III. KRIKŠTO TEIKĖJAS IR PRIĖMĖJAS

Krikšto teikėjas

1. Teikti iškilmingą Krikštą su visomis nustatytomis apeigomis yra klebono teisė ir pareiga.

Klebonas privalo tarnauti savo ganomiesiems nuo pat jų atėjimo į šį pasaulį valandos. Jo pareiga yra pažymėti kiekvieno savo parapijiečio gimimo ir Krikšto dieną. Kitas kunigas, o kartais net diakonas, gali teikti Krikštą tik klebonui sutikus ir įgaliojus. Tačiau skubiais atvejais, pavyzdžiui, gresiant mirčiai, Krikštą gali teikti kiekvienas žmogus: vyras, moteris, svetimas, giminė. Bet dvasininkai visuomet turi pirmenybę prieš pasauliečius, o vyrai prieš moteris, nebent drovumas ar geresnis nusimanymas reikalautų, kad Krikštą teiktų moteris.[14] Skubiais atvejais Krikštą gali teikti ir kitatikis, jei tik jis yra pasiryžęs daryti tai, ką daro Bažnyčia, būtent, teikti tikrąjį Krikštą.

Krikšto priėmėjas

2. Krikštą gali priimti kiekvienas gyvas ir dar nepakrikštytas žmogus.

Visiems žmonėms reikia dvasinio atgimimo, kurį teikia Krikštas. Todėl visi turi teisę ir pareigą jį priimti. Kadangi šis sakramentas yra nekartojamas, todėl jį galima priimti tik vieną kartą. Krikštą galima ir reikia kartoti tik tais atvejais, kai pagrįstai abejojama jo tikrumu. Krikštijamasis turi būti gyvas, nes sakramentus galima teikti vien tik gyvenantiems šiame pasaulyje.

Kūdikių Krikštas

3. Reikia stengtis, kad gimęs kūdikis būtų kuo greičiau pakrikštytas.[15]

Kūdikiui visada kyla didesnis mirties pavojus negu suaugusiam žmogui. Todėl yra neleistina laikyti pavojuje jo amžinojo likimo. Deja, taip daro tie, kurie atidėlioja kūdikio Krikštą.

Kūdikio Krikštu turi rūpintis tėvai, klebonas ar globėjai. Nors Bažnyčia tiksliai nenustato laiko, per kurį nepakrikštijus kūdikio būtų padaryta sunki nuodėmė, tačiau kūdikis turi būti pakrikštytas per vieną, daugiausiai per dvi savaites po gimimo. Atidėlioti Krikštą ilgiau yra jei ne nusikaltimas, tai bent neleistinas lengvapėdiškumas.

Nekrikščionių ar nekatalikų tėvų brandos nesulaukusius vaikus galima krikštyti tik abiem tėvams ar bent vienam iš jų aiškiai sutinkant ir leidžiant. Išimtį sudaro mirties pavojus.

Šių nuostatų pagrindas aiškus. Pakrikštijus kitatikių tėvų kūdikį, reikėtų jį arba paimti iš tėvų globos, arba palikti jį pas juos. Pirmuoju atveju būtų pažeistos įgimtos tėvų teisės, nes kūdikį prižiūrėti ir auklėti yra tėvų teisė bei pareiga. Antruoju atveju kūdikis negalėtų gauti reikiamo religinio ir dorinio auklėjimo. Nei vienas, nei kitas dalykas nėra leistinas. Be to, krikštijant kitatikių kūdikį be jo tėvų žinios ir pritarimo, būtų diegiama neapykanta pačiai katalikybei. To irgi reikia vengti.

Jei kūdikiui gresia mirties pavojus, jį galima krikštyti, nes visomis galimomis priemonėmis reikia gelbėti amžinąjį kūdikio likimą, o jo auklėjimo reikalas tuomet savaime atkrinta.

Kitatikių kūdikį galima pakrikštyti, kai bent vienas iš jo tėvų sutinka, o dar geriau – prašo. Tokiu atveju paprastai užtikrinamas ir religinis bei dorinis kūdikio auklėjimas. Jei patys tėvai negali tuo pasirūpinti, tai jam bent duodami tinkami globėjai.

Galima krikštyti kitatikių kūdikį, kai jis neturi tėvų ar tiesioginių globėjų. Tada religiniu bei doriniu kūdikio auklėjimu paprastai įsipareigoja rūpintis tie, kurie neša jį krikštyti, t. y. krikštatėviai.

Ypatingi atvejai

4. Privalu dėti visas pastangas, kad būtų pakrikštyti prieš laiką gimę kūdikiai, taip pat išsigimę ar deformuoti vaisiai, nežiūrint, kiek laiko yra praėję nuo jų pradėjimo.[16]

Tokie vaisiai turi visas žmogaus asmens teises. Jie yra dideliame mirties pavojuje. Todėl reikia gelbėti jų amžinąjį likimą. Jei tik jie yra gyvi, reikia juos kuo skubiau pakrikštyti. Jei jų gyvybe abejojama, reikia krikštyti juos su sąlyga: „Jei esi gyvas, aš tave krikštiju...“ Tokiais atvejais Krikštą reikia teikti visą vaisių apipilant vandeniu, prieš tai praplėšus plėves, kuriomis jis yra apgaubtas.[17] Tokiais atvejais pareigą krikštyti turi pribuvėjos, gydytojai, gimdyvės, globėjai.

Taip pat privaloma pakrikštyti vaisių, kuris dėl kokios nors priežasties negali būti pagimdytas arba kurio gimdymas yra susijęs su ypatingais sunkumais. Tokiais atvejais reikia laikytis šių taisyklių:

a) niekuomet neleidžiama krikštyti motinos įsčiose esančio vaisiaus;

Išimtys daromos tuomet, kai nėra vilties, jog jį bus galima pakrikštyti po gimimo.

Bet jei Krikštas kūdikiui teikiamas motinos įsčiose ir vėliau kūdikis gimsta, jį visuomet reikia vėl krikštyti, žinoma, tariant: „Jei nesi pakrikštytas.“

Mat kūdikiui motinos įsčiose teikiamas Krikštas visada yra abejotinas.[18] Kaip pakrikštyti motinos įsčiose esantį vaisių, geriausiai gali nurodyti tie asmenys, kurie išmano chirurgiją ir medicinos bei gimdymo reikalus.

b) jei sunkaus ir pavojingo gimdymo metu pasirodo kūdikio galva ir jam gresia mirtis, krikštytina yra tik galva be jokių sąlygų. Jei pasirodo kuri kita kūno dalis, pavyzdžiui, ranka ar koja, reikia krikštyti tą dalį, bet visada su sąlyga. Jei toks vaisius paskui gimsta gyvas, reikia jį vėl su sąlyga pakrikštyti.[19]

Pirmuoju atveju galva atstoja visą kūną ir iš jos geriausiai atpažįstami gyvybės ženklai. Todėl pats Krikštas nesukelia jokių abejonių. Antruoju atveju Krikštas visada yra labai abejotinos vertės. Todėl pirmuoju atveju nėra jokio reikalo jo kartoti, antruoju – reikia pakartoti.

c) jei numiršta nėščia moteris, krikščioniškos meilės pareiga reikalauja, kad būtų padarytas jos gimdos skrodimas ir vaisius pakrikštytas.

Tai padarytina net tais atvejais, kai velionės artimieji nenori su tuo sutikti. Reikia gelbėti amžinąjį kūdikio likimą. Yra ištirta, kad numirusios motinos gimdoje esąs vaisius paprastai gyvena dar keletą valandų. O jei vaisius yra bent šeštame mėnesyje, jis, išimtas per operaciją, dažniausiai gyvena. Jei išimtas vaisius yra gyvas, jį reikia krikštyti be jokių sąlygų.

Savaime suprantama, skrodimo operaciją gali atlikti tik tie asmenys, kurie tai išmano, t. y. chirurgai ar šiaip gydytojai. Todėl reikia kreiptis į juos.[20]

Motinų pamestus kūdikius reikia krikštyti tada, jei nerandama laiško ar kitų žymių, kad jie yra pakrikštyti.

Suaugusiųjų Krikštas

5. Krikštijant pilnamečius, sulaukusius 21 metų[21], privaloma laikytis šių nuostatų:

a) jie patys turi norėti ir prašyti Krikšto;

Bet kurio sakramento tikrumui yra būtina jo priėmėjo intencija. Kita vertus, suaugusiam žmogui Krikšto primesti negalima. Todėl jis pats turi pareikšti norą ir sutikimą. Išimtis leidžiama daryti tik tuomet, kai tenka krikštyti netekusius sąmonės, bepročius ir pan.

b) jie privalo būti pasirengę, t. y. pakankamai susipažinę su tikėjimo tiesomis, turi mokėti sužadinti bent netobulą gailestį ir t. t.

Tokio susipažinimo reikalauja Krikšto vaisingumas. Tik mirties pavojaus atveju ar kai krikštijamasis yra nepilno proto yra darytinos nuolaidos. Su nepilnapročiais ir sąmonės netekusiais ligoniais reikia elgtis taip, kaip su kūdikiais.

[14] Codex iuris canonici (1917), c. 742.

[15] Codex iuris canonici (1917), c. 770.

[16] Codex iuris canonici (1917), c. 747.

[17] Cappellmann, Medicina pastoralis, p. 242–257.

[18] Codex iuris canonici (1917), c. 746, § 1 ir § 5.

[19] Codex iuris canonici (1917), c. 746, § 2.

[20] S. Officium, 1780 m. vasario 15 d. ir 1899 m. gruodžio 13 d.; Cappellmann, Medicina pastoralis, p. 61.

[21] Šiais laikais pilnamečiais paprastai laikomi 18 metų sulaukę asmenys. Bet kuriuo atveju kunigas turi atsižvelgti į katechumeno protinį subrendimą.