§ 3. APIE PASAULIO SUKŪRIMĄ IR VALDYMĄ
„Dangaus ir žemės Sutvėrėją“
Kodėl Dievas vadinamas Sutvėrėju arba Kūrėju
Dievą mes vadiname dangaus ir žemės Sutvėrėju arba Kūrėju, nes Jis sukūrė dangų, žemę ir visa, kas tik yra danguje ir žemėje.
Žodžiais „dangus ir žemė“ išreiškiama visa kūrinija arba Visata. Šventajame Rašte dangumi vadinami trys dalykai: a) virš mūsų esantis skliautas, kuriame plaukioja debesys; b) milžiniška Visatos erdvė, kurioje matome Saulę, Mėnulį ir žvaigždes; c) mums neregima vieta, kurioje yra angelai, šventieji ir ypatingu būdu pats Dievas.
I. PASAULIO SUKŪRIMAS
Sukūrimo sąvoka
1. Sukurti, vadinasi padaryti ką nors iš nieko.
Žodžiu „sukurti“ arba „sutverti“ mes pasakome: a) kad to, kas sukurta, prieš sukūrimą nebuvo; b) kad nebuvo nė medžiagos, iš kurios tai, kas sukurta, galėjo būti padaryta ar savaime išsivystyti; c) kad prieš sukūrimą nebuvo to, kas sukurta, ir reikėjo visagalės priežasties, kad tai atsirastų iš nieko ir pradėtų būti. Todėl bet ką tikrai sukurti gali tiktai Dievas. Jeigu mes neretai ir apie žmones pasakome, kad jie šį ar tą sukuria, tai žodį „sukurti“ vartojame platesne prasme, nes ką žmonės sukuria, sukuria ne iš nieko, bet iš prieš tai buvusios medžiagos.
Dievas sukūrė pasaulį iš nieko
2. Kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko, sako:
a) Šv. Raštas, daugelyje vietų primygtinai pabrėžiantis šią tiesą;
„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“, – tai pirmieji Šventojo Rašto žodžiai (Pr 1, 1). Brolių Makabėjų motina savo jauniausiajam sūnui kalbėjo: „Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų.“ (2 Mak 7, 28) Apaštalas šv. Paulius sako: „(Dievas) atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus.“ (Rom 4, 17) „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“, – kalbama Apreiškimo knygoje (Apr 4, 11).
b) Tradicija ir nuolatinis Bažnyčios mokymas;
Ką apie pasaulio sukūrimą sako Šventoji Tradicija, trumpai ir aiškiai nurodo šv. Augustinas šiais žodžiais: „Katalikų religija liepia tikėti, kad Dievas, vienas trijuose asmenyse, sukūrė viską, kas tik yra, duodamas viskam buvimą taip, jog kiekviena dvasinė ir kūniška būtybė yra ne iš Dievo būtybės kilusi, bet Dievo iš nieko padaryta.“[18] Nuolatinį Bažnyčios mokslą visuotinis Laterano Susirinkimas apibūdino taip: „Tvirtai tikime, kad yra tik vienas tikrasis Dievas, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų būtybių Kūrėjas, kuris savo visagale jėga laikų pradžioje padarė iš nieko abiejų rūšių kūrinius, būtent angelus ir pasaulį, ir galiausiai žmogų, kuris, susidėdamas iš dvasios ir kūno, turi bendro su abiejų rūšių kūriniais.“[19]
c) mūsų protas, kuris aiškiai rodo, kad visa, kas tik yra šalia Dievo, savo buvimą turi ne iš savęs, bet tik iš Dievo.
Juk jeigu tai, kas yra šalia Dievo, būtų sukurta ne iš nieko, tai savo buvimą turėtų iš savęs. O buvimą iš savęs gali turėti tik vienų viena tobuliausioji būtybė, kuri, kaip žinome, yra Dievas. Visa, kas nėra Dievas, savo buvimo iš savęs neturi, ir, jeigu, nežiūrint to, visgi yra, tai yra vien dėl to, kad savo buvimą gavo iš Dievo. Tačiau, jeigu Dievas būtų bet ką sukūręs ne iš nieko, o iš prieš tai buvusios medžiagos, tai kiltų klausimai: iš kurgi galų gale atsirado toji medžiaga? Ar ji Dievo sukurta iš nieko, ar ne? Jeigu ne, tai savo buvimą ji turėtų iš savęs ir, kaip ir Dievas, būtų tobuliausioji būtybė. Bet tobuliausioji būtybė tegali būti viena, ir ji yra Dievas. Taigi anaiptol ne medžiaga. Kita vertus, patys sukurtieji daiktai nėra tobuliausi, tai juo labiau netobula yra toji medžiaga, iš kurios jie sudaryti. Taigi visa, kas tik yra šalia Dievo, savo buvimą turi tik iš Dievo, arba, kitaip sakant, yra Dievo sukurta iš nieko.
Materializmas ir panteizmas yra priešingi Apreiškimui ir protui
3. Todėl materializmas ir panteizmas prieštarauja ne tik Apreiškimui, bet ir protui.
Materializmo išpažintojai, kaip antai: senovės graikų filosofai Talis, Demokritas, Epikūras, vėlesniaisiais laikais (XIX šimtmetyje) Büchneris, Feuerbachas, Haeckelis, socializmo bei komunizmo kūrėjas Marksas ir visi jo sekėjai, tvirtina, kad be apčiuopiamos medžiagos (materijos) nieko kito nėra, o medžiaga yra amžina, ir iš jos išsivystė viskas, kas tiktai pasaulyje yra. Tačiau iš Dievo buvimo įrodymų gerai žinome, jog yra ne tik medžiaga, bet ir jos Kūrėjas; neseniai kalbėjome, jog jeigu nebūtų Dievo, tai negalėtų būti nė medžiagos, nes nebūtų kaip jai atsirasti. O jeigu ji visgi yra, tai būtinai yra ir Dievas. Taigi materializmas prieštarauja protui. Panteizmo skelbėjai (senovėje Parmenidas, Heraklitas, stoikai, vėlesniais laikais Fichtė, Schellingas, Hegelis ir vadinamosios gyvenimo filosofijos šalininkai) moko, kad visa, kas tik yra, yra tik viena būtybė.
Dievas, pasak jų, nėra atskiras ir skirtingas nuo šio medžiaginio pasaulio, bet sudaro su juo vieną ir tą pačią būtybę. Tad, pasak jų, viskas yra Dievas. Iš čia kilo ir panteizmo pavadinimas, nes graikų kalbos žodis „pan“ reiškia „visa“, o „Theos“ – „Dievą“. Kaip tai gali būti, vieni panteistai aiškina vienaip, kiti kitaip, bet visi remiasi ne blaivaus proto įrodymais, o tik nepagrįstomis prielaidomis. Jei panteizmas būtų teisingas, tai neturėtų būti jokio skirtumo tarp gėrio ir blogio, dorybių ir ydų, nes visa tai būtų tos pačios dievybės pasireiškimai. Bet sveikas protas aiškiai tą skirtumą mato. Todėl...
Kaip įvyko pasaulio sukūrimas
4. Savo visagalybe Dievas, be abejo, galėjo iš karto sukurti pasaulį tokį, koks yra dabar. Bet, pasak Šventojo Rašto, iš karto Jis sukūrė tik dangų ir žemę, o paskui pamažu tarsi išpuošė pasaulį, sukurdamas visus kitus daiktus. Paskiausiai sutvėrė žmogų – vyrą ir moterį.
Tas pasaulio „išpuošimas“, Šventojo Rašto pasakojimu, įvyko per šešias dienas. 1-ąją dieną Dievas sukūrė šviesą; 2-ąją – dangaus tvirtumą arba skliautą virš žemės; 3-ąją atidalijo sausumą nuo vandenų ir apželdino sausumą augalais; 4-ąją paliepė šviesti saulei, mėnuliui ir žvaigždėms; 5-ąją sukūrė vandenyse ir ore esančius gyvius; 6-ąją – sausumos gyvius ir galiausiai žmogų. Ar tas dienas reikėtų suprasti kaip 24 valandas turinčias paras, ar kaip ilgesnį laiko tarpą, Šventajame Rašte nepasakyta. Iš viso pasakojimo atrodo, jog nebūtinai reikia suprasti kaip 24 valandų paras, bet geriau kaip daug ilgesnius laiko tarpus. Mat pirma, Šventajame Rašte pasakyta, jog tik 4-ąją dieną Dievas paliepė pasirodyti saulei, o juk žinome, kad be saulės šviesos nėra tokios paros kaip dabartinė; antra, taip pat pasakyta, kad po šešių kūrimo dienų 7-ąją Dievas paskyrė poilsiui. Aišku, kad tas poilsis, kuris nesiliovė iki dabar, tikrai tęsiasi ilgiau negu 24 valandas. Jei kam visgi atrodytų keista, kodėl Šv. Raštas nepaaiškino pasaulio kūrimo laikotarpių kiek moksliškiau, tas tegu neužmiršta, jog Šv. Raštas yra ne gamtos mokslų, o tik religijos dalykų knyga ir skirtas ne kokiems ypač išprususiems mokslininkams, bet paprasčiausiems žmonėms, kuriems religija ne mažiau reikalinga negu mokslininkams. Todėl jis vartoja paprastą, visiems suprantamą kasdienio žmonių gyvenimo kalbą, o ne mokslo terminus. Taip daugeliu atvejų elgiamės ir mes, ir gamtos mokslų žinovai, kai, Pavyzdžiui, sakome: „saulė užtekėjo“ arba „saulė nusileido“, nors gerai žinome, kad ne Saulė teka ar leidžiasi, bet tik Žemė aplink savo ašį sukasi. Be to, reikia pridurti, kad daug teologų mano, jog Šventajame Rašte kalbama ne apie tai, kad Dievas per šešias dienas sukūrė visus pasaulio daiktus, bet apie tai, kad Dievas per šešis regėjimus pirmajam žmogui, Adomui, apreiškė pasaulio daiktų sukūrimą. Tuos regėjimus Adomas pavadinęs dienomis. Ar pasaulio daiktų kūrimas iš tikro vyko ta tvarka, kokią pateikia Šv. Raštas, ar kiek kitokia, tai mažareikšmis dalykas, turint galvoje, kad Šventajam Raštui anaiptol nerūpėjo ir nerūpi teikti žmonėms gamtos mokslo žinių. Bet reikia pasakyti ir kartu pabrėžti, kad tarp Šventojo Rašto ir gamtos mokslo nėra ir negali būti jokio prieštaravimo, nes abiejų pateiktos tiesos kyla iš to paties šaltinio, Dievo. Tiktai viskas turi būti teisingai suprantama. Prieštaravimų juose randama arba dėl to, kad Šventajame Rašte ieškoma to, ko jame nėra, arba dėl to, kad gamtos mokslų tariamąsias tiesas laikoma tikrosiomis tiesomis ir lengvapėdiškai skubama jas lyginti su Šventuoju Raštu.
Dievas sukūrė pasaulį laisva valia
5. Dievas sukūrė pasaulį laisva valia, vadinasi, kad Dievas sukurtų pasaulį, nebuvo nei būtinybės, nei prievartos, nei reikalo padidinti savo garbę ar laimę.
Tai aiški mūsų tikėjimo tiesa. „(Dievas) visa veikia pagal savo valios nutarimą“, – sako šv. Paulius (Ef 1, 11). „Tu sutvėrei visa ir Tavo (Viešpatie) valia buvo ir yra sutverta“, – kalbama Apreiškimo knygoje (Apr 4, 11). „Visa, ko tik Viešpats nori, tą jis daro danguje ir žemėje“, – pareiškia psalmininkas (Ps 135, 6).
Tą patį rodo ir mūsų protas. Juk jeigu Dievas būtų jautęs būtinumą ar būtų priverstas sukurti pasaulį, tas būtinumas ar tas privertėjas būtų už Jį aukštesnis ir galingesnis, ir Dievas anaiptol nebūtų aukščiausioji, galingiausioji Būtybė, arba, kitaip sakant, Dievas nebūtų Dievas. Jeigu pasaulį būtų reikėję sukurti Dievo garbei ar laimei padidinti, tai Dievas jokiu būdu nebūtų pats savaime tobuliausioji, laimingiausioji Būtybė arba Dievas. Taigi aišku, kad Dievas sukūrė pasaulį kuo laisviausia savo valia.
Dievas sukūrė pasaulį sau pačiam
6. Nors Dievas pats savaime turi viską, ko reikia Jo garbei, laimei ar kokiai kitai tobulybei, tačiau pasaulį Jis sukūrė ne kam kitam, o tik sau pačiam, vadinasi, savo garbei, bet taip pat ir kūrinių gerovei, kadangi Jis, būdamas be galo geras, nori suteikti gera ir kitiems.
„Viešpats padarė visa su tikslu“, – sakoma Patarlių knygoje (Pat 16, 4). „Kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, – kiekvieną aš savo garbei ir sukūriau, ir pašaukiau, ir parengiau“, – pareiškia Dievas pranašo Izaijo lūpomis“ (Iz 43, 7).
Šią tiesą aiškiai suvokia ir mūsų protas. Juk jeigu Dievas būtų ką nors paskyręs ne sau pačiam, bet kam kitam, tai tas kitas būtų už jį aukštesnis, vyresnis. Tačiau nėra ir negali būti nieko aukštesnio, vyresnio už Dievą. Tad Dievas negalėjo kam nors kitam paskirti pasaulio.
Gal kiek keistokai atrodo, kad Dievas sukūrė pasaulį savo garbei, tarsi Jis būtų vadovavęsis garbėtroška, kurią mes laikome yda. Bet pagalvokime, kodėl garbėtroška yra yda? Ogi dėl to, kad trokštama arba nepelnytos garbės, arba didesnės negu pelnyta, arba pelnytos siekiama nedoromis priemonėmis. Jeigu garbė yra visiškai pelnyta ir priemonės jai siekti yra doros, tada garbės troškimas nėra yda, o tik teisėtai priklausąs dalykas. Deja, žmonių gyvenime garbės troškimas retai kada būna ne yda, nes žmonės dažniausiai trokšta tokios garbės, kokios jie neverti, ar siekia jos ne visai doromis priemonėmis. Dievas yra visokios garbės ne tik vertas, bet vertų verčiausias. Sukurti pasaulį ne tik nėra nieko negero, bet, atvirkščiai, pats geriausias dalykas. Todėl yra neprotinga manyti, kad, kurdamas pasaulį, Dievas vadovavosi ydinga garbėtroška. Juo labiau, kad pasaulis nė kiek nepadidina esminės Dievo garbės.
Pats būdamas be galo geras, Dievas nori gera daryti ir kitiems. Todėl Šv. Raštas, pasakodamas apie pasaulio sukūrimą, ne kartą sako: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“ (Pr 1, 10) Todėl gražiai ir teisingai sako šv. Augustinas, nurodydamas mūsų buvimo priežastį: „Mes egzistuojame, nes Dievas yra geras.“
Dera pasakyti, kad paties Dievo garbė yra pirmaeilis tikslas, dėl kurio Dievas sukūrė pasaulį, o kūrinių gerovė arba laimė – antraeilis. Pirmaeilį tikslą Dievas visuomet pasiekia, nes Jo garbę skelbia visi kūriniai. Jau vien savo buvimu jie rodo Dievo visagalybę ir išmintį, panašiai kaip didingas pastatas liudija apie statytojo gabumus. Protingieji kūriniai [angelai ir žmonės], be to, garbina Dievą, Jį pažindami, mylėdami ir Jam tarnaudami, o žmonės, kurie nenori Dievui nusilenkti ar net Jo pripažinti, vis tiek ir prieš savo norą skelbia Jo garbę, nes, kol jie gyvena šiame pasaulyje, per juos reiškiasi neapsakomas Dievo pakantumas ir gailestingumas nedorėliams, o kai numiršta ir patenka į pragarą – begalinis Dievo teisingumas. Taigi jų nenoras pažinti ar pripažinti Dievą ir Jį garbinti iš tikro kenkia vien tik jiems patiems, nes jie už tai būna per amžius nelaimingi. O tie protingieji kūriniai, kurie noriai tarnauja Dievui, yra verti per amžius dalyvauti Jo laimėje.
[18] Augustinas, De Gen. imperf., cap. 1.
[19] Laterano Susirinkimas, IV cap. Firmiter.
