§ 5. TIKĖJIMO SAVYBĖS

Koks turi būti mūsų tikėjimas

1. Kad savo tikėjimu galėtume nusipelnyti amžinąją laimę, jis turi būti: a) visuotinis, b) tvirtas, c) gyvas, d) ištvermingas.

Šios tikėjimo savybės yra esminės. Be jų arba tikėjimo visai nėra, arba jis yra ne toks, kokio reikia galutiniam tikslui pasiekti.

Tikėjimas turi būti visuotinis

2. Tikėjimas yra visuotinis, kai tikime ne viena ar kita apreikštąja tiesa, bet visomis, kuriomis Bažnyčia įsako mums tikėti.

Žmogus negali savo nuožiūra iš Viešpaties Jėzaus ir Bažnyčios mokslo kai ką priimti, o kai ką atmesti. Juk Išganytojas yra griežtai pasakęs: „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai ... Kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 15–16) „Mokykite laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 20) Apaštalas šv. Jonas pareiškia: „Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo.“ (2 Jn 1,9) Kita vertus, kas iš Viešpaties Jėzaus ir Katalikų Bažnyčios mokslo priimtų tik tai, kas jam patinka, tas galų gale neturėtų jokio tikėjimo, nes tikėtų ne Dievu, o tik pačiu savimi.

Kai sakoma, kad reikia tikėti viskuo, ko moko Bažnyčia, tai anaiptol nepareiškiama, jog reikia viską aiškiai žinoti, ką Bažnyčia skelbia. Aiškiai žinoti reikia tik tas tiesas, kurių nežinodamas į protą atėjęs žmogus negali būti išganytas. O kalbant apie kitas, tai pakanka tik būti nusiteikusiam priimti viską, ko moko Katalikų Bažnyčia. Be abejo, kuo geriau pažįstame Katalikų Bažnyčios skelbiamas tiesas, tuo geriau.

Tie, kurie tiki ne visomis Katalikų Bažnyčios skelbiamomis tiesomis, yra vadinami klaidatikiais arba eretikais.

Tikėjimas turi būti tvirtas

3. Tikėjimas yra tvirtas, kai tikime viskuo, ko moko Bažnyčia, nė kiek neabejodami ir nesvyruodami.

Viešpats Jėzus nieko nėra taip dažnai pabrėžęs, kaip reikalo, kad mūsų tikėjimas būtų tvirtas. Kone kiekvienas Evangelijų puslapis liudija, kaip Jis gyrė už didelį, tvirtą tikėjimą ir peikė, barė už mažą, silpną. „Turėkite tikėjimą Dievu, – ne kartą sakė Jis. – Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą“ ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – tai jam ir įvyktų.“ (Mk 11, 22–23)

Tikėjimo tvirtumui nekliudo tai, kad jaučiama prieš jį savaime kylančių abejonių ar pagundų. Tik nereikia toms abejonėms ar pagundoms pritarti. Pajutus jas, reikia stengtis kuo greičiau sužadinti tikėjimo aktą. Taip elgdamiesi, ne tik nenusikalsime tikėjimui, bet ir įgysime nemažai nuopelnų.

Tikėjimas turi būti gyvas

4. Tikėjimas yra gyvas, kai juo gyvename, vadinasi, elgiamės taip, kaip jis rodo ir reikalauja. O jis reikalauja vengti to, kas pikta, ir daryti gera.

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“, – sako apaštalas šv. Jokūbas (Jok 2, 14 ir 26).

Kad mes gyventume pagal tikėjimą, būtinai reikia dviejų dalykų: pašvenčiamosios malonės, be kurios geri darbai neturi antgamtinės vertės, vadinasi, nėra nuopelnai amžinajai laimei, ir gerų darbų. Ne veltui šv. Paulius pareiškė: „Juk Kristuje Jėzuje ... reiškia vien tikėjimas, kuris veikia meile.“ (Gal 5, 6) „Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.“ (1 Kor 13, 2) Taigi kad tikėjimas būtų tikrai naudingas, jis būtinai turi sietis su veiksmais, pasireiškiančiais meile Dievui ir artimui. Kitaip jis bus negyvas ir nepadės pasiekti amžinosios laimės.

Tačiau dera pasakyti, jog ir negyvas tikėjimas yra mums nemažas gėris, nes, pirma, jis pats savaime yra didelė Dievo dovana; antra, jis yra pagrindas mus nuteisinti ir kartu pašvenčiamajai malonei gauti; trečia, padedant veikiančiosioms Dievo malonėms, jis mus veda į pašvenčiamąją malonę.

Tikėjimas turi būti ištvermingas

5. Tikėjimas yra ištvermingas, jeigu jį išlaikome nepaisydami jokių kliūčių ir sunkumų ir, esant reikalui, net gyvybę už jį paaukojame.

Viešpats Jėzus ne kartą yra pareiškęs: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“ (Lk 14, 26) „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs ... Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 37–39). „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 22). „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32–33).

Vadovaudamiesi šiais Išganytojo žodžiais, tūkstančių tūkstančiai kankinių: vyrų, moterų, senelių, jaunuolių, vaikų, mielai išsižadėjo turtų, laisvės, sveikatos, iškentėjo baisiausius skausmus, neteko gyvybės, bet tikėjimo neatsisakė. Tai įvyko ne tik pirmaisiais krikščionybės amžiais, bet ir paskiau, tai tebevyksta ir mūsų dienomis daugelyje šalių. Šitaip pasielgusieji anaiptol neapsigavo. Priešingai, jie padarė kuo protingiausiai, nes už šį vargingą gyvenimą, kurio galų gale kiekvienas vis tiek neteks, jie gavo tokį atlyginimą, kokio nei akis regėjo, nei ausis girdėjo, nei žmogaus širdis nujautė. Juk patirti kentėjimus, persekiojimus, netekti dėl tikėjimo sveikatos, gyvybės iš tikro yra ne kokia nelaimė, bet, atvirkščiai, didžiausia laimė. „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11–12).

Priežastys, dėl kurių netenkama tikėjimo

6. Tikėjimo dažniausiai netenkama dėl šių priežasčių:

a) dėl nemalšinamo išdidumo,

Išdidusis tariasi pats viską žinąs ir išmanąs, todėl nenori savo proto palenkti tikėjimo tiesoms, o savo valios – jo reikalavimams. Kita vertus, ir Dievas nėra taip dosnus išdidžiajam kaip nuolankiajam. Ne veltui apaštalas šv. Jokūbas sako: „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“ (Jok 4, 6). Kadangi tikėjimas yra viena didžiausių Dievo malonių, tai išdidieji Jo akyse yra daug menkesni už nuolankiuosius. Ne be reikalo Viešpats Jėzus kalbėjo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Taigi išdidumas ir puikybė yra kliūtis tikėjimui.

b) dėl savo religinių pareigų, ypač maldos, apleidimo,

Nekurstoma ugnis, savaime aišku, pradeda silpnėti, blėsti ir galop visiškai užgesta. Tas pat yra ir su tikėjimu, jei jo nepalaikome uoliu religinių pareigų atlikinėjimu ir ypač malda. „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21, 43).

c) dėl nedoro gyvenimo,

Tikėjimas ir dorovė yra glaudžiai tarp savęs susiję. Tikėjimas palaiko dorovę, o dorovė gaivina tikėjimą. Tikėjimui silpnėjant, smunka dorovė, dorovei smukus, nyksta tikėjimas. Todėl Viešpats Jėzus sako: „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų“ (Jn 3, 20). Šv. Paulius primena savo mokiniui Timotiejui, kad visuomet turėtų gryną sąžinę, nes „jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 19).

d) dėl bendravimo su tikėjimą praradusiais asmenimis ir dėl tikėjimui priešingų raštų skaitymo.

Kaip gyvendamas liga užkrėstoje vietoje ir sveikiausias žmogus anksčiau ar vėliau suserga, taip yra ir čia. „Truputis raugo įraugina visą maišymą“, – sako šv. Paulius (Gal 5, 9). Jau pats tikėjimo netekusių asmenų pavyzdys neigiamai veikia mūsų tikėjimą, o ką kalbėti, jeigu tie asmenys dar jį ir puola? Nemažiau pavojingi yra ir tikėjimui prieštaraujantys raštai, ypač tie, kurie ne atvirai, bet slaptai jį griauna. Jie užmigdo mūsų budrumą bei atsparumą ir mūsų sielose nekliudomai varo savo pragaištingą darbą. Ne veltui Viešpats Jėzus mus įspėja, kad ypač saugotumės vilkų avių kailiuose: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mt 7, 15).

Tikėjimą reikia išpažinti išoriškai

7. Tikėjimą reikia ne tik turėti sieloje, bet ir išpažinti išoriškai.

Juk aiškiai sako Viešpats Jėzus: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32). Šv. Paulius pareiškia: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ (Rom 10, 10).

Paprastai mes išoriškai išpažįstame savo tikėjimą atlikinėdami religines pareigas, Pavyzdžiui, lankydami bažnyčią, dalyvaudami pamaldose, priimdami šv. sakramentus ir pan. Kartais gali būti ypatinga pareiga išoriškai išpažinti savo tikėjimą: kai to reikalauja Bažnyčia ar kai tikėjimo neišpažinimas reikštų jo išsižadėjimą, Dievo paniekinimą ar artimųjų papiktinimą.

Neleista, kad ir išoriškai, išsižadėti savo tikėjimo

8. Niekuomet nėra leista, kad ir išoriškai, išsižadėti savo tikėjimo.

Vien tik išoriškai išsižadame tikėjimo tuomet, kai širdyje pasiliekame tikinčiais, bet žodžiais ar veiksmais jo atsisakome. Tai jokiu būdu nėra leista. Viešpaties Jėzaus žodžiai čia aiškūs ir griežti: „O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 33). Jokia priežastis negali pateisinti šitokio tikėjimo išsižadėjimo. Viešpats Jėzus pareiškia: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Lk 12, 4–5)