IV. DIEVAS PASIGAILI NUPUOLUSIŲ ŽMONIŲ
Be Dievo pasigailėjimo nė vienas žmogus nebūtų pasiekęs savo galutinio tikslo
1. Jeigu po pirmosios nuodėmės Dievas nebūtų pasigailėjęs žmonių, nė vienas žmogus nebūtų galėjęs pasiekti savo galutinio tikslo.
Kaip žinome, tas tikslas yra antprigimtinis. Jam pasiekti būtina antprigimtinė gyvybė, pašvenčiamoji malonė. Nusidėdamas Adomas kaip tik jos neteko, o kartu ir visi jo vaikai. Taigi žmonės liko be antprigimtinės gyvybės. Savo jėgomis atgauti tą gyvybę jie negalėjo, nes tos jėgos yra tik įgimtos, o tuo, kas įgimta, anaiptol nėra įmanoma pasiekti to, kas yra už prigimties ribų, kaip, sakysime, neįmanoma aklam matyti spalvų, kurčiam – girdėti garsų, neturinčiam kojų – vaikščioti. Be to, Adomas nusidėdamas sunkiai įžeidė Dievą, o teisingumas reikalauja visiško atlyginimo už įžeidimą. Bet Dievui visiškai atlyginti negalėjo nei Adomas, nei joks kitas žmogus, nei visi žmonės drauge. Mat su atlyginimu už įžeidimą yra kaip tik atvirkščiai, kaip su įžeidimu. Įžeisti gali ir pats menkiausias asmuo patį aukščiausią asmenį, Pavyzdžiui, koks driskius šalies valdovą. Ir juo menkesnis asmuo įžeidžia aukštesnį asmenį, tuo įžeidimas būna didesnis. O visiškai atlyginti už įžeidimą tegali vien tas, kuris yra lygus su įžeistuoju. Juo menkesnis yra tas, kuris atlygina, tuo mažesnės vertės yra jo atlyginimas. O kas yra žmogus, kuris nusidėdamas įžeidžia Dievą, palyginti su Dievu? Tai tik vabalėlis, dulkė, niekas. Ką tada gali reikšti jo atlyginimas Dievui? Nieko! Tas pat pasakytina ir apie visų žmonių atlyginimą. Todėl jeigu Dievas nebūtų pasigailėjęs nupuolusių žmonių, tikrai nė vienas iš jų nebūtų galėjęs pasiekti savo galutinio tikslo.
Dievas pasigaili žmonių
2. Bet Dievui tuojau pagailo žmonių ir Jis pažadėjo jiems atsiųsti Atpirkėją, kuris sugrąžins tai, ko jie dėl ką tik įvykusios nuodėmės neteko.
Šventajame Rašte pasakojama, kad tuojau po pirmosios nuodėmės Dievas pirma privertė Adomą ir Ievą atlikti tarsi išpažintį, o paskui paskelbė suviliotojui, piktajai dvasiai, ir jiems abiems bausmes. Piktajai dvasiai Jis tarė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; ji kirs tau per galvą.“ (Pr 3, 15) Tas bausmės paskelbimas suviliotojui buvo drauge paguodos žodžiai Adomui ir Ievai. Jais Dievas pasakė, kad piktosios dvasios pergalė neilga, kad ateis stipresnis ir ją nugalės, kad tas nugalėtojas bus iš žmonių giminės ir kad kaip pirmojoje nuodėmėje dalyvavo moteris, taip moteris dalyvaus ir nugalint suviliotoją.
Nauja žmonijos Galva – Atpirkėjas Jėzus Kristus
3. Nuo tos dienos ir valandos žmonių priekyje atsistojo nauja Galva, naujas Adomas – Atpirkėjas Jėzus Kristus. Visi žmonės yra įpareigoti jungtis su Juo prieš Jam ateisiant, tikėti Jį ateisiant, Jo laukti ir ruoštis Jį priimti; Jam atėjus ? tikėti į Jį atėjusį, priimti Jį bei Jo mokslą ir naudotis Jo pelnytomis malonėmis. Kitaip jokiu būdu neįmanoma pasiekti galutinio tikslo.
„Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, – aiškiai sako apaštalas šv. Petras, – nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ (Apd 4, 12) Šv. Paulius pareiškia: „Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų.“ (Rom 5, 18) „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“ (1 Kor 15, 22)
Dievas ne tuojau atsiuntė Atpirkėją
4. Tačiau Dievas ne tuojau atsiuntė Atpirkėją, tik po gana ilgo laiko.
Be abejo Dievas taip padarė ne be priežasties. Kokia ji buvo, galima atsakyti vien šiais apaštalo šv. Pauliaus žodžiais: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas?“ (Rom 11, 33–34) Laiką, kada Dievas atsiuntė Atpirkėją, šv. Paulius vadina „laiko pilnatve“ (Gal 4, 4). Kaip tai suprasti, aiškiai nežinome. Taip pat nežinome nė kiek metų praėjo nuo Atpirkėjo pažadėjimo iki atėjimo. Tačiau tai nereikalinga mūsų išganymui. Ne veltui Viešpats Jėzus viena proga yra pareiškęs: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia.“ (Apd 1, 7)
Žmonių tikėjimo ir dorovės smukimas
5. Laikui bėgant ir žmonėms dauginantis, jų gyvenime ėmė vis labiau reikštis gimtosios nuodėmės padariniai: dėl pradėjusios veikti gėdos bei į pikta palinkusios valios – visokios nedorybės, o dėl susilpnėjusio pažinimo bei nedorybių – tikėjimo nusilpimas ir net iškrypimas. Be to, ir suviliotojas, piktoji dvasia, smarkiai darbavosi, traukdama žmones į pražūtį.
Šventajame Rašte pasakojama, kad jau pirmutinis Adomo ir Ievos sūnus Kainas užmušė savo brolį Abelį (Pr 4, 8). Vėliau visokios nedorybės, ypač ištvirkavimas, taip paplito, jog, kaip minima Šventajame Rašte, Dievas net gailėjosi sukūręs žmones ir nubaudė visus tvanu, išskyrus vieną dorą Nojaus šeimą (Pr 6, 6; 7,24). Po tvano atsigavę žmonės vėl ėmė grimzti į įvairiausias nedorybes ir užmiršti ne tik pažadėtąjį Atpirkėją, bet ir tikrąjį Dievą, o Jo vietoje garbinti visokius prasimanytus dievaičius.
Dievas išsirenka vieną tautą
6. Norėdamas, kad žmonės neprarastų tikrojo tikėjimo ir pasiruoštų priimti Atpirkėją, Dievas išsirinko vieną tautą, su kuria sudarė ypatingą sandorą. Jai davė savo Įstatymą, įsakymus, Apreiškimą, Šventąjį Raštą, jai siuntė pranašus, iš jos turėjo kilti ir Atpirkėjas.
Toji tauta, kaip žinome, buvo izraelitų arba žydų. Jos tėvas buvo Abraomas, o žymus vadas ir įstatymų leidėjas – Mozė. Ji viena išlaikė gryną tikėjimą į vieną Dievą ir Jo pažadėtąjį Atpirkėją. Kitos tautos, vienos anksčiau, kitos vėliau, neišvengė didesnių ar mažesnių nukrypimų, paskendo klaidose.
Bet Jis neužmiršta ir kitų tautų
Tačiau ir kitų tautų Dievas neapleido, įvairiais būdais davė joms malonę pažinti tikrąją tiesą bei ragino jas daryti atgailą ir vengti blogio:
a) sąžinės balsu bei visokiais įkvėpimais,
Apaštalas šv. Paulius apie tai sako: „Jie (pagonys) įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.“ (Rom 2, 15)
b) visokiomis per gamtą teikiamomis gėrybėmis,
Minėtasis apaštalas apie tai sako: „Praėjusiais amžiais jis (Dievas) buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo.“ (Apd 14, 16–17)
c) įvairiomis bausmėmis,
Kai kurios jų minimos Šventajame Rašte: tvanas, Sodomos, Gomoros ir kitų miestų sunaikinimas, dešimt Egiptą ištikusių bausmių ir kt.
d) per ypatingus asmenis, kuriuos pas juos siųsdavo ar iš jų tarpo pažadindavo,
Tokie ne pas žydus Dievo siųsti asmenys buvo patriarchas Juozapas, siųstas pas egiptiečius, pranašas Jona – pas nineviečius, pranašas Danielis – pas babiloniečius ir medus su persais ir kt. Ne iš žydų tarpo buvo pažadinti patriarchas Jobas, žynys Balaamas ir kt. Be to, reikia paminėti ir ne vieną pagonių filosofą (išminčių), kaip antai Sokratą, Platoną, Aristotelį, Ciceroną, Seneką ir kt., kurie savo moksle paskelbė nemaža tiesos apie Dievą ir jo santykius su pasauliu bei žmonėmis.
e) per izraelitus, kurie su savo tikėjimu ir šventosiomis knygomis buvo tarp jų išsklaidyti,
Kaip žinome iš šventosios istorijos, izraelitai iš pradžių kelis šimtus metų gyveno Egipte, paskui pateko į Asirijos ir Babilono nelaisvę, iš kurios ne visi grįžo; paskui patys išsiskirstė po įvairius didžiulės Romos imperijos kraštus ir beveik nebuvo nė vieno didesnio miesto, kur jų nebūtų buvę. „Todėl Dievas išsklaidė jus (izraelitus) tarp tautų, kurios Jo nepažįsta, – kalbėjo Tobitas į Asirijos nelaisvę patekusiems savo tautiečiams, – kad jūs išpasakotumėte nuostabius Jo darbus ir pamokytumėte jas, jog be Jo nėra kito visagalio Dievo“ (Tob 13, 4). Ypač naudinga buvo tai, kad III šimtmetyje prieš Kristų į graikų kalbą buvo išverstos Senojo Testamento šventosios knygos, kurios tapo prieinamos visiems bent kiek išsilavinusiems to laiko žmonėms.
f) taip pat neretai per angelus, nepaprastus reiškinius ar sapnus.
Šimtininkui Kornelijui Dievas pranešė per angelą, ką reikia daryti, kad būtų galima laimėti amžinąjį gyvenimą (Apd 10, 31); Babilono valdovui Baltazarui davė pamokymų per paslaptingą, sienoje rašančią ranką (Dan 5, 5); Egipto faraonui ir Babilono valdovui Nabuchodonosarui – per sapnus (Pr 41, 1; Dan 2, 4).
Vienu žodžiu, kaip sako šv. Pauliaus, „[Dievas] trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Ir jeigu kas nebus išganytas, tai vien tik dėl savo kaltės.
Atpirkėjo laukė visos tautos
8. Atpirkėjo laukė ne tik izraelitai, bet ir kitos tautos.
Kone kiekvienas Šventojo Rašto puslapis byloja, kaip išsiilgusi laukė Atpirkėjo išrinktoji tauta, kaip iš jos be paliovos veržėsi šauksmas: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių ir, debesys, išlykite teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas.“ (Iz 45, 8) Tiesa, ilgainiui toji tauta ėmė klaidingai suprasti Atpirkėją, bet tai jau kitas dalykas. Taip pat ir kitose tautose, nors ne taip stipriai, bet visgi reiškėsi Atpirkėjo laukimas. Tai liudija kūdikėlio Jėzaus pagarbinti iš Rytų atvykę išminčiai (Mt 2, 1 ir kt.), romėnų rašytojai Svetonijus[24], Tacitas[25], Vergilijus[26] ir net taip toli nuo Palestinos gyvenusių tautų – kinų ir germanų – padavimai[27].
Prieš Atpirkėjo atėjimą žmonės galėjo užsitikrinti amžinąją laimę
9. Nors prieš ateinant Atpirkėjui žmonės negalėjo pasiekti amžinosios laimės, bet užsitikrinti ją galėjo.
Žmonės negalėjo pasiekti amžinosios laimės, nes patys savo jėgomis neįstengė atgauti į ją teisės, prarastos dėl pirmosios nuodėmės. Reikėjo, kad ją jiems pelnytų Atpirkėjas. Tačiau užsitikrinti ją galėjo tikėjimu ir Dievo įsakymų vykdymu. Tuos įsakymus rodė jiems arba sąžinės balsas (pagonims), arba dar ir Apreiškimas (žydams). Prieš Atpirkėjo atėjimą numirusių dorųjų vėlės ėjo ne į dangų, bet į vietą, kuri Šventajame Rašte dažnai vadinama pragarais[28] (ne pragaru!). Čia jos, nepatirdamos kentėjimų, laukė, kol antrasis Adomas, Atpirkėjas, sugrąžins tai, ką pražudė pirmasis.
Adventas
10. Prisiminti ir paminėti, kaip žmonės laukė Atpirkėjo, Bažnyčia yra paskyrusi advento metą.
Mums, katalikams, adventas labiau yra tam tikra apeiga, negu tikrovė, nes Atpirkėjo malonėmis mes jau naudojamės. Deja, dar dviem trečdaliams žmonių jis tebeturi tikrąją savo reikšmę – Atpirkėjo laukimą. Juk tiek dar tebėra Viešpaties Jėzaus nepažinusių ir net apie Jį negirdėjusių. Mums reikia gailėtis šių vargšų savo brolių bei seserų ir kiek galint stengtis jiems padėti, už juos meldžiantis, aukojant gerus darbus, remiant misijas. Ypač atsidavę tam turime būti per adventą.
[24] Suetonijus, Vita Vesp., c. 4.
[25] Tacitas, Hist., 5, 13.
[26] Vergilijus, Ecclog., 4.
[27] Dr. August Ramminger, Das Jahr der Geburt Christi, Passauer Neue Presse, 1948, nr. 116.
[28] Dar kitaip: priešpragaris arba limbas (lot. limbus patrum).
