dievo valią
1. Kad žmogus pasiektų savo galutinį tikslą, jis turi ne tik tikėti viskuo, ką Dievas apreiškė ir per savo įsteigtąją Bažnyčią skelbia, bet ir vykdyti Jo valią.
Viešpaties Jėzaus žodžiai labai aiškūs ir griežti: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ (Mt 7, 21) „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ (Mt 19, 17)
Žmogus vykdo Dievo valią tik laisvais ir dorais veiksmais
2. Tačiau anaiptol ne visais savo veiksmais žmogus vykdo Dievo valią, bet tik tais, kurie yra laisvi ir dori.
Žmogus atlieka įvairiausius veiksmus, pavyzdžiui, kvėpuoja, sapnuoja, virškina maistą, mąsto, šneka, skaito, vaikšto ir t. t. Nors tai to paties žmogaus veiksmai, tačiau jie ne visi vienodi. Vieni jų, kaip antai mąstymas, šnekėjimas, skaitymas, vaikščiojimas, atliekami dalyvaujant sąmonei ir valiai; kiti, kaip antai kvėpavimas, sapnavimas, maisto virškinimas, vyksta nesąmoningai ir nevalingai. Pirmutiniai veiksmai priklauso nuo paties žmogaus, jis gali juos daryti arba jų nedaryti. Todėl jie yra laisvi. Antrieji nuo žmogaus nepriklauso. Jis negali jų neatlikti, nes jie nėra jam pavaldūs. Jie nėra laisvi. Nesunku suprasti, kad žmogus gali vykdyti Dievo valią tik tais veiksmais, kurie priklauso nuo jo paties, t. y. laisvaisiais. Žmogui atliekant nelaisvus veiksmus, Dievo valia, be abejo, irgi vykdoma, bet tik savaime, o anaiptol ne dėl to, kad žmogus ją vykdo.
Tačiau vien veiksmų laisvumo dar nepakanka, kad žmogus įvykdytų Dievo valią. Reikia, kad jie būtų taip pat ir dori. Mat nedorais veiksmais žmogus ne vykdo Dievo valią, bet jai priešinasi.
§ 1. VEIKSMŲ LAISVUMAS IR ATSAKINGUMAS UŽ JUOS
Veiksmo laisvumo sąlygos
1. Kad veiksmas būtų laisvas, būtinai reikia dviejų sąlygų: pažinimo protu ir valios sutikimo. Trūkstant vienos ar kitos, veiksmas nėra laisvas.
Todėl, pavyzdžiui, mažų vaikų, bepročių, miegančių, apsvaigusių, jėga priverstų, smarkiai išgąsdintų žmonių veiksmai nėra laisvi.
Atsakomybė už veiksmus
2. Kadangi laisvi veiksmai yra žmogaus valdžioje, žmogus, kaip tikras jų savininkas ir šeimininkas, už juos ir atsako. Ir kuo veiksmas būna laisvesnis, tuo didesnė turi būti atsakomybė už jį.
Taigi maži vaikai, bepročiai, miegantys, apsvaigę, stiprios baimės veikiami žmonės už savo veiksmus neatsako. Bepradedą ateiti į protą vaikai, puspročiai, pusiau miegantys, pusiau apsvaigę, truputi išgąsdinti yra atsakingi už savo veiksmus, bet anaiptol ne tiek, kiek suaugę, turintys pilną protą, visiškai pabudę, visiškai blaivūs, niekieno neverčiami ir negąsdinami žmonės.
I. APIE PAŽINIMĄ PROTU
Veiksmo laisvumui reikalingas pažinimas protu
1. Kad veiksmas būtų visiškai laisvas, reikia, kad, žmogui jį darant, protas pažintų du dalykus: patį veiksmą ir jo dorovinę vertę. Ko protas nepažįsta, to valia laisvai nenori, ir žmogus už tai neatsako.
Todėl, pavyzdžiui, jeigu kas pasiima svetimą daiktą, būdamas įsitikinęs, kad tai ne svetimas, bet nuosavas, tas nepadaro vagystės.
Pagal įvairų pažinimą protu skiriami trejopi žmogaus veiksmai:
a) Nesąmoningi. Juos žmogus padaro miegodamas, būdamas neblaivus, visiškai išsiblaškęs ar sujaudintas stiprios aistros. Jie nėra laisvi, ir už juos žmogus neatsako;
b) Pusiau sąmoningi. Tai tie, kuriuos žmogus padaro pusiau miegodamas, šiek tiek apsvaigęs, dalinai išsiblaškęs ar aistros paveiktas. Jie nėra visiškai laisvi, ir, nors žmogus už juos atsakingas, bet ne visiškai;
c) Sąmoningi. Juos žmogus padaro būdamas visiškai pabudęs, blaivus, kreipdamas į dalyką reikiamą dėmesį, aistros iš pusiausvyros neišvestas. Už juos jis visiškai atsako.
Kliūtys pažinimui protu
2. Kliūtys, kurios neleidžia protui reikiamai pažinti dalyko, yra šios: dėmesio neatkreipimas, klaida, nežinojimas.
Nors dėmesio neatkreipimas, klaida ir nežinojimas daug kuo vienas nuo kito skiriasi, bet jų visų pasekmės tos pačios, todėl toliau kalbėsime tik apie nežinojimą.
Nežinojimo rūšys
3. Nežinojimas yra įveikiamas ir neįveikiamas. Nežinojimas yra įveikiamas, jei, atitinkamai patyrinėjus dalyką, galima jį pažinti; o jei negalima, nežinojimas yra neįveikiamas.
Neįveikiamas nežinojimas gali būti dvejopas: fizinis ir moralinis. Fizinis arba visiškas yra tada, kai dalyko jokiu būdu negalima pažinti arba kai žmogui nekyla nė minties, kad reikėtų dalyką tyrinėti. Moraliai neįveikiamas nežinojimas yra tada, kai pažinti dalyką galima, bet tam reikia ypatingo atsidėjimo, nepaprasto stropumo.
Nežinojimo įtaka veiksmų laisvumui ir atsakomybei už juos
4. Neįveikiamas nežinojimas, tiek fizinis, tiek moralinis, panaikina veiksmo laisvumą ir atsakomybę už jį.
Todėl tas, kas penktadienį valgo mėsos nežinodamas, kad tai penktadienis, nenusideda.
Įveikiamas nežinojimas nepanaikina laisvumo ir atsakomybės, tik juos sumažina, jeigu tas nežinojimas nėra tyčinis.
Jeigu žmogus ko nepadaro galėdamas padaryti, laisvai nori to, ko nepažįsta, jo atsakomybė išlieka, nes žmogus privalo stengtis sužinoti. Įveikiamas nežinojimas sumažina laisvumą ir atsakomybę, nes visgi žmogus iki galo to nežino, ką daro iš nugalimo nežinojimo, todėl nesielgia visiškai laisvai ir nėra visiškai atsakingas už savo veiksmą. Bet jeigu žmogus tyčia nori nežinoti, toks nežinojimas anaiptol nesumažina veiksmo laisvumo ir atsakomybės už jį.
[1] Rašant antrą dalį, be pirmoje dalyje minėtų veikalų, naudotasi dar šiais:
1. Noldin-Schmitt, Summa Theologiae Moralis, Libreria Herder, F. H. Kerle, Monachii-Heidelbergae, 1944.
2. R. Claude et P. Capart S.J., Jėsus-Christ Notre Chef, Paris, 1947.
3. Pijus Kirvelaitis, Dorovė, Kirchheim-Teck, 1948.
4. Georg Deubig, Glaube und Leben, Norb. Wohlgemuth Verlag, Mannheim, 1948.
5. Alois Dempf, Religions philosophie, Thomasverlag, Jakob Hegner, Wien, 1938.
6. Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir Pijaus XII kalbų rinkinys, Lux, 1949.
7. Gonrad Groeber, Handbuch der religioesen Gegenwartsfragen, Freiburg i. B., 1937.
8. Dr. Juozapas Skvireckas, Kauno Arkivyskupas Metropolitas, Psalmių knyga, Lux, Stuttgart, 1949.
9. Dr. St. Gruodis S. J., Krikščioniškos dorovės mokslas, Stuttgart, 1947.
