V. IŠVADOS
Iš to, kas pasakyta apie Atgailos sakramentą, išplaukia, kad:
a) mes turime būti be galo dėkingi Dievui už šią brangią Bažnyčioje mums paliktą dovaną;
Tikrai, tik Dievo išmintis ir gerumas galėjo mums ją sugalvoti. „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas?“ (Rom 11, 33)
b) privalu dažnai naudotis Atgailos sakramentu;
Juk tai be galo veiksminga išganymo priemonė. Išpažintis mūsų dvasios gyvenimui yra tas pat, kas telefono laidams stulpai. Juo tankiau stovi stulpai, tuo stipriau laikosi laidai. Juo dažnesnės ir nuoširdesnės mūsų išpažintys, tuo tvarkingesnis, gražesnis ir vaisingesnis visas mūsų antprigimtinis gyvenimas. Atgailos sakramento vaisiai keleriopai atlygina už visus su jo priėmimu susijusius nesmagumus, sugėdinimus bei sunkumus.
c) Atgailai privalome sąžiningai rengtis ir ją gerai priimti;
Ypač nuoširdus gailestis turi mus lydėti prie klausyklos ir virpinti mūsų sielą atliekant išpažintį. Ji privalo būti nuoširdžiausia, išsamiausia ir atviriausia. Visa joje dengia giliausia ir neliečiama paslaptis. Todėl nėra nė mažiausio pagrindo bijoti, drovėtis ar ko nors varžytis.
d) jei gyvenimo sąlygos, neduok Dieve, taip susiklostytų, jog mes ar mirties patale, ar šiaip ilgesnį laiką negalėtume turėti kunigo, kuriam galėtume išpažinti savo kaltes, tai bent tobulas, iš tikros meilės Dievui einąs gailestis tuomet tegu sujaudina mūsų sielą.
Šis gailestis mums atstos Atgailos sakramentą, nuteisindamas mus Dievo akyse ir suteikdamas mūsų sielai pašvenčiamąją malonę. Marijai Magdalenai Viešpats Jėzus pasakė: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji daug pamilo.“ (Lk 7, 47) Tas pat pasikartos ir mums, jei būsime panašūs į tą šventąją, kadaise sunkiai nusidėjusią, bet galop gilioje meilėje Dievui klūpančią prie Išganytojo kojų.
Gyvename įvairių galimybių laikais. Nežinia, ar visi ir visur turėsime Katalikų Bažnyčios atstovą, teikiantį mums, esant reikalui, Atgailos sakramentą. Todėl privalome būti pasirengę ir mokėti panaudoti antrąją priemonę gauti savo kalčių atleidimui, t. y. gebėti sužadinti tobulą gailestį. Šiam tikslui labai naudinga mokėti ir dažnai kalbėti kad ir šią trumpą maldelę: „Nuoširdžiai gailiuosi, Viešpatie, už visas savo nuodėmes, kurias padariau mintimis, žodžiais, veiksmais ir apleidimu. Gailiuosi už jas dėl to, kad Tave, Dieve, jomis įžeidžiau, paniekinau. Bjauriuosi jomis, nekenčiu jų, prižadu jų saugotis, kiek tik galėdamas už jas atsilyginti ir verčiau numirti, negu Tave, Viešpatie, jomis įžeisti. Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“
„Aš nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų.“ (Ez 33, 11)
„Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu.“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo [...] Tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite gražiausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas [...] Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ (Lk 15, 17–20; 22–24)
„Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios.“ (Ps 51, 19)
