DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. APIE SUNKIĄJĄ NUODĖMĘ

Sąlygos, kad nuodėmė būtų sunki

1. Kad nuodėmė būtų sunki, reikia Dievo valiai nusikalsti svarbiame dalyke, turint visišką proto pažinimą ir valios sutikimą.

Šios trys sąlygos turi būti visos drauge. Jei kurios nors iš jų nėra, nuodėmė nėra sunki.

Svarbus dalykas

2. Koks dalykas yra svarbus, mums parodo:

a) Šv. Raštas;

Jei Šv. Rašte apie nuodėmes sakoma, kad jos pasibjaurėtinos ir šlykščios, pašalina iš dangaus karalystės, yra vertos mirties, amžinojo pasmerkimo, tai aišku, kad jas darant nusikalstama Dievo valiai svarbiame dalyke. Pavyzdžiui, šv. Pauliaus laiškuose skaitome: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.“ (1 Kor 6, 9–10) „Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.“ (Gal 5, 19–21)

b) Bažnyčios mokslas;

Jis išreikštas popiežių ir visuotinių Bažnyčios Susirinkimų nutarimuose, religijos dalykų žinovų raštuose, dorovės mokslo vadovėliuose, jį nuolat girdime vyskupų ir kunigų skelbiamą sakyklose, mokyklose ir klausyklose. Jo atsidėję klausydami, nesunkiai galime pažinti, kur dalykas yra svarbus, o kur ne.

c) mūsų protas.

Būtent jis pasako, kad nusidedama svarbiame dalyke, kai padaroma tokį veiksmą, kuriuo labai paniekinama Dievą, pavyzdžiui, išsižadama tikėjimo, melagingai prisiekiama, nekenčiama Dievo, daugiau nuskriaudžiama artimą ar patį save, pavyzdžiui, nužudoma nekaltą žmogų, pavagiama vertingą daiktą, svetimoteriaujama, ištvirkaujama su kitais ar su savimi, nusižudoma ir pan.

Visiškas proto pažinimas

3. Kad nuodėmė būtų sunki, reikia, kad prieš pat darant veiksmą ar jo metu proto pažinimas būtų visiškas, t. y. toks, kokį turi pakankamai išsivysčiusio proto žmogus, būdamas neapsnūdęs, neapsvaigęs, neišsiblaškęs, kreipdamas į dalyką reikiamą dėmesį ir žinodamas, kad jis yra svarbus.

Todėl suprantama, jog asmenys, kurie neturi pakankamai išsivysčiusio proto, yra apsnūdę, apsvaigę, daugiau ar mažiau išsiblaškę ar nežino, kad dalykas yra svarbus, sunkiai nenusideda, nors ir nusikalsta Dievo valiai svarbiame dalyke.

Tačiau anaiptol nėra reikalo, kad žmogus, prieš darydamas veiksmą, ilgai apie jį galvotų ir svarstytų jo dorinę vertę. Pakanka, jei tik vienu mirksniu aiškiai visa tai pažįsta.

Visiškas valios sutikimas

4. Kad nuodėmė būtų sunki, reikia taip pat visiško valios sutikimo, vadinasi, tokio, koks seka visišką proto pažinimą ir nėra sukliudytas aistros, baimės, įpročio ar kokios nors kitos priežasties.

Kylant abejonei, ar valia visiškai sutiko ar ne, galima manyti, kad visiško sutikimo nebuvo:

a) jei kas apskritai bjaurisi nuodėme ir yra nusistatęs verčiau numirti, negu sunkiai nusidėti;

b) jei kas lengvai galėjo išoriniu būdu įvykdyti nuodėmę, bet to nepadarė;

c) jei kas yra jautrios, o ypač bailios sąžinės.

Sunkiosios nuodėmės nedorumas

5. Sunkioji nuodėmė yra visų didžiausias blogis, nes ja žmogus neapsakomai paniekina Dievą, Jėzų Kristų ir padaro sau pačiam begalinę žalą.

a) Neapsakomai paniekina Dievą, nes sunkiai nusidėdamas žmogus savo norus pastato aukščiau už Švč. Dievo valią, trumpalaikį, menkavertį malonumą vertina labiau už amžinąjį ir beribį Gėrį. Tuo jis įvykdo begalinį neteisingumą ir parodo kuo šlykščiausią nedėkingumą. Neteisingumą įvykdo elgdamasis priešingai esminei dalykų santvarkai; nedėkingumą parodo nusigręždamas nuo didžiausio savo Geradario ir Jį kuo skaudžiausiai įžeisdamas, nes siekia visais atžvilgiais niekingo savęs patenkinimo.

b) Neapsakomai paniekina Jėzų Kristų. Juk sunkioji nuodėmė buvo be galo skaudžios ir žiaurios Išganytojo kančios ir mirties priežastis. Todėl kas sunkiai nusideda, tas tarsi vėl atnaujina Viešpaties Jėzaus kančią ir mirtį, kaip tai pabrėžia šv. Paulius, apie nusidėjėlius sakydamas: „Jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai.“ (Žyd 6, 6) Be to, per Krikštą žmogus sudaro su Viešpačiu Jėzumi ypatingą sandorą, o sunkiai nusidėdamas ją sulaužo, todėl jis yra atsimetėlis nuo savojo Išganytojo, Jo išdavikas. Dėl tos priežasties krikščionių nuodėmės yra sunkesnės negu tos pačios nekrikštytųjų.

c) Padaro sau pačiam begalinę žalą, kadangi sunkiai nusidėdamas žmogus pats save antprigimtiniu atžvilgiu nužudo, visiškai nukrypsta nuo savo galutinio tikslo ir patenka į baisiausią, kokia tik gali būti, vergiją – piktosios dvasios vergiją. Tiesa, kol gyvena šiame pasaulyje, žmogus viso to blogio nepatiria, bet jeigu tik be atgailos numiršta, tas blogis prislegia jį visiems amžių amžiams, be mažiausios vilties kada nors nuo jo išsivaduoti.

Sunkiosios nuodėmės padariniai

6. Sunkiosios nuodėmės padariniai yra gana gausūs ir neapsakomai skaudūs. Sunkiai nusidėdamas žmogus:

a) netenka pašvenčiamosios malonės ir visų su ja susijusių antprigimtinių Dievo dovanų;

b) visiškai nukrypsta nuo savo galutinio tikslo – amžinosios laimės Dieve;

c) patenka į kaltės būklę;

Iš mylimo Dievo vaiko, dangaus karalystės paveldėtojo, jis pavirsta Dievo priešu, amžino pasmerkimo vertu nusikaltėliu.

Mat nusidėdamas žmogus nusikalsta Dievui ir tol būna taip nusikaltęs, kol neatlieka atgailos už savo nuodėmę. Tas buvimas nusikaltusiu ir yra vadinamas kaltės būkle. Kol žmogus gyvena šiame pasaulyje, tol jis gali išsilaisvinti iš tos būklės, bet perėjus į amžinybę išsilaisvinimo jau nebėra.

d) patenka į bausmės būklę;

Patekdamas į kaltės būklę, žmogus kartu patenka ir į bausmės būklę, nes teisingumas reikalauja, kad už kaltę būtų atitinkamai nubausta. Dievas skiria dvejopą bausmę už sunkiąją nuodėmę: laikinąją ir amžinąją. Laikinoji bausmė reiškiasi sąžinės graužimu, kurį patiria nusidėjėlis, ir visokiais kentėjimais, kokių tenka turėti šiame pasaulyje ar skaistykloje, jeigu jis, padaręs atgailą, bet dar neatlikęs laikinosios bausmės, numiršta. O jeigu jis numiršta be atgailos, tai laikinoji bausmė susijungia su amžinąja. Amžinoji bausmė yra dvejopa: pasmerkimo ir jausmų. Pasmerkimo bausmė skiriama už tai, kad nusidėdamas žmogus paniekino Dievą, o jausmų, – kad ieškojo sau malonumo.

e) netenka visų iki tol įsigytų nuopelnų;

f) negali įsigyti naujų teisingumo nuopelnų;

g) pasidaro nevertas gauti įvairių veikiančiųjų Dievo malonių.

Taigi sunkioji nuodėmė ir nužudo žmogų antprigimtiniu atžvilgiu, ir visiškai jį apiplėšia, ir užtraukia jam baisiausią, kokia tik begali būti, bausmę. Ne be reikalo Viešpats Jėzus, įspėdamas, kaip turime saugotis sunkiosios nuodėmės, yra pareiškęs: „Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą.“ (Mt 5, 29–30) O Šventosios Dvasios įkvėptas išminčius sako: „Bėk nuo nuodėmės kaip nuo gyvatės.“ (Sir 21, 2)

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Patinka, ką skelbiame?

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.