APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS

Apaštalų tikėjimo išpažinimo turinys

Svarbiausios katalikų tikėjimo tiesos yra Apaštalų tikėjimo išpažinime. Jis susideda iš dvylikos skyrių.

Skyriai yra šie: 1. Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją. 2. Ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų mūsų Viešpatį. 3. Kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos. 4. Kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas. 5. Nužengė į pragarus, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių. 6. Įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje. Iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. 8. Tikiu Šventąją Dvasią. 9. Šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą. 10. Nuodėmių atleidimą. Kūno iš numirusių prisikėlimą. 12. Ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

PIRMAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS

„Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“

Skyriaus turinys

Šiame skyriuje galima išskirti penkis poskyrius arba paragrafus:

1. Apie Dievą. 2. Apie Dievo asmenis. 3. Apie pasaulio sukūrimą ir valdymą. 4. Apie neregimojo pasaulio kūrinius – angelus. 5. Apie tobuliausiąjį regimojo pasaulio kūrinį – žmogų.

§ 1. APIE DIEVĄ

„Tikiu Dievą“

I. DIEVO BUVIMAS

Prigimtiniai ir antprigimtinis Dievo buvimo įrodymai

1. Kad Dievas yra, mums rodo ir mūsų protas, ir Apreiškimas.

Mūsų protas, žvelgdamas į šio pasaulio daiktus ir apsvarstydamas jų savybes bei prigimtį, padaro neabejotiną išvadą, kad turi būti kokia nors už juos daug galingesnė ir tobulesnė būtybė, kuri davė jiems pradžią, nes kitaip jų visiškai nebūtų, kaip nebūtų namo be statytojo, laikrodžio – be laikrodininko, paveikslo – be menininko. Tą būtybę mes vadiname Dievu.

Šis Dievo buvimo pažinimas yra vadinamas prigimtiniu, nes mes jį pasiekiame savo prigimtinėmis jėgomis ir iš šio pasaulio daiktų prigimties. Jį turi galvoje šv. Paulius, kai sako: „Jo (Dievo) neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)

Be prigimtinio pažinimo mes turime taip pat antprigimtinį, kurį mums suteikė pats Dievas, apreikšdamas per patriarchus, pranašus ir savo Sūnų Jėzų Kristų. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“, – sako šv. Paulius (Žyd 1, 1–2). Šiuo antprigimtiniu būdu gautos žinios apie Dievą yra daug išsamesnės ir tobulesnės už tas, kurias įsigyjame vien tik savo protu. Ne be reikalo Viešpats Jėzus yra pareiškęs: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“ (Jn 1, 18)

Prigimtiniai Dievo buvimo įrodymai

2. Įrodymai, kuriais remdamasis mūsų protas padaro išvadą, jog Dievas tikrai yra, kyla iš to, kad:

a) Šis pasaulis ir jo daiktai yra nepatvarūs. Vadinasi, patys iš savęs jie neturi buvimo priežasties ir todėl, jeigu jie yra, tai savo buvimą turėjo gauti iš ko nors kito, kas yra už šio pasaulio ribų ir turi buvimą pats iš savęs;

b) Šiame pasaulyje, kurio visi daiktai, išskyrus žmones, yra neprotingi, matoma tvarka ir tikslingumas. Tai rodo, kad už šio pasaulio ribų turi būti protinga būtybė, kuri padarė tą tvarką ir nustatė tikslą ar tikslus;

c) Visi žmonės jaučia savyje sąžinės balsą, liepiantį daryti gera ir vengti blogio, už padarytą gera giriantį, už blogį – peikiantį. Tai sakyte sako, kad egzistuoja už juos aukštesnė būtybė, kuri nustatė, kaip jie turi elgtis, ir kuriai jie turi atsiskaityti už savo veiksmus[8].

a) Pasaulio ir jo daiktų nepatvarumas

Nepatvariu vadiname tai, kas yra, bet ko gali ir nebūti. Tokie yra visi šio pasaulio daiktai ir pats pasaulis. Juk mes matome, kaip atsiranda žmonės, kurių iki tol nebuvo šiame pasaulyje, ir, pagyvenę jame kurį laiką, iš jo išnyksta. Tą patį galima pasakyti ir apie visus gyvūnus bei augalus. Skirtumas tik toks, kad vienų rūšių gyvūnai ir augalai kiek ilgiau gyvena negu kitų, bet galutinis visų likimas toks pat – išnykimas. Vadinasi, jie tikrai yra nepatvarūs. Nepatvarūs taip pat negyvieji daiktai. Ir visa mūsų Žemė nėra patvari. Juk, kaip rodo mokslas, prieš milijonus metų ji buvo visai kitokia negu dabar. Ji buvo ugnies kamuolys, kuriame nebuvo ne tik žmonių, bet ir jokios kitos gyvybės. Praeis milijonai metų, ir ji vėl visiškai pasikeis, nes sumažėjus saulės šilumai sustings nuo šalčio, ir joje nebeliks nė krislelio jokios gyvybės. Be to, kaip sako mokslas, buvo laikas, kada ji su Saule sudarė vieną kūną, vadinasi, kada jos dar nebuvo. Taip pat gali ateiti laikas, kada ją gali pritraukti prie savęs ar suardyti koks užklydęs dangaus kūnas. Vadinasi, ji neturi patvarumo, nors jos gyvavimas nepalyginti ilgesnis negu žmonių. Ne kitaip yra ir su visoje Visatoje esančiais kūnais, kurie savo sudėtimi ir esme yra tokie pat kaip Žemė. Visi jie nepatvarūs, t. y. visų jų gali būti ar nebūti, arba, kitaip sakant, jie neturi buvimo priežasties savaime. O jeigu nežiūrint to jie yra, tai aišku, kad savo buvimą turėjo gauti iš ko nors kito, kurio nėra tarp šio pasaulio daiktų.

Tačiau gali kilti klausimas: o tas „kitas“, kuris davė buvimą šiam pasauliui ir jo daiktams, savo buvimą turi pats iš savęs ar jį yra gavęs vėl iš ko kito? Jeigu pats iš savęs, tai dalykas baigtas, nes mes priėjome Dievą, kuris savo buvimą turi pats iš savęs ir kuris yra pasaulio buvimo priežastis. Bet jeigu ne pats iš savęs, o iš ko kito, tai vėl kyla klausimas: o tas kitas iš kur turi savo buvimą – iš savęs, ar iš kito? Ir taip toks klausimas vis kils ir kils, kol galų gale prieisime tokią būtybę, kuri pati iš savęs turi buvimą. Juk jeigu tokios būtybės nebūtų, tai nebūtų nė tų būtybių, kurios ne pačios iš savęs turi buvimą, vadinasi, galų gale nebūtų nė šio pasaulio su visais jo daiktais. Tačiau jis yra, todėl, aišku, yra ir toji būtybė, kuri davė jam buvimą, arba, kitaip sakant, yra Dievas. Taigi, žvelgdamas į šį pasaulį ir apsvarstydamas jo savybes bei prigimtį, mūsų protas padaro tikrą ir teisingą išvadą, kad Dievas yra.

Toji išvada, kaip matome, yra prieinama visiems. Visų laikų ir vietų žmonės galėjo ją padaryti. Jeigu daug kam jos trūko, tai kalti patys. Mat jie nenorėjo išsižadėti Dievo valiai priešingų įgeidžių, todėl nekreipė dėmesio į savo proto nurodymus; kita vertus, nevaldomos aistros aptemdė ir jų protą. Todėl ne be reikalo apie juos šv. Paulius sako: „Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.“ (Rom 1, 18–23)

b) Pasaulio tvarka ir tikslingumas

Tvarka mes vadiname daiktų ar dalykų išdėstymą pagal kokią nors mintį arba planą. Jei išdėstyme trūksta minties ar plano, tada yra netvarka.

Tikslingumas yra tam tikra tvarkos rūšis. Tai yra toks daiktų ar dalykų išdėstymas, kad jie kaip priemonės tarnautų kokiam nors tikslui siekti.

Šiame pasaulyje neabejotinai yra tikslingumas – jo daiktų ir jų dalių sutvarkymas pagal tam tikrą planą ir tam tikram tikslui siekti.

Tai rodo daug kas. Pirmiausia gyvų būtybių kūno dalys. Imkime, Pavyzdžiui, žmogaus akį. Kaip čia viskas pritaikyta, kad žmogus galėtų matyti! Po ilgų ir kruopščių tyrinėjimų sukūrę fotoaparatą, mokslininkai pastebėjo, kad visa tai, kam reikėjo tiek daug mąstymo, jau yra sukurta. Akį sukūrė gamta, kuri negali mąstyti, nes neturi proto. Vadinasi, už ją pagalvojo kas kitas. Kas? Aišku, kad ne žmogus, nes jis ne pats savo akį sukūrė, ir ne gamta.

Pažvelkime į aplink mus esančius daiktus. Štai, pavyzdžiui, gėlė. Ji auga, žydi, mezga ir brandina vaisių, kad, jai pranykus, iš sėklos išaugtų kita tokia pat gėlė. Kad joje galėtų užsimegzti vaisius, reikia, kad į jos žiedą patektų žiedadulkių iš kitos tos pačios rūšies gėlės žiedo. Bet ta kita gėlė galbūt auga gana toli nuo jos. Ji negali pas ją nueiti, negali ir jos sulaukti pas save ateinant. Argi ji liks neapvaisinta ir turės žūti be sėklos? Ne, taip blogai nebus. Gėlė savo pasieks, nors ir negalėdama pajudėti iš vietos. Ką ji daro tam tikslui pasiekti? Ogi papuošia savo žiedą vaiskia spalva, jo taurelę pripildo kvapnios, saldžios medžiagos. Kam visa tai? Ogi tam, kad bitė, išvydusi ryškią žiedo spalvą ir užuodusi malonų kvapą, atskristų pas ją pasiimti žiede esančių skanumynų. Imdama juos, ji nubrauks nuo gėlės žiedo apvaisinimui skirtas žiedadulkes, kurios prikibs prie smulkučiais plaukeliais apaugusių bitės kojų ir jas nuneš kitai tokiai pat gėlei, o šiai atneš nuo tos pirmos gėlės. Vadinasi, bitė apdulkins ir vieną, ir kitą gėlę, joms nė nepajudėjus iš vietos.

Gėlė nemato spalvų, neužuodžia kvapo, nežino, kad yra bitė, kuri mato spalvas, užuodžia kvapą ir gali lakioti iš vienos vietos į kitą. Kaipgi ji galėjo sumanyti papuošti savo žiedą spalva, pripildyti jį kvapnia, skania medžiaga ir laukti, kol atskris bitė? Aišku, kad ne ji tai sumanė, o kažkas kitas, tas, kas suteikė ir gėlei, ir bitei buvimą. O jeigu jis sumanė, tai jis ir yra.

Dabar pažvelkime į Žemę, kurioje gyvename. Tai didžiulis kamuolys, skriejantis aplink Saulę neapsakomu greičiu – apie 30 kilometrų per sekundę. Ir niekuomet jis neiškrypsta iš savo kelio, niekuomet nė sekundės nepavėluoja, nė kiek nepaskuba. Iš anksto yra gerai žinoma, kiek dienų, valandų, minučių ir sekundžių tęsis metai, iš anksto tiksliausiai apskaičiuojama, kada bus Mėnulio ar Saulės užtemimai, kurie įvyks dėl Žemės ir Mėnulio skriejimų. Vadinasi, čia yra tvarka...

Galiausiai pakelkime žvilgsnį aukštyn į padangių erdves. Čia matome begalinę daugybę žvaigždžių. Savo akimis įžiūrime jų kelis tūkstančius, pro ištobulintus žiūronus – dešimtis tūkstančių, o atitinkamai pritaikyti teleskopai parodo jų dar daugiau. Ir koks neapsakomas jų dydis? Nemaža mūsų Žemė. Jei keliautume aplinkui ją kasdien nueidami po 40 kilometrų, mūsų kelionė truktų bemaž trejus metus. Bet Žemė tik nykštukas prieš Saulę, kuri didesnė už ją beveik pusantro milijono kartų. Kad tai suprastume, įsivaizduokime, jog, jeigu Žemė būtų patalpinta pačiame Saulės viduryje, tai Mėnulis galėtų aplink ją skristi tokiu pat atstumu, kaip dabar, neišeidamas už Saulės ribų. Kokia ji milžiniška! Tačiau ji tik vidutinio dydžio dangaus kūnas. Yra nepalyginti didesnių už ją žvaigždžių. Ir visa ta daugybė tų milžiniškų dangaus kūnų neįsivaizduojamu greičiu sukasi aplink save ir skrieja vieni aplink kitus, bet tai daro taip tvarkingai ir taisyklingai, jog viskas turėjo būti tiksliausiai apskaičiuota ir griežčiausiai nustatyta.

Kaip tas apskaičiavimas atitinka mūsų proto apskaičiavimus, rodo šis įdomus įvykis. Prieš kiek laiko astronomai pastebėjo, kad Urano planetos judėjime yra tam tikrų nukrypimų, kurių pagal jų pažintas dangaus kūnų judėjimo taisykles neturėtų būti. Prancūzų mokslininkui Le Verrier (gyv. XIX a.) kilo mintis, kad tie nukrypimai galėjo atsirasti dėl įtakos, kurią Uranui daro tam tikra iki tol dar neatrasta planeta. Jis ėmė ieškoti tos planetos, tačiau ne pro teleskopą žvelgdamas į padangių erdves, bet prie stalo darydamas skaičiavimus. Apskaičiavimai parodė, kad čia turi būti kažkokia iki šiol dar neatrasta planeta, ir Le Verrier pažymėjo vietą, kur jos reikėtų ieškoti. Ir iš tikro, nukreipus ten galingus žiūronus, toji planeta rasta. Jai duotas Neptūno vardas[9].

Vadinasi, pasaulyje yra tikslingumas ir tvarka, todėl yra ir tas, kuris ją nustatė, t. y. Dievas. Tai aiškiai rodo mūsų protas, ir kitaip manyti būtų neprotinga.

Tvarka ir tikslingumas pasaulyje atsirado ne atsitiktinai

Tačiau nenorintys pripažinti Dievo sako, kad tikslingumas ir tvarka pasaulyje atsirado atsitiktinai. Taigi dera aptarti tą atsitiktinumą.

Norint išvengti neaiškumų, reikia pasakyti, kad yra du atsitiktinumai: paprastas ir absoliutus arba visiškas.

Paprastas atsitiktinumas yra nenumatytas kelių tvarkingai ir tikslingai veikiančių priežasčių susidūrimas. Tarkime, nuo stogo krinta atsipalaidavusi čerpė ir sudaužo stiklinį indą, kurį neša šaligatviu einantis žmogus. Tai įvyksta atsitiktinai, bet pagal iš anksto tikslingai ir tvarkingai nustatytas priežastis. Juk ir nepritvirtinta čerpė turi nuo stogo kristi, ir kieto daikto smarkiai užgautas stiklinis indas turi dužti. Nenumatytas dalykas čia yra tas, kad čerpė krito kaip tik tuo metu, kai pro namą buvo nešamas stiklinis indas. Taigi šiame atsitiktinume yra tikslingumas bei tvarka, ir anaiptol ne jį turi galvoje tie, kurie stengiasi paneigti Dievo buvimą. Jie galvoja apie visišką arba absoliutų atsitiktinumą. Jame neturi būti jokio tikslingumo, jokio tvarkingumo, jokių taisyklių.

Tačiau šitoks atsitiktinumas yra tiesiog neįmanomas, tikra nesąmonė. Kad tai būtų aišku, imkime, pavyzdžiui, knygą, kurios tekstui atspausdinti reikia kelių milijonų raidžių. Sumaišykime tas raides vienoje krūvoje ir paskui išbarstykime jas visiškai aklai taip, kad jos gulėtų viena šalia kitos. Ar iš taip išbarstytų raidžių susidarys knygos tekstas? Jokiu būdu ne, nes tai neįmanoma.

Dar mažiau įmanoma, kad tokiame didžiuliame ir įvairiausių daiktų pilname pasaulyje tvarka ir tikslingumas būtų atsiradę atsitiktinai. Todėl ne veltui atsitiktinumas vadinamas neišmanėlių dievu.

Visais laikais žmonės galėjo nesunkiai pažinti Dievo buvimą tiek iš pasaulio nepatvarumo, tiek ir iš jame pasireiškiančios tvarkos bei tikslingumo. Todėl šv. Paulius sako: „Vis dėlto jis (Dievas) nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo.“ (Apd 14, 17) Ne veltui senovės Romos išminčius Ciceronas pareiškė: „Kai mes, pakėlę akis, žiūrime į danguje matomas žvaigždes, kas gali būti aiškiau ir ryškiau, kaip kad yra aukštesnė Būtybė, kuri jas valdo?“ Kalbėdamas apie žvaigždynuose regimą tvarką, tas pats Ciceronas sako, jog manyti, kad ji susidarė atsitiktinai, yra tas pat, kaip manyti, kad Enijaus (Quintus Ennius) metraščiai galėjo susidaryti išberiant ant žemės daugybę abėcėlės raidžių[10].

c) Sąžinės balsas

Nėra abejonių, kad visi žmonės, nesvarbu, kokios tautos, valstybės, religijos ar kūno spalvos jie būtų, jaučia turį sąžinės balsą, kuris liepia daryti gera, o blogio vengti, kuris už gera giria, o už blogį smerkia. Tiesa, jie gali to balso neklausyti ir elgtis savaip, bet tas balsas vis tiek nepaliauja juose buvęs ir juos gyręs ar peikęs. Tas balsas rodo, kad yra kažkas, kas jį įdiegė į žmonių prigimtį. Juk žmonės patys negalėjo jo išsigalvoti, nes, viena vertus, jis neatitinka jų norų, bet dažniausiai jiems prieštarauja, antra vertus, apskritai neįmanoma, kad skirtingų laikų, vietų, tautų, religijų ir išsilavinimo žmonės būtų galėję vienodai išsigalvoti tą balsą. Jį žmonėms turėjo duoti kas nors už juos aukštesnis. Taigi sąžinės balso buvimas sakyte sako, kad yra Dievas, kuris nori, kad žmonės elgtųsi taip, o ne kitaip, ir kuris teis juos pagal jų darbus. Ne veltui šv. Paulius pareiškė: „Juk Dievas nėra šališkas. Visi, kurie nusidėjo neturėdami įstatymo (t. y. be to įstatymo, kurį Dievas buvo apreiškęs savo išrinktajai tautai), pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą. Teisūs Dievo akyse ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai. Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.“ (Rom 2, 11–15)

Išvados

3. Kadangi mūsų protas įrodo, kad Dievas tikrai yra, todėl:

a) Bažnyčia ne veltui pasmerkė tvirtinimą, jog „vieno ir tikrojo Dievo, mūsų Kūrėjo ir Viešpaties, negalima tikrai pažinti prigimto mūsų proto šviesa iš sukurtųjų daiktų“[11];

b) Dievo neigimas arba ateizmas (bedievybė) prieštarauja mūsų protui, vadinasi, yra neprotingas;

Tai nurodyta ir Šventajame Rašte, 13-oje psalmėje. Joje pasakyta: „Neišmintingasis sako savo širdyje: Nėra Dievo.“ (Ps 13, 1) Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kaip tinkamai Šventajame Rašte pasakyta, kad neišmintingasis neigia Dievą savo širdyje. Nes iš tikro Dievo neigimas yra ne proto, bet širdies dalykas, arba, kitaip sakant, Dievą neigiama ne dėl to, kad protas įrodytų, jog Jo nėra, bet tik dėl to, kad į blogį palinkusi širdis nenori paklusti Jo valiai, reikalaujančiai daug kur susivaldyti, daug ko išsižadėti. Todėl ir psalmėje po minėtų paikojo žodžių tuojau pridėta: „Jie yra sugedę, bjaurasty paskendę, nėra nė vieno, kuris gera darytų.“ (Ps 14, 2)

c) Tikrų Dievo neigėjų arba bedievių yra labai nedaug. Jie sudaro labai mažą išimtį žmonijos gyvenime;

Tai pastebėta jau gilioje senovėje. Pavyzdžiui, graikų rašytojas Plutarchas sako, kad galima rasti tautų, kurios nesukūrė valstybių, galima rasti šalių be miestų, miestų – be sienų, bet tautų be religijos rasti negalima. Šv. Augustinas pareiškia: „Išskyrus nedaugelį, kurių prigimtis per daug jau sugadinta, visi žmonės pripažįsta Dievą kaip šio pasaulio Kūrėją.“ Mūsų laikais irgi yra ne kitaip. Tiesa, pasitaiko žmonių, gyvenančių taip, lyg Dievo nebūtų, pasitaiko norinčių, kad Jo nebūtų, yra plepančių, kad Jo nėra, bet giliai ir nuoširdžiai įsitikinusių, kad Jo nėra, jei ir pasitaiko, tai labai nedaug. Jų mažai net ir tarp pikčiausių Dievo ir bet kokios religijos priešų – komunistų. Nemaža jų dalis tarnauja dviem valdovams: vieni viešai kovoja prieš Dievą, o slaptai Jam lenkiasi; kiti Jo demoniškai nekenčia, stengiasi Jį paneigti ir niršta bei dūksta, jausdami, kad neįstengia to padaryti; ir galbūt tik mažytė dalelė yra tikrai įsitikinusių, kad Jo suvis nėra.

d) Mokslas nėra ir negali būti priešingas Dievo buvimui.

Mokslas yra ne kas kita, kaip pasaulyje ir jo daiktuose glūdinčių tiesų suradimas. O tos tiesos – esminės ir amžinosios Tiesos, Dievo, atspindys. Tad jos ne tik negali vesti nuo Dievo, bet, priešingai, kiekvieną, kreipiantį į jas tinkamą dėmesį, turi vesti į Dievą. Ne veltui pasakojama, kad garsusis prancūzų mokslininkas Pasteras (Louis Pasteur) yra pareiškęs: „Kadangi aš esu mokslininkas, tai tikiu kaip bretonas; bet jeigu būčiau dar didesnis mokslininkas – tikėčiau kaip bretonė.“ Žymus anglų mokslininkas Bako Verulamietis sako: „Paviršutiniškas mokslas galbūt veda šalin nuo Dievo, bet pagrindinis dalykų pažinimas artina prie Dievo.“ Kad taip iš tikro yra, rodo pats gyvenimas. Ne vienam mokslininkui (Lietuvoje prof. Šilkarskiui, Prancūzijoje – Eymieu, Vokietijoje – Dennertui) buvo kilusi mintis patyrinėti įžymiausių naujųjų amžių mokslo kūrėjų tikėjimą į Dievą. Ir štai tarp penkiolikto, šešiolikto ir septyniolikto šimtmečio mokslininkų nerasta nė vieno netikinčio. Iš 452 aštuoniolikto ir devyniolikto amžiaus mokslininkų 429 buvo aiškiai tikį, 11 tikėjimas kiek neaiškus, ir tik 12 buvo priešiški krikščionių religijai, bet ar jie neigė Dievo buvimą, liko neištirta[12].

Taip yra su tikraisiais mokslininkais. Su netikraisiais gal kiek kitaip, bet kaltas čia anaiptol ne mokslas.

[8] Yra daugiau prigimtinių Dievo buvimo įrodymų, Pavyzdžiui, gyvybės atsiradimas pasaulyje, ribotas pasaulio daiktų tobulumas ir kt. Plačiai ir išsamiai jie aiškinami mokslo šakoje, vadinamoje teodicėja.

[9] G. Delcuve, S. J. et A de Marneffe, S. J., Jésus Christ lumi?re du monde, Casterman, Tournai-Paris, 1947 m., p. 27.

[10] Ciceronas, De nat. deor., 1. 2, cap. 37.

[11] Vatikano I Susirinkimas, sess. III, cap. 2, can. 1.

[12] Kristaus Karaliaus Laivas, nr. 34, 1948 m. rugpjūčio 21 d.