§ 3. KRIKŠTAS

I. KRIKŠTO SĄVOKA IR JO VAISIAI

Krikšto apibrėžimas

1. Krikštas yra sakramentas, kuris kūno apiplovimu vandeniu ir atitinkamų žodžių ištarimu teikia žmogui dvasinio atgimimo malonę.

Tai pirmasis ir svarbiausias Bažnyčioje Kristaus paliktas juslinis ženklas Dievo malonei gauti. Jis dažnai vadinamas atgimimo sakramentu. Tuo norima pabrėžti ypatingą jo paskirtį.

Medžiaga ir forma

2. Juslinius Krikšto ženklus, t. y. jo medžiagą ir formą sudaro krikštijamojo apiplovimas vandeniu ir tuo pačiu metu tariami žodžiai: „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Tai esminės Krikšto dalys, kurias nustatė pats Kristus. Jas lydi visa eilė neesminių, dažniausiai simbolinę prasmę turinčių apeigų, kurias įvedė Bažnyčia.

Krikštui galima naudoti bet kokį vandenį. Tačiau jis privalo būti tikras, t. y. natūralus vanduo.

Galima naudoti šulinio, upės, balos, lietaus, jūros ar net sniego vandenį. Netinka pienas, alus, vynas, vaisių sultys, sriuba, nes šie skysčiai nėra tikras ir natūralus vanduo. Krikšto vanduo gali būti virintas, šiltas ar šaltas. Tačiau pagarba sakramentui reikalauja, kad jis būtų švarus. Be to, Krikšto vanduo, ypač jei Krikštas teikiamas iškilmingai, t. y. su visomis nustatytomis apeigomis, turi būti šiam reikalui ypatingai pašventintas. Vanduo šventinimas parapijų bažnyčiose du kartus per metus: šeštadieniais prieš Velykas ir prieš Sekmines. Jis laikomas bažnyčioje tam tikrame inde, vadinamame krikštykla.

Kad Krikštas galiotų, būtina apiplauti vandeniu kūną. Vakarų, arba Lotynų, Bažnyčioje šis apiplovimas atliekamas pilant vandenį ant krikštijamojo galvos. Galva moraliai atstoja visą kūną. Rytų apeigų Katalikų Bažnyčioje daugelyje vietų atliekamas krikštijamojo panardinimas į vandenį.

Nors naudojamo vandens kiekis nėra nustatytas, bet jo turi būti tiek, kad pilant ant galvos jis tekėtų. Todėl nepakanka vien galvos suvilgymo sudrėkinta vata, skarele ar ranka.

Krikšto vandenį privalo pilti ant krikštijamojo galvos tas pats asmuo, kuris teikia Krikštą. Neleistina, kad jį piltų kas nors kitas. Tai Krikšto teikėjo teisė ir pareiga. Pilti vandenį jis privalo tuo pačiu metu, kai taria formos žodžius.

Paprastai vanduo pilamas tris kartus su trumpomis pertraukomis, darant juo kryžiaus ženklą. Jis privalo pasiekti krikštijamojo galvą ir sudrėkinti jo odą.

Esminiai Krikšto formos žodžiai yra: „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Neleistina šių žodžių pakeisti, ką nors praleidžiant ar įterpiant. Pradžioje priimta paminėti krikštijamojo vardą. Iškilmingo Krikšto metu jie tariami lotynų kalba, o privačiojo – juos galima ištarti bet kuria kita kalba.

Krikšto vaisiai

3. a) Jis įspaudžia žmogaus sieloje amžiną, neišdildomą žymę, kitaip sakant, sakramentinį charakterį.

Tai Bažnyčios nario ženklas. Jis neprarandamas, nors žmogus kartais nepaiso savo tikėjimo arba net visiškai apleidžia Katalikų Bažnyčią. Jis taip pat yra mistinio arba dvasinio Kristaus Kūno ženklas.

b) Jis naikina gimtąją ir visas kitas nuodėmes, kokias tik turi krikštijamasis.

Tai Krikšto duodamas nekaltumas. Priimdamas Krikštą, žmogus pasidaro laisvas nuo bet kokios nuodėmės. Jei šioje nekaltumo būsenoje jis numiršta, jo išganymas užtikrintas.

c) Jis suteikia žmogaus sielai pašvenčiamąją malonę.

Tai didžiausia Krikšto dovana. Kartu su šia malone, kaip jau minėta, kaip neatskiriami jos palydovai drauge eina dieviškosios ir moralinės dorybės bei septynios Šventosios Dvasios dovanos.

d) Jis duoda žmogui sakramentinę malonę, kitaip sakant, teisę gauti visas jam kaip krikščioniui reikalingas veikiamąsias malones.

e) Jis atleidžia visas tiek amžinąsias, tiek laikinąsias bausmes, kurias žmogus paprastai turi atlikti už padarytas nuodėmes arba šiame gyvenime, arba skaistykloje.

f) Jis įgalina priimti visus kitus sakramentus ir atidaro duris į Bažnyčios malonių lobyną.

Krikšto nekaltumą sunaikina

4. Per Krikštą gautąjį nekaltumą ir visą malonės gyvenimą žmogaus sieloje sunaikina sunki nuodėmė.

Žmogus, Krikšto įstatytas į antprigimtinį gyvenimą, sunkiai nusidėdamas pasidaro sausa Kristaus dvasinio Kūno atžala. Išoriškai jis yra Bažnyčios narys ir mistinio Kristaus Kūno dalis, bet vidiniai jo ryšiai su Kristumi ir Bažnyčia nutrūksta. Jei žmogus, turėdamas sunkią nuodėmę, numiršta, jis nebegali pasiekti savo galutinio tikslo, amžinosios laimės. Šioji laimė buvo jam parengta ir pažadėta, bet jis pasidarė jos nevertas, kai sunkiai nusidėjo. „Kas nepasilieka manyje, – sako Viešpats Jėzus, – bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.“ (Jn 15, 6) O visuotinis Tridento Susirinkimas pareiškia: „Jei kas sakytų, jog pakrikštytasis, jeigu tik neišsižada tikėjimo, net ir norėdamas negali prarasti malonės, nors ir kažin kiek kartų nusidėtų, tas tebūna ekskomunikuotas.“[8]

Krikštas uždeda pareigas

5. Krikštas ne tik duoda žmogui daug brangių malonių, bet taip pat uždeda pareigas.

Krikštas yra ne vien teisių, bet taip pat ir pareigų pradžia. Jis įpareigoja žmogų laikytis Kristaus ir Bažnyčios įsakymų, krikščionių mokslo ir dorovės, naudotis Bažnyčios teikiamomis gėrybėmis. Žmogus įsipareigoja visam tam, nors priima Krikštą kūdikystėje, kada dar negali pats galvoti ir veikti. Jo vardu čia veikia krikšto tėvai. Žmogus negali atsipalaiduoti nuo per Krikštą prisiimtų pareigų. Nuo to neatleidžia tikėjimo nepaisymas ar net visiškas pasitraukimas iš Katalikų Bažnyčios. Tai tik savęs apgaudinėjimas. Štai aiškūs Bažnyčios nutarimai šiuo klausimu: „Jei kas sakytų, kad pakrikštytieji yra laisvi nuo rašytinių ar Tradicijos keliu gautų Bažnyčios nuostatų laikymosi, ir kad tie nuostatai jų nesaisto, nebent jie patys panorėtų jiems pasiduoti, tas tebūna ekskomunikuotas.“[9] Ir vėl: „Jei kas sakytų, kad mažų vaikų, jiems priėmus Krikštą, negalima laikyti tikinčiųjų bendruomenės nariais, nes jie iš tikro dar netiki, ir kad juos, kai ateina į protą, reikia pakrikštyti, arba kad geriau jų Krikštą visai apleisti, negu krikštyti juos be jų pačių tikėjimo, o remiantis vien tik Bažnyčios tikėjimu, tas tebūna ekskomunikuotas.“[10] Tas pats Bažnyčios Susirinkimas įspėja: „Jei kas sakytų, kad tokių vaikų, jiems atėjus į protą, reikia atsiklausti, ar jie patvirtina tai, ką jų vardu pažadėjo krikšto tėvai, ir jei jie atsakytų, kad ne, reikia juos palikti jų pačių apsisprendimui ir nevalia versti juos krikščioniškai gyventi bet kuriomis kitomis bausmėmis, o tik neprileidimu prie Eucharistijos ir kitų sakramentų, kol jie patys apsigalvos, tas tebūna ekskomunikuotas.“[11]

[8] Tridento Susirinkimas, sess. VII, c. 6.

[9] Tridento Susirinkimas, sess. VII, c. 9.

[10] Tridento Susirinkimas, sess. VII, c. 12.

[11] Tridento Susirinkimas, sess. VII, c. 14.