V. IŠVADOS

Iš to, kas pasakyta apie maldą, plaukia šios išvados:

1. Maldą reikia mylėti, ją naudoti ir su ja susigyventi.

Ji yra geriausia žmogaus religingumo apraiška. O religingumas yra žmogui įgimtas ir įsakytas. Žmogus be religijos yra kažkas nenormalaus ir nesveiko.

Ji yra priemonė Dievui pagarbinti, Jam padėkoti už gautąsias malones, atsiteisti už padarytus įžeidimus, gauti įvairiausių malonių. Be abejo, Dievas žino, ko žmogui reikia, ir nešykšti jam savo malonių, bet reikia, kad žmogus jų prašytų, kad atvertų Dievui savo kartais skaudžiai sugeltą širdį, ištiestų į Jį savo rankas, sulenktų prieš Jį savo kelius, muštųsi atgailos dvasioje į krūtinę ir t. t. Visa tai reikalinga ne Dievui, bet žmogui. Jei žmogus nemoka melstis, jis nemoka gražiai ir tauriai gyventi. „Šventieji tapo laimingi, nes jie meldėsi, pasmerktieji pražuvo, nes nesimeldė.“ (Šv. Alfonsas Liguoris) Laimingos valandos, kurias žmogus praleidžia maldoje!

2. Reikia turėti iš anksto sudarytą krikščioniško gyvenimo dienotvarkę ir jos laikytis.

Svarbiausi dienotvarkės punktai turi būti šie:

a) rytą pabudus, maldingai persižegnoti ir pasivesti Dievui bent šia trumpa maldele: „Viską Tau, Švč. Jėzaus Širdie!“ (300 dienų atl.);

b) apsirengus, jei ne atsiklaupus, tai bent susikaupus, sukalbėti ryto maldas, sakysime: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“, „Viešpaties angelas“. Jei tik galima, laikyti savo pareiga kasdien užeiti į bažnyčią, sudalyvauti šv. Mišiose, priimti šv. Komuniją;

c) su visu atsidėjimu ir sąžiningumu atlikti savo kasdienes pareigas, vengti bet kokio dykinėjimo. Kiekvienos dienos šūkis turi būti: „Melskis ir dirbk!“;

d) niekuomet nesėsti prie stalo ir nepakilti nuo jo nepersižegnojus, nesukalbėjus bent mintyse prieš valgį maldelės: „Palaimink, Viešpatie, mus ir šias savo dovanas, kurias iš Tavo dosnumo esame gavę. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen“, o po valgio „Dėkojame Tau, visagali Dieve, už visas Tavo geradarybes. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen“;

e) bendraujant su kitais, visuomet būti maloniam, mandagiam ir pasiryžusiam padėti; saugotis kitus įžeisti, ypač papiktinti žodžiu ar darbu;

f) kantriai nukęsti per dieną pasitaikančius nemalonumus bei priešingumus, prisimenant šv. Paulius žodžius: „Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.“ (Žyd 12, 6) O nekaltai kentėjusio Kristaus pavyzdys testovi nuolat prieš akis;

g) bent keletą kartų per metus, ypač didesnių švenčių proga, priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus. Jeigu pasitaikys nelaimė sunkiai nusidėti, tuoj sužadinti tobulą gailestį ir, atsiradus pirmai progai, atlikti špažintį;

h) sekmadieniais ir šventadieniais daugiau pasimelsti, niekuomet nepraleisti šv. Mišių, sukalbėti bent vieną dalį Rožančiaus, padaryti ką nors gera Dievui ar artimui;

i) vakare kasdien sukalbėti bent trumpas maldeles ir atlikti sąžinės patikrinimą. Už visa gera Dievui padėkoti, o už bloga Jį atsiprašyti. Gulantis pamaldžiai persižegnoti.

„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.

Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

Melskitės taip: Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.

Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia.

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.

Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“ (Mt 6, 124; 7,24–27)

„Dievas teesie su tavimi kelyje ir Jo angelas telydi tave.“ (Tob 5, 21)