II. APIE VALIOS SUTIKIMĄ
Žmogaus valia laisva
1. Kad žmogaus valia yra laisva, apie tai buvo kalbėta pirmoje šio veikalo dalyje (p. …). Todėl čia to dalyko neaptarinėsime.
Valios laisvumo esmė
2. Valios laisvumo esmę sudaro tai, kad ji gali pagal savo norą pasirinkti tą ar kitą veiksmą ir nėra būtinai priversta atlikti tą veiksmą, o ne kitą.
Anaiptol nėra reikalo, kad valia būtų visiškai abejinga veiksmo pasirinkimui. Kartais ji gali jausti didesnį palinkimą į vieną veiksmą negu į kitą. Bet jeigu, nežiūrint to palinkimo, ji vis dėlto gali pasirinkti ir kitą, ji yra laisva. Sakysime, sekmadienio rytą sučirškia žadintuvas. Jo pažadintas, žmogus jaučia didelį norą dar pamiegoti. Bet žino, kad reikia keltis ir eiti į bažnyčią. Tad svarsto, ką čia daryti: dar miegoti ar tuojau keltis? Jis turi didesnį palinkimą miegoti nei tuojau keltis, ir to palinkimo veikiamas nutaria dar pasilikti patale. Ar jis laisvai tai padaro? Taip, nes galėjo ir keltis.
Kliūtys laisvam valios veikimui
3. Yra nemažai kliūčių, neduodančių valiai veikti visiškai laisvai. Dažniausiai pasitaiko šios: prievarta, aistros, baimė.
Prievarta
4. Prievarta turi įtakos tik išorinėms žmogaus galioms, jas lenkdama į kokį nors veiksmą ar sulaikydama nuo veiksmo, bet vidinių galių, proto ir valios, ji negali tiesiogiai paveikti.
Todėl žmogus negali būti priverstas mąstyti apie tai ar geisti to, ko nenori. Savo sieloje jis visada gali priešintis tam, kam verčiamas, arba, kitaip sakant, jokia pašalinė jėga neįstengia visiškai atimti iš žmogaus sielos nepriklausomybės.
Jei žmogus tiek savo sieloje, tiek išoriškai kiek begalėdamas priešinasi daromai prievartai, veiksmas, kurį jis padaro tokios prievartos veikiamas, nėra laisvas, ir žmogus už jį neatsako.
Taip būtų, pavyzdžiui, jei pagonys nenorintį pagarbinti stabo krikščionį jėga parklupdytų ties stabu ir, nulenkdami jo galvą, jo lūpomis paliestų stabo kojas. Už šitaip įvykdytą stabo pagarbinimą krikščionis, aišku, nė kiek nebūtų atsakingas.
Kai žmogus savo sieloje nesutinka su tuo, kam verčiamas, bet galėdamas išoriškai priešintis to nedaro, jis yra atsakingas už veiksmą, jei privalo taip pat ir išoriniu būdu priešintis.
Pavyzdžiui, krikščionis, kuris sieloje nemano išsižadėti tikėjimo, pagonių verčiamas pareiškia jo išsižadąs. Už šitokį savo tikėjimo išsižadėjimą jis atsakingas, nes yra pareiga ne vien tik sieloje tikėti, bet ir išoriškai neišsižadėti savo tikėjimo.
Aistros
5. Aistros, pavyzdžiui, geismas, džiaugsmas, rūstybė, neapykanta ir kt., stipriai veikia valią ir traukia ją į tai, kas joms patinka. Jų sujudimas ne visada priklauso nuo žmogaus valios, bet labai dažnai kyla savaime.
Savaime kilusio aistrų sujudimo įtakoje padarytas veiksmas nėra laisvas, ir žmogus už jį neatsako. Laisvumas ir atsakomybė prasideda tik tada, kai protas pastebi aistrų sujudimą ir valia ryžtasi jam pritarti.
Todėl, pavyzdžiui, žmogus nėra atsakingas už tai, ką padaro staiga labai supykęs. Bet kai jau pastebi esąs užsirūstinęs, privalo stengtis susivaldyti. Jei to nepadaro, yra atsakingas už kitus iš rūstybės kilusius veiksmus.
Jei aistra yra galinga, ji visiškai aptemdo protą, panaikina laisvumą ir atsakomybę.
Tokiu atveju žmogus per tam tikrą laiką tarsi išprotėja ir liaujasi buvęs savo veiksmų šeimininku. Tačiau taip atsitinka retai.
Paprastai aistros nepanaikina laisvumo ir atsakomybės, bet juos tik šiek tiek sumažina.
Baimė
6. Baimė yra viena iš aistrų. Todėl tai, kas pasakyta apie aistras, tinka ir jai. Kadangi ji žmogaus gyvenime pasireiškia dažniau negu kitos aistros, dera ją aptarti atskirai.
Baimė būna didelė ir maža. Didelė yra ta, kuri stipriai veikia žmogų, maža, – kuri silpnai. Didelė baimė būna dvejopa: absoliučiai arba labai didelė ir reliatyviai arba palyginti didelė. Absoliučiai didelė yra ta, kuri stipriai veikia kiekvieną žmogų, net ir stiprų, narsų vyrą, kaip antai mirties baimė. Reliatyviai didelė yra ta, kuri stipriai veikia ne visus žmones, o tik kai kuriuos asmenis, priklausomai nuo jų amžiaus, lyties ir būdo ypatybių. Juk žinome, kad vaikai, seniai ir moterys paprastai yra bailesni negu pajėgūs vyrai. Tėvų, mokytojų ir vyresniųjų baimė apskritai laikoma nedidele, nors kartais ji gali būti didelė.
Didelė baimė nepanaikina laisvumo ir atsakomybės, tik sumažina. Nebent ji būtų tokia didelė, jog visiškai aptemdytų protą.
Tai savaime suprantama. Juk kol protas dar veikia, tol žmogus yra savo veiksmų šeimininkas, nors ir ne visiškas. Tik nustojus veikti protui, žmogus visiškai netenka valdžios savo veiksmams.
Maža baimė nedaug tedaro įtakos veiksmo laisvumui ir atsakomybei už jį. Todėl jos dažniausiai nepaisoma.
Kiti veiksniai, darantys įtaką valiai
7. Be ką tik minėtų priežasčių, kliudančių valiai veikti laisvai, yra dar ir kitų veiksnių, kurie daro jai tam tikrą įtaką. Tai įgyti įpročiai, paveldėjimas, auklėjimas, įvairūs būdo nukrypimai bei visokie kūno ir ypač sielos liguistumai.
Jie visiškai nepanaikina valios laisvumo ir atsakomybės už veiksmus, tik kažkiek sumažina.
Todėl, vertinant žmogaus veiksmus, į tuos veiksnius dažniausiai atsižvelgiama, ir bausmė už jų įtakoje padarytus nusikaltimus sumažinama.
