DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

III. GIMTOJI NUODĖMĖ

Adomo nuodėmė paveikė visus žmones

1. Kadangi Adomas buvo Dievo paskirtas visų žmonių galva, todėl jo nuodėmė buvo priskirta visiems palikuonims, ir jos padariniai paveikė juos visus tiek prigimtiniu, tiek antprigimtiniu atžvilgiu.

Juk valstybės vadovo (žinoma, ne kaip privataus asmens, bet kaip šalies atstovo) poelgiai neabejotinai veikia visą valstybę. Tad ir šv. Paulius, kalbėdamas apie Adomo nuodėmę, sako: „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Rom 5, 12)

Gimtosios nuodėmės sąvoka

2. Jeigu Adomas būtų išlikęs Dievui klusnus, dėl šito jo nuopelno visi žmonės būtų gimę Dievo akyse teisūs, nekalti, išpuošti antprigimtinėmis dovanomis; jam nusidėjus, dėl jo nuodėmės visi gimsta be tų dovanų, Dievo akyse nebeteisūs, kalti. Toji nuodėmė, su kuria dėl pirmosios Adomo kaltės gimsta visi žmonės, vadinama gimtąja nuodėme.

Sakome „dėl pirmosios Adomo kaltės“, nes Adomas, be abejo, ir paskiau ne kartą nusidėjo. (Juk jis buvo toks pat, kaip mes, o kas, deja, iš mūsų išbūna ilgesnį laiką nenusidėjęs?) Kitos jo nuodėmės turėjo įtakos vien jam, o anaiptol ne jo palikuonims, nes jis jau nebebuvo antprigimtiniu atžvilgiu žmonių galva.

Gimtosios nuodėmės nedorumas

3. Gimtoji nuodėmė yra nuodėmė tikrąja prasme.

Nuodėmės esmę sudaro ne kas kita, kaip tik nukrypimas nuo galutinio tikslo, Dievo, ir pašvenčiamosios malonės netekimas. (Ta proga dera pasakyti, kad mažosios nuodėmės nėra nuodėmės tikrąja, bet tik platesne prasme.) O dėl pirmutinės Adomo kaltės visi žmonės kaip tik ir gimsta be pašvenčiamosios malonės ir nukrypę nuo savo galutinio tikslo, Dievo. Taigi gimtoji nuodėmė yra nuodėmė tikrąja prasme.

Bausmė už gimtąją nuodėmę

4. Kadangi gimtoji nuodėmė nėra asmeninė žmogaus kaltė, todėl pragaro bausmės už ją nėra. Tačiau, nors ir su viena gimtąja nuodėme numirę, žmonės vis tiek negali ir niekuomet negalės džiaugtis Dievo regėjimu.

Amžinuoju pasmerkimu Dievas baudžia tik už tas nuodėmes, kurias žmogus padaro pats. Taigi Adomas būtų patekęs į pragarą už savo pirmąją kaltę, jei nebūtų už ją atgailavęs, bet nė vieno jo palikuonies Dievas nebaudžia pragaru, nes tai ne jų asmeninė kaltė.

Gimtoji nuodėmė, kaip visos kitos tikrosios nuodėmės, gali būti panaikinta vien šiame pasaulyje. Amžinybėje žmogus pasilieka toks, koks į ją pereina. Todėl jeigu kas, neturėdamas pašvenčiamosios malonės, numiršta, tas be tos malonės ir būna per amžius. O neturint tos malonės, niekaip negalima pasiekti savo galutinio tikslo – Dievo. Aiškūs Viešpaties Jėzaus žodžiai: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ (Jn 3, 5) Viešpats Jėzus čia neabejotinai kalba apie Krikšto sakramentą, kuris vienas tegali atleisti gimtąją nuodėmę. Taigi galima suprasti, kokią begalinę ir nepataisomą skriaudą daro savo vaikeliams tie tėvai, dėl kurių nerangumo, apsileidimo ar piktos valios jie numiršta be krikšto. Tokie tėvai, aišku, turės labai skaudžiai už tai atsakyti.

Gimtosios nuodėmės visuotinumas

5. Kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį su gimtąja nuodėme – tai pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa. Ją liudija tiek Šv. Raštas, tiek Tradicija, tiek Bažnyčios elgesys.

„Štai esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme.“ (Ps 51, 7) „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Rom 5, 12)

Tradicijos mokymą trumpai nusako šv. Augustinas, kritikuodamas gimtosios nuodėmės neigėjus: „Jus pasmerkia šventi ir Dievo žodžio aiškumu pasižymėję asmenys: Ireniejus, Kiprijonas, Reticijus, Olimpijus, Hilarijus, Ambraziejus, Grigalius, Inocentas, Jonas, Bazilijus, prie kurių aš dar prijungiu ... Jeronimą, neminėdamas tų, kurie dar nėra numirę“[23]. Bažnyčia nuo pat savo gyvavimo pradžios teikia kūdikiams Krikšto sakramentą nuodėmėms atleisti, nors jie patys dar nėra padarę jokios nuodėmės.

Gimtoji nuodėmė nepalietė tik Švč. M. Marijos

6. Nuo gimtosios nuodėmės visiškai laisva nuo pat savo gyvenimo pradžios buvo tik Švč. M. Marija. Dievas apsaugojo ją ypatinga savo malone, kurią jai suteikė dėl Viešpaties Jėzaus nuopelnų. Todėl Švč. M. Marija vadinama Nekaltai Pradėtąja.

Visi žmonės ateina į šį pasaulį su gimtąja nuodėme, tik vienintelė Švč. M. Marija yra išimtis. Dievas ją apsaugojo nuo jos prasidėjimo momento, t. y. nuo tos akimirkos, kai sukūrė jos sielą, vadinasi, kai ji pradėjo gyventi. Švč. M. Marija nė vieną valandėlę nebuvo paliesta gimtosios nuodėmės. Kadangi ji buvo nuo pat savo gyvenimo pradžios laisva nuo tos kaltės, todėl ji vadinama Be Kaltės Pradėtąja arba Nekaltai Pradėtąja. Aišku, tai buvo ypatinga Dievo malonė. Dievas ją suteikė Švč. M. Marijai dėl numatytų jos Sūnaus, Jėzaus Kristaus, pasaulio Atpirkėjo nuopelnų. Tad ir ji buvo atpirkta.

Kad pasaulio Atpirkėjo Motina bus nekaltai pradėta, užsiminė jau pats Dievas, kai po pirmųjų tėvų nuodėmės, bausdamas dvasią gundytoją, tarė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; ji kirs tau per galvą.“ (Pr 3, 15) Priešiškumas tarp žmogaus ir piktosios dvasios yra visiškas tik tada, kai žmogus neturi jokios nuodėmės, net gimtosios. Kitaip juk būtų ne priešiškumas, o bičiuliavimasis su piktąja dvasia, nesvarbu, kiek laiko jis besitęstų. Arkangelas Gabrielius, pranešdamas Švč. M. Marijai, kad Dievas ją paskyrė būti pasaulio Atpirkėjo Motina, prabilo į ją šiais žodžiais: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28) Suprantama, kad tikrasis malonės pilnumas yra tik tada, kai jos nė vieną akimirką netrūksta. Todėl Bažnyčios Tėvai vadina Švč. M. Mariją tyra, nekalta Mergele, kurios pragariškasis žaltys neužnuodijo savo kvapu.

Nors Bažnyčia visuomet tikėjo nekaltuoju Švč. M. Marijos prasidėjimu, tačiau iki 1854 m. tai nebuvo paskelbta kaip Katalikų Bažnyčios dogma. Kas nuo tų metų netikėtų šia tiesa, tas jau nebegalėtų būti kataliku.

Nekaltojo Švč. M. Marijos Prasidėjimo šventė

7. Švč. M. Marijos Nekaltajam Prasidėjimui prisiminti ir pagarbinti Bažnyčia yra paskyrusi gruodžio mėn. 8 dieną. Tą dieną yra tikra šventė, vadinasi, mūsų pareiga yra susilaikyti nuo sunkių kūno darbų ir išklausyti šv. Mišias.

Mūsų tėvai nuo senų senovės uoliai garbino Nekaltai Pradėtąją Švč. M. Mariją. Daugelis jų mokėjo atmintinai Nekaltojo Prasidėjimo valandas ir rudens bei žiemos rytais dažnai jas giedodavo. Šventadienių rytais tos valandos būdavo giedamos kone visose mūsų šalies bažnyčiose. Nekaltojo Švč. M. Marijos Prasidėjimo garbei yra įkurtos tik lietuviškos Tėvų Marijonų ir Vargdienių seselių vienuolijos.


[23] Augustinas, Contra Iulianum, 1. 2, cap. 10.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku