§ 5. APIE PIRMUOSIUS ŽMONES IR JŲ NUODĖMĘ

I. ŽMONIŲ SUKŪRIMAS IR PIRMINĖ BŪKLĖ

Žmonių sukūrimas

1. Paskiausiai Dievas sukūrė žmogų – regimojo pasaulio vainiką ir jungtį tarp regimojo ir neregimojo pasaulio.

Kad žmogus paskiausiai atsirado pasaulyje, rodo tiek Apreiškimas, tiek mokslas. Šv. Raštas pasakoja, kad Dievas tik tada sukūrė žmogų, kai jau buvo sukurti visi negyvieji ir gyvieji daiktai, ir kad žmogaus sukūrimu Jis užbaigė savo darbą (Pr 1, 27;   2,2). Mokslas taip pat sako, kad žmogus atsirado Žemėje vėliau ne tik už visus negyvuosius daiktus, bet ir už augalus bei gyvūnus. Kada tai buvo, arba, kitaip sakant, kiek metų praėjo nuo žmogaus sukūrimo iki dabar, Dievas mums to neapreiškė, o mes patys atsekti neįstengiame. Mokslininkai spėlioja visaip. Vieni mano, kad keli šimtai tūkstančių metų, kiti – kad tik kelios dešimtys tūkstančių, bet tikrų žinių nėra ir, greičiausia, niekuomet nebus. Bet atrodo, kad labai daug tūkstančių metų visgi negalėjo praeiti, nes per tą laiką žmonės būtų taip pasidauginę, jog jau seniai būtų pritrūkę jiems vietos žemėje. Juk gerai žinome, kaip jų padaugėjo per paskutinį tūkstantį metų, ką bešnekėti, jeigu tų tūkstančių būtų buvę keli šimtai ar net ir kelios dešimtys. Beje, yra tvirtinančių, kad nuo žmogaus atsiradimo iki Viešpaties Jėzaus laikų praslinko tik keturi tūkstančiai metų. Savo nuomonę jie grindžia tuo, kad prisiminti ir paminėti, kaip žmonės laukė Atpirkėjo, Bažnyčia yra paskyrusi keturias advento savaites. Kiekviena savaitė, esą, reiškia tūkstantį metų. Tačiau reikia pasakyti, kad Bažnyčia niekuomet taip neaiškino advento. Taip darė, o galbūt dar ir tebedaro vienas kitas jos narys, bet už tai tik jie patys ir atsako.

Žmogus yra viso regimojo pasaulio vainikas, nes jis tobulesnis už visus jame esančius daiktus. Ir kūnu, ir ypač siela jis neapsakomai juos pralenkia. Gyvūnas (tas po žmogaus tobuliausias šio pasaulio kūrinys) gali tik tai, ką gali jo kūnas. O žmogus gali daug daugiau. Sakysime, savo kūno jėgomis žmogus negali plaukti kaip žuvis, bėgti kaip stirna, lėkti kaip paukštis. Bet savo sielos jėgomis jis sukūrė laivus, kuriais lengvai perplaukia vandenynus, sukonstravo traukinius, automobilius, kuriais pralenkia greičiausius gyvūnus, o lėktuvais skraido greičiau už bet kokius paukščius.

Kurį laiką buvo manyta, kad regimajame pasaulyje galbūt yra daug tokių vietų (planetų), kur kaip Žemėje yra gyvų būtybių, kurios, greičiausia, tobulesnės už žmogų. Bet dabar vis labiau aiškėja, kad tokių vietų nėra, ir kad Žemė ? vienintelė vieta visame regimajame pasaulyje, kurioje gyvena protinga būtybė, žmogus.

Žmogus yra jungtis tarp regimojo ir neregimojo pasaulio, nes kūnu jis priklauso regimajam pasauliui, o siela – neregimajam. Be to, jis yra skirtas per amžius gyventi, pirma siela, o paskui ir kūnu, neregimajame pasaulyje.

Dievas sukūrė žmogų betarpiškai

2. Dievas betarpiškai sukūrė pirmuosius du žmones ir sielos, ir kūno atžvilgiu.

Be abejo Dievas tikrai galėjo ir kitaip sukurti pirmuosius du žmones, t. y. Jis galėjo leisti, kad kurios nors rūšies gyvūnai, nuolat tobulėdami, pasiektų tokį aukštą išsivystymo laipsnį, jog būtų tinkami gauti dvasinę sielą, ir tuomet Jis būtų tą sielą jiems suteikęs. Bet čia yra anaiptol ne galėjimo, o paties fakto klausimas, vadinasi, mums reikia sužinoti, ne kaip galėjo Dievas sukurti pirmuosius du žmones, bet kaip iš tikro juodu sukūrė. Mūsų protas čia nieko negali pasakyti, todėl žinioms gauti turime kreiptis į Apreiškimą.

O Apreiškimas aiškiai sako, kad pirmuosius du žmones Dievas sukūrė betarpiškai ir sielos, ir kūno atžvilgiu. Apskritai Apreiškimas liudija, kad žmonių kūrimą Dievas atliko kiek kitaip negu visų regimojo pasaulio daiktų. Kurdamas regimojo pasaulio daiktus, Dievas tik panorėjo, kad jie būtų (pasakė: „Teesie!“), ir jie atsirado tokie, kokių Jis panorėjo, ir su tomis galiomis bei jėgomis, kokias Jis jiems suteikė. Žmonių kūrimas vyko daug iškilmingiau. Pirmiausia Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.“ (Pr 1, 26) Paskui iš žemės Jis padarė žmogaus kūną ir įkvėpė į jį gyvybės dvasią (Pr 1, 27). Taip Dievas sukūrė pirmąjį vyrą, kurį pavadino Adomu, t. y. iš žemės paimtu (žemė hebrajiškai vadinama „adama“). Moterį Jis sukūrė iš Adomo (Pr 2, 21–22). Ją Adomas pavadino Ieva, t. y. visų gyvųjų motina („hava“ hebrajiškai yra „gyvybė“). Tokios yra Apreiškimo suteiktos žinios apie pirmųjų dviejų žmonių sukūrimą.

Deja, jos ne visiems patinka. Buvo ir yra asmenų, kurie žmonių atsiradimą aiškina visai kitaip. Vieni sako, kad pirmutiniai žmonės su kūnu ir siela buvo ne Dievo sukurti, bet išsivystė iš tam tikros gyvūnų rūšies. Pradžioje tvirtinta, kad toji gyvūnų rūšis yra beždžionės. Bet ilgainiui apsižiūrėta, kad beždžionių ir žmonių tiek siela, tiek kūnas per daug skiriasi. Tad imta tvirtinti, kad žmonės ir beždžionės einą iš vienos, dabar jau išnykusios, gyvūnų rūšies kaip dvi savarankiškos atžalos iš to paties kamieno. Kuo jie grindžia šį tvirtinimą? Iš tikrųjų niekuo, išskyrus didelį norą, kad taip būtų. Mat jie nenori pripažinti Dievo, tad, atmesdami Jo Apreiškimą, išsigalvojo šitokį žmonių atsiradimo aiškinimą. Tiesa, jie labai norėtų paremti savo tvirtinimą (ir neretai tai daro) žemės gelmėse randamais prieš daug metų gyvenusių gyvūnų kaulais. Bet jiems vis nesiseka. Nes žemės gelmėse randami tik žmonių arba tik gyvūnų kaulai, o tokio padaro, kuris būtų išsivystęs iš gyvūno, bet dar netapęs žmogumi, arba, kitaip sakant, tarpininko tarp žmogaus ir gyvūno, kaulų nerandama[21]. Beje, kartais imama labai triukšmingai skelbti, kad tokie kaulai jau surasti. Bet atidžiau ištyrus pamatoma, kad tas triukšmas buvo veltui, nes rastieji kaulai yra anaiptol ne pusiau žmogiško gyvūno ir ne pusiau gyvūno žmogaus, bet arba tikro žmogaus, arba tikro gyvūno. Savaime suprantama, kad iš Dievo neigimo einąs tvirtinimas, jog žmogaus siela nesanti betarpiškai Dievo sukurta, bet drauge su kūnu išsivysčiusi iš gyvūnų, yra Bažnyčios griežtai pasmerktas.

Kiti, pripažindami ir Dievą, ir Apreiškimą, visgi sako, kad žmogaus kūnas išsivystęs iš gyvūno, ir tik tada, kai jis jau pasiekęs tokį tobulumą, jog jam galėjo būti duota dvasinė siela, Dievas ją jam suteikęs ir taip sukūręs žmogų. Šis tvirtinimas nėra Bažnyčios pasmerktas, bet jis niekuo neparemtas, nes, kaip minėta, kol kas nerandama pėdsakų tokio gyvūno, kuris, pamažu palikdamas gyvūną, būtų vis artėjęs prie žmogaus, kol galų gale būtų buvęs tinkamas gauti dvasinę sielą. O tų pėdsakų turėtų netrūkti. Todėl nėra nei reikalo, nei prasmės dėl nepagrįstų spėliojimų atsisakyti Apreiškimo liudijimo.

Žmogaus siela yra dvasinė

3. Žmogaus siela yra dvasinė. Ji turi protą, laisvą valią ir yra nemirtinga.

Kad žmogaus siela dvasinė, aiškiai rodo tiek Apreiškimas, tiek mūsų protas[22].

Daugelyje Šventojo Rašto vietų apie sielą pasakyta, kad ji yra dvasinė ir nepranyksta kūnui numirus. Ji lyginama su Dievo Dvasia. „Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė“, – kalbama Pamokslininko knygoje apie žmogaus mirtį (Koh 12, 7). „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos.“ (Mt 10, 28) „Kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui.“ (Gal 5, 17) „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“, – galingu balsu sušuko Viešpats Jėzus prieš numirdamas (Lk 23, 46). „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ – meldėsi žydų žudomas šv. Steponas (Apd 7, 59). „Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia.“ (1 Kor 2, 11)

Mūsų protas visai teisingai apie sielos prigimtį sprendžia iš jos veiksmų. Gi sielos veiksmai, kuriuos ji atlieka protu ir valia, yra anaiptol ne materialūs. Protu ji sudaro sąvokas, sprendimus, protavimus, iš pasekmių suranda priežastis, pažįsta labiausiai atitolusias ir bendriausias sąvokas, kaip antai būties, esmės, tiesos, teisingumo, gėrio ir pan., sukuria įvairius tikslus ir t. t. Visa tai jokiu būdu nėra materialūs dalykai. Todėl negali būti materiali ir pati siela. Valia ji geidžia viršjutiminių ir dvasinių dalykų, kaip antai gėrio, dorybės, amžinybės ir pan. Maža to, neretai dėl šių dalykų ji paniekina jutimines, daug apčiuopiamo malonumo teikiančias gėrybes. Visa tai rodo, kad ji nepriklauso nuo materijos ir yra už ją aukštesnė.

Tačiau siela nėra grynoji dvasia, kaip, pavyzdžiui, angelai, bet skirta būti su kūnu. Kūną ji gaivina, yra jo veiksmų priežastis, naudojasi juo kaip įrankiu, bet, kaip matyti iš jos proto ir valios veiksmų, nuo jo vidiniai nepriklauso, kaip kad nuo kūno priklauso tas gyvybės pradas, kuris yra gyvūnuose ir augaluose. Todėl tarp žmogaus ir kitų šio pasaulio gyvių yra esmės, o ne vien laipsnio skirtumas.

Kad žmogaus siela yra protinga, ir kad protas savo esme skiriasi nuo gyvūnų instinkto, tai savaime aišku.

Žmogaus valią esant laisvą neabejotinai rodo, pirmiausia, mūsų pačių sąmonė. Juk prieš darydami kokį veiksmą, mes paprastai pagalvojame, daryti jį ar nedaryti. Kai jau nusistatome jį daryti ir darome, tai ir tada žinome, kad galėtume jo nedaryti ar jį nutraukti. Atlikę veiksmą, jaučiamės esą už jį atsakingi ir, jeigu jis buvo nedoras, patiriame tam tikrų priekaištų ar net apgailestaujame jį darę. Ateičiai mes dažnai darome įvairiausius pasiryžimus. Be to, mes aiškiai skiriame savo veiksmus, kurie nėra laisvi ir už kuriuos nesame atsakingi, kaip antai maisto virškinimą, kraujo apytaką ir pan. Visa tai jokiu būdu nebūtų įmanoma, jei mūsų valia nebūtų laisva. Valios laisvumą liudija taip pat ir bendras visų žmonių įsitikinimas bei elgesio būdas. Nekalbant apie tai plačiau, pakanka tik prisiminti, kad visose šalyse (net ir tose, kur teoriškai nenorima pripažinti valios laisvumo) leidžiami įstatymai, įsakymai, duodami nurodymai, potvarkiai, draudimai, skiriami atlyginimai ir ypač bausmės. Tačiau visa tai būtų visiškai tuščias ir beprasmis dalykas, jei žmogus negalėtų pats tvarkyti savo veiksmų, bet būtų vidiniai priverstas taip, o ne kitaip elgtis. Tad aišku, kad žmogaus valia laisva. Tai patvirtina ir Apreiškimas. Juk visi Šventojo Rašto raginimai vengti blogio ir daryti gera, visi ryškūs grasinimai bausmėmis už blogį bei tų grasinimų įvykdymai, visi pažadai atlyginti už gera šiame pasaulyje ir ypač amžinybėje, visi labai gausūs kvietimai į atgailą, pagaliau visas išganymo mokslas remiasi tuo, kad žmogaus valia laisva. Todėl, kai XVI šimtmetyje Liuteris ir kiti prasimanytojai ėmė skelbti, kad po pirmųjų tėvų nuodėmės žmonės prarado valios laisvumą, Bažnyčia griežtai juos pasmerkė.

Kad žmogaus siela nemirtinga, savaime aišku iš to, kad ji dvasinė. Juk genda, yra ir nyksta tik tai, kas susideda iš dalių, taigi tik materialios būtybės. O dvasia dalių neturi, todėl ji negali suirti ir pranykti. Siela taip pat vidiniai nepriklauso nuo kūno. Todėl jo irimas bei nykimas sielos nepaveikia. Sunaikinti ją galėtų nebent tik tas, kas ją sukūrė – Dievas. Tačiau būtų priešinga Jo išminčiai kurti savaime nenykstančią būtybę, o paskui naikinti. Taigi mūsų protas rodo žmogaus sielą esant nemirtingą.

Tą patį sako ir Apreiškimas. Daugelyje Šventojo Rašto vietų yra pabrėžta tiesa, kad siela nemiršta. Štai keletas pavyzdžių: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos.“ (Mt 10, 28) Mirštančiam ant kryžiaus piktadariui Jėzus pareiškė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ (Lk 23, 43) Palyginime apie elgetą Lozorių ir pokyliaujantį turtuolį Jis pasakė: „Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas (pragare).“ (Lk 16, 22) Kai kurie Bažnyčios Tėvai, Pavyzdžiui, šv. Augustinas, apie sielos nemirtingumą parašė ištisus veikalus.

Dera dar pridurti, kad sielos nemirtingumu buvo ir yra įsitikinusios visų šalių ir laikų tautos.

Taigi žmogus yra amžina būtybė. Nors pradžią jis turi, bet pabaigos niekuomet neturės. Mirtis jam yra tik perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą, o ne gyvenimo pabaiga.

Žmogus – Dievo paveikslas ir panašumas

4. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.

Tai Šventajame Rašte aiškiai pasakyta tiesa. Prieš kurdamas žmogų, Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26) Šventajame Rašte pasakyta: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ (Pr 1, 27)

Prigimtinis žmogaus panašumas į Dievą

5. Žmogus jau pačia savo prigimtimi yra Dievo paveikslas ir panašumas. Tas panašumas ypač reiškiasi tuo, kad:

a) žmogaus siela yra dvasinė, t. y. turinti protą, laisvą valią ir yra nemirtinga;

Tai vis Dievo prigimties ir savybių atspindžiai, kurių veltui ieškotume kituose regimojo pasaulio daiktuose.

b) žmogus tam tikra prasme yra kūrėjas.

Tiesa, jis negali ko nors sukurti iš nieko, bet iš esamos medžiagos gali padaryti daug ką, ko prieš tai nebuvo. Galime tik įsivaizduoti, kaip atrodytų Žemė, jeigu joje nebūtų žmonių. Juk nebūtų tuomet nei miestų, nei namų, nei geležinkelių, nei kelių, nei dirvų, nei javų, nei jokių įrankių, nei bet kokių kitų daiktų, kuriuos žmogus savo rankomis yra savaip perdirbęs. Vienu žodžiu, Žemė tuomet atrodytų lyg neišbaigta, lyg palikta be šeimininko, lyg laukinė. Ne veltui Mozė, papasakojęs apie visų Žemėje esančių daiktų sukūrimą, su tam tikru liūdesiu sako: „Ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti.“ (Pr 2, 5) Taigi žmogus yra tarsi Dievo darbų tęsėjas ir užbaigėjas Žemėje.

Antprigimtinis žmonių tikslas

6. Dievas paskyrė žmonėms antprigimtinį galutinį tikslą ir suteikė jiems įvairių antprigimtinių dovanų. Taip žmonės pasidarė dar ryškesnis Dievo paveikslas ir panašumas negu yra savo prigimtimi.

Pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa yra ta, kad Dievas iš pat pradžios paskyrė žmonėms nepalyginti aukštesnį galutinį tikslą, negu jiems priklauso pagal prigimtį. Savo prigimtimi žmonės yra tik Dievo tarnai, neverti Jo paties regėti ir Jo laimėje dalyvauti. Bet Dievas dėl begalinio savo gerumo juos įsūnijo, paskyrė būti savo prigimties ir laimės dalininkais. Apaštalas šv. Jonas aiškiai sako: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! ... Mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“ (1 Jn 3, 1–2) Ir nors sukurtieji žmonės greitai tapo Dievui neištikimi, nors Dievas iš jų už tai atėmė antprigimtines dovanas, tačiau kito galutinio tikslo Jis jiems nepaskyrė, bet paliko tą patį. Vadinasi, galutinis žmonių tikslas visuomet buvo, yra ir bus tik antprigimtinis.

Kad jie galėtų tą tikslą pasiekti, Dievas suteikė jiems pašvenčiamąją malonę, kuri sudaro antprigimtinę sielos gyvybę, ir davė jiems veikiančiųjų malonių, kurios padeda jiems atlikti antprigimtinio tikslo vertus darbus. Be to, pirmiesiems dviem žmonėms Dievas buvo suteikęs dar ir kitų žmogaus prigimčiai nepriklausančių dovanų, kurios nėra reikalingos galutiniam tikslui pasiekti. Tos dovanos buvo:

a) Aiškus žinojimas viso to, ko reikia tinkamai tvarkyti gyvenimui bei tarnauti Dievui. Tai pabrėžta Šventajame Rašte, kai minima, kad D:\domasAdomas davė visiems gyvūnams jų prigimtį atitinkančius pavadinimus (Pr 2, 19) ir kai, vos tik pamatęs moterį, pažino jos kilmę ir teisingai nusakė šeimos uždavinius (Pr 2, 23–24);

b) Laisvumas nuo gėdos. Tai matyti iš to, kad pirmieji tėvai, nors buvo nuogi, bet nesigėdijo (Pr 2, 25);

c) Nemirtingumas. Šventajame Rašte aiškiai pasakyta, kad mirtis yra tik nuodėmės padarinys (Pr 3, 19);

d) Laisvumas nuo vargų ir kentėjimų. Šventajame Rašte pasakyta, kad ką tik sukurtus žmones Dievas apgyvendino linksmybių sode (Pr 2, 8), ir kad visi vargai bei kentėjimai yra tik nuodėmės vaisius (Pr 3, 16-18);

e) Tobulas galėjimas valdyti visus žemėje esančius kūrinius. Juk Dievas tam ir sukūrė žmogų, kad jis valdytų „ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius“ (Pr 1, 26).

Šitaip Dievo apdovanoti ir linksmybių sode apgyvendinti pirmieji du žmonės buvo ypač ryškus savo Kūrėjo paveikslas ir panašumas. Laiminga juodviejų būklė vadinama pirminio teisingumo arba nekaltybės būkle. Žinių apie ją yra išlikę kone kiekvienos tautos padavimuose.

Adomas – visų žmonių galva

7. Dievas paskyrė Adomą visų žmonių galva tiek prigimtiniu, tiek antprigimtiniu atžvilgiu.

Prigimtiniu atžvilgiu, nes iš Adomo turėjo kilti visi žmonės.

Kad pirmoji moteris, Ieva, sukurta iš Adomo, aiškiai pasakyta Šventajame Rašte (Pr 2, 21–23). Sukūręs abu pirmuosius žmones, „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.“ (Pr 1, 28) Todėl šv. Paulius sako: „Iš vienos šaknies jis (Dievas) išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje.“ (Apd 17, 26)

Mokslas taip pat rodo, kad visų žmonių prigimtis yra ta pati, o skirtumai tarp jų anaiptol nėra esminiai ir lengvai paaiškinami. Tad visi žmonės kilo iš vienos pirmosios poros ir sudaro didžiulę bendrą šeimą.

Adomas buvo paskirtas visų žmonių galva taip pat antprigimtiniu atžvilgiu, nes visas antprigimtines dovanas Dievas suteikė ne tik jam vienam, bet ir visiems jo palikuonims ir taip, kad kiekvienas žmogus gimdamas jas gautų.

Tai aišku iš to, kad Šventajame Rašte pasakyta, jog dabar žmonės jų neturi tik dėl to, jog gimsta iš jų netekusio Adomo (Rom. 5, 12 ir kt.). Vadinasi, jeigu Adomas nebūtų jų praradęs, jas turėtų visi žmonės be kokių savo pastangų, vien tik paveldėjimo būdu.

[21] J. Donat, Psychologia, 1946, F. H. Kerle, Heidelberg, p. 476 ir kt.

[22] Plačiai ir išsamiai proto įrodymai pateikiami mokslo šakoje, vadinamoje psichologija.