DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. APIE NUODĖMES ARTIMO GARBEI

Nuodėmės artimo garbei

1. Artimo garbę arba gerą vardą pažeidžiama apkalbomis, šmeižtu, užgaule, liežuvavimu, neteisingu įtarimu ir nepagrįstu smerkimu.

Apkalbos

2. Apkalbos yra neteisėtas tikrų, bet kitiems nežinomų artimojo kalčių ar ydų atskleidimas. Tuo sumažinama jo garbė kitų akyse.

Kiekvienas žmogus turi teisę į garbę ir todėl teisę į tai, kad jai nebūtų kenkiama neteisėtu būdu. Garbės sumažinimą žmogus dažniausiai jaučia labiau negu materialinę skriaudą. Ne be reikalo Šv. Rašte sakoma: „Geriau turėti gerą vardą, negu didelius turtus.“ (Pat 22, 1) Todėl apie apkalbėtoją sakoma: „Pašaipūnu žmonės bjaurisi.“ (Pat 24, 9)

Teisėtas artimo kalčių ar ydų atskleidimas

3. Tačiau kai kuriais atvejais turima teisę atskleisti artimo slaptąsias kaltes ar ydas. Taip yra tada, kai to reikalauja:

a) tikra paties atskleidėjo gerovė;

Pavyzdžiui, jeigu jam reikia svarbiame dalyke gauti kitų patarimą ar pagalbą, o tai nėra įmanoma neatskleidus artimo kalčių ar ydų.

b) paties nusikaltusio artimojo gerovė;

Taip yra tada, kai reikia, kad atitinkami vyresnieji jį įspėtų, pamokytų, sudraustų ar nubaustų. O to jie, be abejo, negali sėkmingai padaryti, nežinodami jo kalčių ar ydų. Tada galima jiems jas atskleisti.

c) kitų žmonių ar visuomenės gerovė.

Taip yra tada, kai tikrai reikia apsaugoti kitus žmones ar visuomenę nuo pavojaus, kurį sukelia slapta nusikaltęs asmuo.

Artimo kalčių ar ydų teisėto atskleidimo sąlygos

4. Kai turima teisę atskleisti artimo kaltes ar ydas, negalima to daryti be jokios atodairos, bet reikia laikytis šių sąlygų:

a) vadovautis vien gera intencija;

Vadinasi norėti vien gero sau, artimui ar visuomenei, o anaiptol ne siekti artimą pažeminti, paniekinti, jam atkeršyti ar įskaudinti.

b) nurodyti tik tas kaltes ar ydas, kurias būtinai reikia, ir tik tiems asmenims, kuriems reikia apie jas žinoti;

Taigi anaiptol ne viską ir ne visiems išpasakoti apie artimą.

c) kalčių ar ydų jokiu būdu nedidinti ir nedauginti, o abejotinų neskelbti kaip tikrų.

Juk priešingai elgiantis, būtų ne teisėtas artimo kalčių ar ydų atskleidimas, bet tik tam tikras jo apšmeižimas.

Šmeižtas

5. Šmeižtas yra tada, kai pasakojamos ne tikros, bet prasimanytos artimo kaltės ar ydos, arba tikros, bet padidintos ar padaugintos.

Šmeižtas, aišku, niekada nėra ir negali būti teisėtas, nes jis neišvengiamai susijęs su melu.

„Kas slaptai šmeižia, daro tą patį, ką gyvatė, patylomis geldama“, – sakoma Šv. Rašte. (Koh 10, 11)

Užgaulė

6. Užgaulė yra artimo įžeidimas jo paties akivaizdoje, padaromas nepareiškus jam prideramos pagarbos arba žodžiais ar veiksmais jį paniekinus.

Be abejo šią nuodėmę turėjo Viešpats Jėzus omenyje, kai kalbėjo: „Kas sako savo broliui: „Pusgalvi!“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį.“ (Mt 5, 22)

Apkalbų, šmeižto ir užgaulės nedorumas

7. Apkalbos, šmeižtas ir užgaulė yra tuo didesnės nuodėmės:

a) kuo didesnė artimo kaltė ar yda išpasakojama ar prasimanyta primetama, ar kuo labiau jis užgaunamas;

b) kuo žymesnis yra tas asmuo, kuris pažeidžia artimo garbę, ir taip pat tas asmuo, kurio garbė pažeidžiama;

c) kuo didesnė žala tuo padaroma artimui;

d) kuo daugiau asmenų girdi apkalbas, šmeižtą ar užgaulę;

e) kuo nedoresne intencija artimas apkalbamas, šmeižiamas ar užgaunamas.

Liežuvavimas

8. Apkalboms ir šmeižtui yra giminingas liežuvavimas. Jis yra tada, kai be pakankamo pagrindo vienam asmeniui išpasakojama tai, ką kitas apie jį kalba, o anam, ką šis.

Tai itin bjauri nuodėmė. Juo labiau, kad ji dažniausiai daroma norint pasėti nesantaiką tarp žmonių, juos supriešinti.

Ne be reikalo Šv. Rašte sakoma: „Tebūna prakeikti apkalbinėtojas ir dviliežuvis, nes jie suardo ramybę ne vienam.“ (Sir 28, 13) Jeigu Viešpats Jėzus taiką palaikančius vadina Dievo vaikais, tai aišku, kieno vaikai yra skleidžiantys nesantaiką.

Bendradarbiavimas atliekant šias nuodėmes

9. Tačiau nusideda ne tik tie, kurie apkalba, šmeižia, užgaulioja kitus ar liežuvauja, bet ir tie, kurie su jais bendradarbiauja. Nusideda visi, kurie:

a) mielai klauso apkalbų, šmeižto, užgaulių ar liežuvavimo;

b) nesukliudo apkalbinėti, šmeižti, užgaulioti kitus ar liežuvauti, nors nesunkiai galėtų tai padaryti;

c) savo pritarimu ar klausinėjimu paskatina ar įtraukia kitus į šias nuodėmes.

„Aptverk erškėčiais savo ausis ir neklausyk šmeižiančio liežuvio“, – sakoma Šv. Rašte. (Sir 28, 24–25) „Šiaurys supučia lietų, o apkalbantis liežuvis – piktus žvilgsnius.“ (Pat 25, 23)

Priemonės apsisaugoti nuo šių nuodėmių

10. Tikriausia ir sėkmingiausia priemonė apsisaugoti nuo artimo garbę pažeidžiančių nuodėmių yra tinkamai valdyti savo liežuvį. Tam reikia:

a) stengtis niekada nekalbėti neapgalvotai, gerai atsimenant, kad teks duoti Dievui ataskaitą už kiekvieną žodį;

b) apvalyti savo širdį nuo išdidumo, pavydo, neapykantos, kerštingumo, tuščio smalsumo ir panašių ydų.

Ne veltui Viešpats Jėzus yra pareiškęs: „Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“ (Mt 12, 34) „Kas saugo savo liežuvį, apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą.“ (Pat 13, 3)

Neteisingas įtarimas

11. Neteisingu įtarimu nusidedama, kai be tinkamo pagrindo ką blogo manoma apie artimą.

Žinoma, jei yra tam tikras pagrindas, galima nepasitikėti artimu ir santykiuose su juo būti atsargiam.

Nepagrįstas smerkimas

12. Nepagrįstas smerkimas yra tada, kai be pakankamos priežasties piktai sprendžiama apie artimą, t. y. savo sieloje jį nuteisiama. Smerkimo, kaip ir neteisingo įtarimo, nedorumas priklauso nuo to, koks blogis priskiriamas artimui.

Viešpats Jėzus moko, kad mes kitų neįtarinėtume, neteistume ir nesmerktume, o verčiau žiūrėtume savo kalčių ir ydų. „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: „Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies“, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.“ (Mt 7, 1–5) Panašiai kalba ir šv. Paulius: „Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola – tai savajam Viešpačiui.“ (Rom 14, 4)

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku