DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

V. APIE VALDINIŲ PAREIGAS

Kiekvienas katalikas yra dviejų didelių bendruomenių valdinys: Bažnyčios ir valstybės. Ir vienai, ir kitai, taip pat ir vienos, ir kitos vyresniesiems jis turi tam tikrų pareigų. Dabar jas apžvelgsime. Kadangi apie Bažnyčią plačiau kalbėta pirmoje šio veikalo dalyje, todėl čia tik trumpai aptarsime valdinių pareigas Bažnyčios, t. y. dvasiniams vyresniesiems.

a) APIE VALDINIŲ PAREIGAS DVASINIAMS VYRESNIESIEMS

Dvasiniai vyresnieji

1. Dvasiniai vyresnieji yra tie, kurie turi iš Viešpaties Jėzaus gautą galią mokyti, valdyti ir pašvęsti žmones. Tai popiežius ir vyskupai bei jų įgalioti kunigai.

Katalikų pareigos jiems

2. Dvasiniams vyresniesiems katalikai turi šias pareigas:

a) gerbti juos ir mylėti kaip Dievo atstovus ir savo dvasios tėvus;

„Pagarbiai bijok Viešpaties ir gerbk kunigą“, – sakoma Šv. Rašte. (Sir 7, 31)

b) noriai pasiduoti jų įsakymams ir patvarkymams;

„Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, – sako šv. Paulius, – nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tegu jie tai daro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga.“ (Žyd 13, 17)

c) dažnai prisiminti juos savo maldose;

Dvasiniai vyresnieji daug meldžiasi už tikinčiuosius. Reikia, kad ir tikintieji tuo pačiu jiems atsilygintų, atsimindami apaštalo šv. Jokūbo raginimą: „Melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgelbėti.“

d) pagal galimybes prisidėti prie jų išlaikymo.

Dvasiniai vyresnieji, visą savo laiką ir jėgas skirdami tikinčiųjų sielų reikalams, negali imtis kokio amato ar verslo, kad užsitikrintų sau pragyvenimą. Tikinčiųjų pareiga yra juos aprūpinti. Ne be reikalo Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Darbininkas vertas savo užmokesčio.“ (Lk 10, 7) Šv. Paulius pareiškia: „Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9, 14); „Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi savo gėrybėmis su mokytoju.“ (Gal 6, 6)

Katalikų nuodėmės šioms pareigoms

3. Tikintieji nusikalsta, kai:

a) savo mintyse niekina dvasinius vyresniuosius, nepagarbiai apie juos šneka, veiksmais juos įžeidžia;

b) priešinasi jų įsakymams ar patvarkymams, neretai sukeldami net atskalas ir visada duodami didelį papiktinimą;

c) pagal galimybes neprisideda prie jų išlaikymo.

„Kas jus niekina, mane niekina“, – yra pasakęs Viešpats Jėzus savo paskirtiems Bažnyčios vyresniesiems. (Lk 10, 16) O apaštalas šv. Petras pareiškia: „Taigi Viešpats žino, kaip ... išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei, ypač tuos, kurie, pasidavę kūnui, pasineria nešvariuose geismuose ir paniekina Viešpatystę. Įžūlūs akiplėšos! Jie nesudreba piktžodžiaudami šlovingiesiems ... Jie suvedžioja svyruojančias sielas ... Jie prakeikimo vaikai.“ (2 Pt 2, 9–10ir14)

b) APIE VALDINIŲ PAREIGAS VALSTYBEI

Kaip iš daugelio asmenų susidaro šeima, taip iš daugelio šeimų  valstybė. Ji susideda iš valdančiųjų arba vyresniųjų ir valdomųjų arba valdinių. Abi pusės turi tam tikrų pareigų tiek viena kitai, tiek valstybei.

Valdinių pareigos valstybei

1. Valdiniai privalo:

a) būti pasidavę valstybei;

b) mokėti mokesčius;

c) saugoti ir ginti valstybę;

d) rinkti valdžios atstovus.

Pareiga tinkamai pasiduoti valstybei

2. Valdiniai yra tinkamai pasidavę valstybei, kai:

a) myli savo šalį;

Meilė savo šaliai ir tautiečiams ar piliečiams turi reikštis gero norėjimu ir gero darymu savo šaliai ir tautai, bet jokiu būdu ne neapykanta kitoms šalims ar tautoms. Kaip gyvenimas ne kartą yra parodęs, niekas nepadaro tiek daug blogo savo šaliai ar tautai, kaip tie, kurie nekenčia kitų šalių ar tautų. Čia pažodžiui išsipildo Šv. Rašto posakis: „Jis bus ... su ranka prieš visus, ir visų rankos prieš jį.“ (Pr 16, 12)

b) sąžiningai vykdo teisingus jos įstatymus;

Valstybės įstatymai skirti bendrajai šalies ir piliečių gerovei. Jie saisto sąžinę. Ne veltui šv. Paulius sako: „Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės.“ (Rom 13, 5) Bet jei valstybės įstatymai prieštarauja prigimties įstatymui ar Dievo įsakymams, jie yra neteisingi, ir jų ne tik galima, bet ir reikia nevykdyti. Šiuo atveju galioja reikalavimas: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apd 5, 29)

c) nemaištauja.

Nors aukščiausioji šalies valdžia kartais būna labai nedorose rankose, tačiau nėra leista kelti prieš ją maištą ar nužudyti nedorus valdovus.[33]

Pareiga mokėti mokesčius

3. Kad valstybė galėtų išsilaikyti ir pasiekti tuos tikslus, kuriems ji skirta, reikia nemažai lėšų. Ji jas gauna, rinkdama iš valdinių įvairius mokesčius, o šie privalo juos mokėti.

„Reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate ... Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“, – sako šv. Paulius. (Rom 13, 57) Viešpats Jėzus pareiškia: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui.“ (Mt 22, 21)

Pareiga saugoti ir ginti valstybę

4. Pareigą saugoti valstybę nuo užpuolimų ir ginti ją nuo užpuolikų valdiniai atlieka, kai:

a) tam tikslui pasiruošia, tinkamai atlikdami valstybės nustatytą karinę prievolę;

b) esant reikalui, vyriausybės pašaukti su ginklais rankose stoja ginti valstybės.

Pareiga rinkti valdžios atstovus

5. Demokratinėse šalyse valdiniai turi teisę rinkti valdžios atstovus. Toji teisė virsta jiems dvejopa pareiga:

a) būtinai dalyvauti rinkimuose arba, kitaip sakant, atiduoti savo balsą;

Susilaikyti nuo balsavimo yra tas pat, kaip remti katalikams nepalankiai ar priešiškai nusistačiusius. Juk katalikams gavus mažiau balsų, padidėja jų priešų gautųjų balsų svoris. Pavyzdžiui, jei katalikai gauna 100 balsų, o nekatalikai – 40, tai tie 40 prieš 100 neturi didelės reikšmės. Bet jei katalikai gauna tik 50 balsų, o jų priešai  40, tai tų 40 svoris yra jau daug didesnis. Taigi katalikams reikia gerai įsidėmėti ir giliai įsisąmoninti šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius: „Kas ne su manimi, tas prieš mane.“ (Lk 11, 23) Vadinasi, kas nerenka Viešpačiui Jėzui palankių asmenų, tas renka jam nepalankius, nors ir susilaikydamas nuo balsavimo. Todėl nemažai nusikalsta tie, kurie menkai paiso rinkimų ar abejingai į juos žiūri.

b) rinkti tik katalikų religijai aiškiai palankius asmenis.

Be abejo didžiausias nusikaltimas yra atiduoti savo balsą katalikų religijos priešams. Tai tikras savo religijos ir Katalikų Bažnyčios išdavimas. Tiesa, per rinkimus pikčiausi katalikybės priešai dangstosi nekaltų avinėlių kailiais ir skelbiasi jei ne katalikų religijos gynėjais, tai bent ne griovėjais. Bet jų klastas atpažinti ne taip sunku. Jokiu būdu nereikia susivilioti jų žadamomis gėrybėmis. Juk viena, už jokius šio pasaulio turtus negalima išduoti savo religijos, antra, tie jų pažadai  tai tikri radiniai sapne, nes jie yra vien sliekas balsams meškerioti, daugiau niekas. Pats gyvenimas daug kartų parodė, kad kur tik į savo rankas valdžią paima katalikų religijos priešai, ten jie nepadaro nieko gero, o blogo – be galo daug. Už tą blogį neabejotinai turės skaudžiai atsakyti Dievui ne tik jie patys, bet ir tie, kurie, neatlikdami savo pareigos balsuoti ar balsuodami už juos, jiems padėjo patekti į valdžią.

c) APIE VALDINIŲ PAREIGAS PASAULIETINIAMS VYRESNIESIEMS

Valdinių pareigos

1. Valdiniai privalo:

a) tinkamai gerbti pasaulietinius vyresniuosius;

Pasaulietinių vyresniųjų, vis tiek ar jie būtų karaliai, ar prezidentai, galia ir valdžia kyla ne iš žmonių, bet iš Dievo, kuris panoro, kad žmonės taip, o ne kitaip tvarkytų savo gyvenimą. Ne veltui šv. Paulius sako: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą ... Ji juk (valdžia) yra Dievo tarnaitė tavo labui.“ (Rom 13, 1–2ir4) Vadinasi pasaulietiniai vyresnieji yra verti pagarbos ne tik kaip žmonės, bet ir kaip ypatingi Dievo tarnai bei Jo valdžios dalininkai.

b) melstis už juos.

Sunkios ir labai atsakingos pasaulietinių vyresniųjų pareigos. Kad jie gerai jas atliktų, reikia daug Dievo pagalbos. Jos, žinoma, pirmiausiai turi prašyti jie patys, kaip darė valdovu tapęs Dovydo sūnus Saliamonas. (1 Kar 3, 9) Bet ir valdiniai privalo jų neužmiršti. Juk nuo to, kaip vyresnieji atlieka savo pareigas, labai priklauso pačių valdinių gerovė. Todėl šv. Paulius pareiškia: „Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo.“ (1 Tim 2, 1–3)

Valdinių nuodėmės

2. Valdiniai šioms savo pareigoms nusideda, kai:

a) nekenčia pasaulietinių vyresniųjų ar savo širdyje juos niekina;

b) savo kalbomis ar raštais juos įžeidžia;

c) iš paniekos ar neapykantos atsisako pareikšti jiems viešą pagarbą, kada tai privalo padaryti.

Nuodėmė čia dažnai būna didelė. Dar pasakytina, kad galima panašiai nusikalsti ir išniekinant viešai išstatytus vyresniųjų paveikslus.


[33] Leonas XIII, Enciklika Diuturnum illud, Acta Sanctae Sedis XIV (1881–1882) 4–14.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku