III. SANTUOKOS SAKRAMENTALUMAS IR TVARKYMAS

Santuoka – sakramentas

1. Krikščionių Santuoka yra tikras Naujojo Įstatymo sakramentas.

Tai aiškiai skelbia visuotinis Tridento Susirinkimas: „Jei kas sakytų, kad Santuoka nėra tikrai ir tikra prasme vienas iš septynių Evangelijos įstatymo Kristaus Viešpaties įsteigtųjų sakramentų, bet tik žmonių išsigalvota, ir kad ji neteikia malonių, tas tebūna ekskomunikuotas.“[101]

Į sakramentų garbę Viešpats Jėzus pakėlė pačią pakrikštytųjų Santuokos sutartį. Todėl tarp krikščionių negali būti tikros Santuokos, kuri kartu nebūtų ir sakramentas.[102]

Taigi Santuoka ir sakramentas yra visiškai neatskiriami dalykai. Jei kas kuriais nors sumetimais kėsintųsi sudaryti santuoką, norėdamas išskirti sakramentą, tas nesudarytų jokios santuokos. Ir atvirkščiai, jei kas norėtų sudaryti tikrą Santuoką, kokia ji yra savo esme, be jokių sąlygų ir visai negalvodamas apie sakramentą, tas tikriausiai priimtų Santuokos sakramentą, nes šiedu dalykai vienas be kito tarp krikščionių negalimi.

Sakramento teikėjai

2. Kadangi pati krikščionių Santuokos sutartis yra sakramentas, tai jo teikėjai yra patys sutuoktiniai.

Juodu sudaro sutartį, juodu teikia vienas kitam ir Santuokos sakramentą. Santuoką laiminąs kunigas yra tik kvalifikuotas liudytojas.

Medžiaga ir forma

3. Juslinius Santuokos sakramento ženklus, t. y. medžiagą ir formą, sudaro sutuoktinių žodžiai ar ženklai, kuriais juodu teikia vienas kitam teisę į savo kūną ir tą teisę kiekvienas priima.

Jei nekrikščionys sutuoktiniai pasikrikštija, tai jų Santuoka pačiu Krikšto įvykiu tampa sakramentu. Jokių papildomų apeigų nereikia.

Santuokos vaisiai

4. Santuokos sakramentas teikia daug brangių malonių.

Popiežius Pijus XI apie tai sako: „Tikintieji, kai šią sutartį sudaro, atveria sau sakramentinės malonės lobyną, kad pasisemtų iš jo antprigimtinių jėgų, taip reikalingų ištikimai, šventai ir ištvermingai atlikti savo pareigas bei uždavinius. Šis sakramentas tiems, kurie nestato kliūčių, ne vien padaugina pastovųjį antprigimtinio gyvenimo pradą – pašvenčiamąją malonę, bet taip pat suteikia ypatingų malonių, pažadina jų sielose palinkimus, sustiprina ir atbaigia jų prigimtines galias, kad jie ne tik protu suprastų, bet ir širdyje pamėgtų, tvirtai laikytųsi ir darbais paremtų visa tai, kas rišasi su šiuo garbinguoju santuokos luomu, jo tikslais bei pareigomis. Galiausiai šis sakramentas duoda jiems teisę gauti reikiamų malonių tiek kartų, kiek tai reikalinga jų luomo uždaviniams atlikti.“[103]

Santuokos tvarkymas

5. Pakrikštytųjų Santuoką tvarko ne tik Dievo, bet ir Bažnyčios teisių nuostatai; pasaulietinės valdžios kompetencijai paliekami tik civiliniai santuokos padariniai.

Šią teisę Bažnyčia savinasi visai pagrįstai, nes pakrikštytųjų Santuoka yra vienas iš septynių Naujojo Įstatymo sakramentų, kurių tvarkymą pats Dievas pavedė Bažnyčiai.

„Kadangi Santuoka, – sako popiežius Leonas XIII, – savo esme yra šventas dalykas, reikia, kad ją tvarkytų ne pasaulietinės valdžios, bet dieviškosios Bažnyčios autoritetas, nes ji viena tėra šventųjų dalykų mokytoja.“[104] Popiežius Pijus XI sako: „Viešpats Jėzus, amžinojo Tėvo Sūnus, šį namų židinio ir visos žmonių bendruomenės pradą bei pamatą ne tik panorėjo ypatingu būdu įterpti į savo maloningąjį planą, kuriuo jis atnaujino visą mūsų giminę, bet taip pat pakėlė jį į tikrojo ir didžiojo Naujojo Įstatymo sakramento garbę ir jį tvarkyti bei prižiūrėti pavedė savo sužadėtinei Bažnyčiai.“[105]

Išvados

6. Iš šio bendro dėsnio išplaukia, kad:

a) tik Bažnyčiai priklauso nustatyti santuokos formą, įvesti ir atšaukti kliūtis, autentiškai aiškinti prigimties bei Dievo įstatymų nuostatus, susijusius su santuoka, nagrinėti santuokos tikrumo ar netikrumo, taip pat sutuoktinių atsiskyrimo, vaikų teisėtumo ir kitas bylas;

b) valstybė neturi jokių teisių į esminius santuokos dalykus;

Ji negali nustatinėti kliūčių, santuokos formos, spręsti santuokos bylų, sutuoktinių išskyrimo ar vaikų teisėtumo reikalų. Visa tai paties Dievo pavedimu priklauso Bažnyčiai.

Tačiau jei valstybė santuokos reikaluose nustato kai ką, kas savaime nėra bloga, tikintieji gali ir net privalo laikytis tų nuostatų. Privalo ne dėl to, kad jie saistytų jų sąžinę, bet dėl to, kad užtikrintų savo santuokai civilinius padarinius ir išvengtų bereikalingų bausmių.

c) valstybė gali tvarkyti vien tik civilinius pakrikštytųjų santuokos padarinius, pavyzdžiui, dalios, kraičio, paveldėjimo, turtų bendrumo klausimus;

Santuoka yra socialinė sutartis. Ja domėtis turi pagrindą ir pareigą ne tik Bažnyčia, bet ir valstybė. Bažnyčios kompetencijoje yra esminiai santuokos reikalai, valstybės – civiliniai. Šie pasaulietinės valdžios nuostatai privalomi visiems tikintiesiems, nes tai teisėtos ir kompetentingos valdžios nuostatai, siekią tiek sutuoktinių, tiek visos bendruomenės gerovės.

d) valstybė turi teisę tvarkyti nekrikštytųjų santuoką.

Čia ji gali nustatyti kliūtis, santuokos formą, spręsti santuokos tikrumo ar netikrumo bylas. Visa tai valstybei priklauso visai teisėtai. Visų pirma nekrikštytųjų santuoka nėra sakramentas, bet tik natūralioji sutartis. Valstybė turi teisę tvarkyti tokias sutartis. Antra, nekrikštytųjų santuokai reikia autoritetingų nuostatų. Prigimties ir Dievo įstatymai yra labai bendri. Reikia, kad juos kas nors autoritetingai paaiškintų ir papildytų. Tai gali padaryti tik pasaulietinė valdžia, nes nekrikštytieji yra už Bažnyčios ribų. Savaime suprantama, su santuoka susiję valstybės nuostatai neturi prieštarauti prigimties ir Dievo įstatymams.

[101] Tridento Susirinkimas, sess. XXIV, c. 1.

[102] Codex iuris canonici (1917), c. 1012.

[103] Pijus XI, Enciklika Casti conubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930) 539–592.

[104] Leonas XIII, Enciklika Arcanum divinae sapientiae, Acta Sanctae Sedis XII (1879–1880) 399.

[105] Pijus XI, Enciklika Casti conubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930) 539–592.