ANTRASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS

„Sekmadieniais ir šventėmis išklausyk šv. Mišias!“

Antrojo Bažnyčios įsakymo turinys

1. Antrasis Bažnyčios įsakymas liepia mums visais sekmadieniais ir visomis privalomomis šventėmis su tinkamu dėmesiu, pagarba ir pamaldumu išklausyti šv. Mišias.

Šio įsakymo pagrindas

2. Priežastis, dėl kurios Bažnyčia liepia mums sekmadieniais ir šventėmis išklausyti šv. Mišias yra ta, kad tomis dienomis mes privalome ypatingai garbinti Dievą. O šv. Mišios kaip tik yra geriausias būdas Jį kuo tinkamiausiai pagarbinti.

Šio įsakymo saistymas

3. Įsakymas sekmadieniais ir šventėmis dalyvauti šv. Mišiose saisto visus tikinčiuosius nuo tada, kai jie ateina į protą, vadinasi, maždaug nuo 7 metų amžiaus iki gyvenimo pabaigos. Pareiga yra svarbi, ir kas be pateisinamos priežasties jos neatlieka, sunkiai nusideda.

Kaip įvykdyti šį įsakymą

4. Kad Bažnyčios įsakymas išklausyti šv. Mišias būtų įvykdytas, reikia:

a) būti toje vietoje, kur laikomos šv. Mišios;

Vadinasi, jokiu būdu negalima klausyti šv. Mišių per radiją, bet reikia būti arba bažnyčioje, arba koplyčioje, arba bent šventoriuje, ar toje aikštėje, kur laikomos šv. Mišios. Reikia matyti šv. Mišių eigą arba bent iš ženklų suvokti, kas vyksta prie altoriaus, pavyzdžiui, vasarą esant šventoriuje, girdėti giesmes, varpelį, matyti šv. Mišiose dalyvaujančius žmones ir pan.

b) išklausyti visas šv. Mišias;

Vadinasi, nuo pradžios iki pabaigos. Kas praleidžia esminę šv. Mišių dalį, t. y. tą, kuri tęsiasi nuo konsekracijos iki komunijos,[43] tas Bažnyčios įsakymo neįvykdo. Kas praleidžia kokią neesminę dalį, sakysime, klauso šv. Mišių tik nuo prefacijos ar po komunijos jų nebeklauso, tas Bažnyčios įsakymą įvykdo, bet jei taip elgiasi be pakankamai rimtos priežasties, nusideda.

c) klausyti šv. Mišių su reikiamu dėmesiu, pagarba ir pamaldumu.

Skiriamas dvejopas dėmesys: išorinis ir vidinis. Išorinis yra tada, kai vengiama veiksmų, kurie nesuderinami su šv. Mišių klausymu, pavyzdžiui, šnekėtis su kuo, miegoti ir pan. Vidinis, kai stengiamasi savo mintis ir jausmus kreipti į tai, kas vyksta per šv. Mišias. Išorinis dėmesys yra būtinas, kad būtų galima įvykdyti Bažnyčios įsakymą. Jei jo nėra, šv. Mišios neišklausomos, nors per jas ir būnama bažnyčioje. Suprantama, jog kuo daugiau turime vidinio dėmesio ir pagarbos bei pamaldumo, tuo naudingiau. Mūsų uždavinys per šv. Mišias yra ne išvengti nuodėmių, bet kuo geriau pagarbinti Dievą ir įsigyti kuo daugiau nuopelnų.

Priežastys, dėl kurių atleidžiama nuo pareigos dalyvauti šv. Mišiose

5. Nuo pareigos sekmadieniais ir šventėmis dalyvauti šv. Mišiose atleidžiama dėl šių priežasčių:

a) negalėjimo;

Jį sudaro didelis sunkumas nuvykti į vietą, kur laikomos šv. Mišios, ar dalyvauti jose. Todėl laisvi yra tie, kurie serga; kurie po ligos dar nėra pakankamai sustiprėję; kurie gyvena toli nuo bažnyčios ir būna blogas kelias ar labai prastas oras; kurie būtinai turi keliauti; kurie neturi atitinkamų išeiginių drabužių ir t. t.

Kas negali išklausyti iškilmingų šv. Mišių arba vadinamosios sumos, bet gali išklausyti kitas anksčiau laikomas, tas privalo tą padaryti.

b) artimo meilės;

Todėl laisvi nuo pareigos dalyvauti šv. Mišiose yra tie, kurie slaugo ligonius, turi prižiūrėti mažus vaikus ar teikti pagalbą staigios nelaimės ištiktam artimui ir pan.

c) būtinų pareigų.

Tokios pareigos yra, pavyzdžiui, saugoti namus, sergėti gyvulius, gaminti valgį ir pan. Tačiau ir šie privalo ieškoti progos bent kitą sekmadienį išklausyti šv. Mišias.

Pamokslo klausymas šventadieniais

6. Bažnyčios įsakymas įvykdomas sekmadieniais išklausant tik šv. Mišias. Bet to įsakymo dvasia reikalauja, kad būtų išklausytas taip pat ir pamokslas, nes:

a) pamokslas yra tarsi iškilmingų šv. Mišių dalis;

Senovėje pamokslas visada būdavo sakomas per šv. Mišias tuojau po Evangelijos ir sudarydavo tarsi jų dalį. Todėl Bažnyčia, nors nėra davusi atskiro su pamokslo klausymu susijusio įsakymo, bet įsakydama dalyvauti Mišiose kartu paliepė išklausyti ir pamokslą.

b) pamokslas supažindina mus su tikėjimo tiesomis ir dorovės reikalavimais;

Kiekvienas iš mūsų turi pareigą kuo geriausiai žinoti savo tikėjimo tiesas ir dorovės taisykles. Deja, būdami per dienų dienas panirę į įvairius rūpesčius ir darbus, mes neturime kada atidžiau į tai pažvelgti. Todėl mūsų motina Bažnyčia, norėdama mums pagelbėti, liepia kunigams šventadieniais sakyti pamokslus, kad bent jų klausydami galėtume gilinti tai, ką privalome.

c) pamokslas yra Bažnyčios vardu atliekamas Dievo žodžio paaiškinimas ir jo pritaikymas gyvenimui.

Dievo žodis, kaip žinome, yra Evangelijose ir visose Šv. Rašto knygose. Bet jo anaiptol neturi teisės aiškinti ir taikyti gyvenimui kiekvienas pagal savo norą. Ne! Teisę aiškinti ir taikyti gyvenimui Dievo žodį Viešpats Jėzus suteikė vien tik savo Bažnyčiai, ir jos aiškinimą bei taikymą gyvenimui Jis laiko savu. Bažnyčios vardu Dievo žodžio aiškinimą ir taikymą gyvenimui atlieka kunigas, sakydamas pamokslą. Vadinasi, per pamokslą išgirstama tikroji Dievo žodžio prasmė, lyg kad ją skelbtų pats Jėzus savo dieviškomis lūpomis. Ne veltui apie savo mokslo skelbėjus Jis yra pasakęs: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16) O šv. Paulius apie save ir kitus tikėjimo tiesų mokytojus pareiškė: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus.“ (2 Kor 5, 20)

Kas be pakankamai svarbios priežasties neišklauso pamokslo, nusideda. Nuodėmė yra sunki, jei tai daro dažnai ir ypač iš paniekos.

„Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“ (Lk 11, 38) „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso“, – sako Viešpats Jėzus. (Jn 8, 47)

[43] Esama šiokio tokio nesutarimo tarp teologų, kurią Mišių dalį laikyti esmine sekmadienio pareigos išpildymui. Vieni teigia, kad katalikai privalo dalyvauti bent nuo evangelijos iki kunigo komunijos imtinai, kiti ? nuo ofertorijaus (atnašavimo) iki kunigo komunijos. Autorius čia pateikia švelniausią variantą, matyt, remdamasis tuo, kad Mišių esmė, t. y. auka, tęsiasi tik nuo konsekracijos iki kunigo komunijos imtinai. Red. p.