III. GEROS MALDOS SAVYBĖS
Gilus pasitikėjimas
1. Gerai maldai yra būtinas gilus pasitikėjimas Dievu. Melsdamiesi tikime, kad Dievas išklausys mus ir duos tai, ko prašome.
Dievas visuomet išklauso nuoširdžias žmogaus maldas. Paprastai Jis duoda žmogui tai, ko yra prašomas. Tačiau neretai vietoj prašomo dalyko Jis duoda ką kita, nes numato, kad tai bus žmogui naudingiau. Todėl visuomet reikia tikėti, kad Dievas išklausys mūsų maldas. Šv. Jokūbas sako: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo, tvirtai tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties.“ (Jok 1, 5–7)
Kadaise dvylika metų kraujoplūdžiu sirgusi moteriškė spraudėsi per minią prie Viešpaties Jėzaus, kalbėdama sau viena: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ (Mk 5, 28) Tokiu pat pasitikėjimu privalo vadovautis kiekvienas besimeldžiąs žmogus. Nepasitikėjimas įžeidžia Dievą ir atima iš maldos visą jos vertę.
Dėmesys ir pagarba
2. Gerai maldai yra būtinas dėmesys ir pagarba.
Šių savybių reikalauja maldos esmė. Juk maldoje žmogus bendrauja ir kalbasi su Dievu, kuris yra aukščiausioji ir tobuliausioji Būtybė. Jei dėmesio ir pagarbos reikalauja kiekvienas kreipimasis į bet kurį kilnesnį asmenį, tai juo labiau to reikalauja kreipimasis į Dievą. Dėmesys reiškiamas tuo, kad įsigilinama į kalbamos maldos žodžius, juos tariama ne tik lūpomis, bet protu ir širdimi. Pagarba reikalauja, kad maldoje būtų išlaikoma išorinė rimtis. Be abejo galima melstis sėdint, vaikščiojant, bet geriausia melstis klūpant. Tai tinkamiausias būdas melstis. Juo Dievui parodoma daugiausia nusižeminimo ir pagarbos.
Kadaise Viešpats Jėzus smerkė žydų maldas, sakydamas: „Šita tauta šlovina mane lūpomis, o jų širdis toli nuo manęs.“ (Mt 15, 8) Vadinasi, nepakanka vien lūpų maldos. Mokydamas savo klausytojus melstis, Viešpats Jėzus taip kalbėjo „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.“ (Mt 6, 6–8) Arba vėl: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.“ (Mt 6, 5)
Nuolankumas ir ištvermė
3. Norint, kad malda būtų Dievo išklausyta, reikia melstis su nuolankumu ir ištverme.
Kadaise šimtininkas kalbėjo Viešpačiui Jėzui: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“ (Mt 8, 8) Evangelijoje vaizduojamas muitininkas, atėjęs į šventyklą pasimelsti, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę ir prašė: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13) Tiek šimtininkas, tiek muitininkas buvo išklausyti. Jų maldą Viešpats Jėzus nurodo kaip pavyzdį, kaip reikia melstis. Nusižeminimo, kaip ir dėmesio, reikalauja pati maldos esmė. Mūsų maldų Dievui nereikia. Jos yra tik priemonė Dievui pagarbinti, Jam padėkoti, iš Jo išprašyti įvairių kūnui ir sielai reikalingų gėrybių. Taigi maldos reikalingos tik pačiam žmogui. Todėl jis turi jas atlikinėti su nuolankumu. Kitaip jo maldos nebus išklausytos, kaip kad neišklausyta malda fariziejaus, kuris gyrėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai.“ (Lk 18, 11)
Iškeldamas ištvermingos maldos pavyzdį, Išganytojas kalbėjo: „Kas iš jūsų turės draugą ir nuėjęs pas jį vidurnaktį sakys: „Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo. O anas iš vidaus atsilieps: „Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.“ Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir aš jums sakau: prašykite ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį? Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“ (Lk 11, 5–13)
Šv. Monika meldėsi uš savo sūnaus Augustino atsivertimą apie dvidešimt metų. Jos maldą Dievas išklausė, sūnus atsivertė ir tapo vienu didžiausių šventųjų. Dievas išklauso kiekvieno žmogaus maldą, jei tik jis gerai meldžiasi. „Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis.“ (Sir 35, 17)
Pašvenčiamoji malonė
4. Gerai maldai yra būtina pašvenčiamoji malonė.
Tai bet kokių nuopelnų pamatas ir draugystės su Dievu priežastis. Be pašvenčiamosios malonės žmogus negalėtų padaryti nieko, kas turėtų vertę antprigimtiniame gyvenime. Taip pat jis negali ir gerai melstis. Be pašvenčiamosios malonės nėra jokių antgamtinių ryšių tarp Dievo ir žmogaus. Be jos negali būti išklausytos ir jo maldos. Šv. Paulius sakė: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai ... Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jei išduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.“ (1 Kor 13, 1ir3) Toks žmogaus be pašvenčiamosios malonės likimas antprigimtinio gyvenimo atžvilgiu. Tačiau nuodėmė nepanaikina pareigos melstis, todėl ir nusidėjėlis turi melsti geros atgailos malonių.
