§ 3. VEIKSMŲ PASEKMĖS

Sąvoka

1. Veiksmų pasekmėmis vadiname tai, kas savaime išplaukia iš padarytų dorų ar nedorų veiksmų. Pavyzdžiui, sušelpė kas vargšą ir tuo išgelbėjo jį nuo bado mirties. Vargšo išgelbėjimas nuo bado mirties yra jo sušelpimo pasekmė. Arba: nužudė kas šeimos galvą, ir dėl to visa šeima pateko į skurdą. Šeimos patekimas į skurdą yra jos galvos nužudymo pasekmė.

Tiesioginės ir netiesioginės pasekmės

2. Veiksmų pasekmės gali būti dvejopos: tiesioginės ir netiesioginės. Tiesioginės yra tos pasekmės, kurių atliekantis veiksmą žmogus siekia arba kaip tikslo, arba kaip priemonės. Pavyzdžiui, kerštautotojas, užmušdamas savo priešą, siekia jo mirties kaip tikslo, nes nori jį sunaikinti, o plėšikas, nužudydamas užpultąjį, siekia jo mirties kaip priemonės, nes jam rūpi jo pinigai. Netiesioginės yra tos pasekmės, kurių žmogus nesiekia nei kaip tikslo, nei kaip priemonės, bet kurias numato kilsiant iš savo veiksmo. Pavyzdžiui, jei kerštautojas ar plėšikas, užmušdamas žmogų, numato, kad dėl to nužudytojo šeima pateks į skurdą, jis to skurdo siekia netiesiogiai.

Žinoma, jeigu žmogus visiškai nenumato savo veiksmo pasekmių, jis jų nė nesiekia, nes, ko nežinoma, to nė nenorima ir už tai neatsakoma.

Netiesioginės geros pasekmės

3. Netiesioginės geros veiksmų pasekmės žmogui neįskaitomos, jeigu jis jų nė kiek nesiekia. Pavyzdžiui, jeigu kas parašo gerą knygą, norėdamas vien tik pasipelnyti, tas, nors numato, kad jos skaitymas atneš gerų pasekmių, dėl jų neturi jokio nuopelno, nes jam rūpėjo vien tik pelnas.

Netiesioginė bloga pasekmė

4. Netiesioginė bloga pasekmė žmogui įskaitoma, t. y. žmogus yra už ją atsakingas, jei kartu susideda šios trys sąlygos: a) žmogus bent neaiškiai numato tą pasekmę, b) gali nedaryti to veiksmo, iš kurio ji kyla, c) privalo ją sukliudyti. Taigi čia reikia trijų dalykų:

a) Kad žmogus numatytų tą pasekmę bent neaiškiai. Nes jeigu nė kiek jos nenumato, nėra už ją atsakingas. Neaiškiai žmogus numato tada, kai jam kyla mintis ar bent įtarimas, kad tokia pasekmė gali būti; ir jeigu, turėdamas tokią mintį ar įtarimą, jis veiksmą atlieka, tai yra atsakingas už jo pasekmę;

b) Kad žmogus galėtų neatlikti to veiksmo, iš kurio kyla bloga pasekmė. Nes jeigu jis privalo atlikti tokį veiksmą, tai už blogą jo pasekmę nėra atsakingas;

c) Kad žmogus privalėtų sukliudyti blogą savo veiksmo pasekmę. Jeigu tokios pareigos nėra, jis neatsako už pasekmę.

Kai visos trys sąlygos susideda kartu, žmogus yra atsakingas už blogą pasekmę. Nuodėmę jis padaro ne tada, kai blogoji pasekmė įvyksta, bet tada, kai atlieka tą veiksmą, iš kurio ji kyla. Ir nors dėl bet kokios priežasties ta pasekmė kartais ir neįvyktų, nuodėmė vis tiek jau yra, nes ji buvo numatyta.

Pavyzdžiui, jeigu vaistininkas davė ligoniui vaistų, įtardamas, kad jie gali būti nuodai, tai nors gydytojas ir išgelbėtų apnuodyto ligonio gyvybę, vaistininkas vis tiek būtų kaltas.

Veiksmas su gera ir bloga pasekme

5. Yra leistina atlikti savaime gerą ar abejingą veiksmą, iš kurio betarpiškai kyla dvi pasekmės: viena gera, kita bloga, jeigu tik yra svarbi priežastis ir veiksmą darančio asmens intencija yra gera. Sakoma, kad:

a) Leistina atlikti savaime gerą ar abejingą veiksmą. Nes jeigu veiksmas yra savaime blogas, jokiu būdu negali būti leistinas, nors ir dėl geros pasekmės, o juo labiau dėl blogos;

b) Leistina atlikti veiksmą, iš kurio betarpiškai kyla gera ir bloga pasekmė. Jeigu geroji pasekmė kyla tik tarpininkaujant blogajai, veiksmas anaiptol nėra leistinas, nes tokiu atveju būtų siekiama gero tikslo, naudojant nedorą priemonę;

c) Leistina atlikti veiksmą, jei yra atitinkamai svarbi priežastis. Ji reikalinga tam, kad būtų galima pateisinti blogą veiksmo pasekmę. Ir kuo ta blogoji pasekmė yra nedoresnė, tuo turi būti svarbesnė priežastis daryti tokį veiksmą, iš kurio ji kyla;

d) Leistina atlikti veiksmą, jei jį atliekančio asmens intencija yra gera. Veiksmą atliekantis asmuo privalo, prieš atsirandant tai blogai pasekmei, jos nenorėti ir nesiekti, o jai atsiradus, nepritarti ir ja nesidžiaugti.

Šio dėsnio šviesoje nesunku išspręsti, pavyzdžiui, klausimą: ar leistina medicinos studentui skaityti knygą, iš kurios jis pažins žmogaus kūno sandarą ir drauge patirs neskaistumo pagundų? Knygos skaitymas yra savaime abejingas veiksmas, o ne nedoras. Taigi iš šitos pusės nėra kliūties tokiai knygai skaityti. Iš to skaitymo kyla ta gera pasekmė, kad studentas pažįsta žmogaus kūną, ir drauge bloga, kad patiria neskaistumo pagundų. Bet geroji pasekmė, vadinasi, žmogaus kūno pažinimas, savaime kyla iš tos knygos skaitymo, o anaiptol ne tarpininkaujant blogajai pasekmei, t. y. neskaistumo pagundoms. Tad ir dėl to nėra kliūties skaityti tą knygą. Studentas mokosi medicinos, todėl privalo gerai pažinti žmogaus kūną, kad paskui galėtų sėkmingai jį gydyti. Taigi jis turi atitinkamai svarbią priežastį skaityti tokią knygą. Vadinasi, ir dėl to nėra kliūties. Reikia tik, kad studentas vadovautųsi gera intencija, t. y. kad skaitydamas tą knygą, norėtų tik įsigyti žinių apie žmogaus kūną, o anaiptol ne patirti neskaistumo pagundų, ir, kilus toms pagundoms, joms nepritartų ir jomis nesidžiaugtų. Jeigu jis tai padaro, skaitydamas tokią knygą nė kiek nenusideda.