VIII. APIE SEPTYNIAS SVARBIAUSIAS NUODĖMES[53]

Jų sąvoka

1. Dėl gimtosios nuodėmės mumyse veikiąs geismas yra išsišakojęs į kelias stambias šakas. Tos šakos yra septynios svarbiausios ydos arba nuodėmės: puikybė, gobšumas, paleistuvystė, pavydas, rūstybė, apsirijimas ir tinginystė.

Šios septynios geismo šakos reiškiasi dvejopai: kaip ydos ir kaip nuodėmės. Kaip ydos jos yra tik polinkiai į nuodėmes, bet dar nėra nuodėmės. Vadinasi jų turėti, panašiai kaip jausti geismą, anaiptol dar nėra nuodėmė. Kas kita – kuriai nors iš jų pritarti, pasiduoti. Tada jau yra tikra nuodėmė. Ji vadinama tuo pačiu vardu kaip ir yda, kuriai pasiduodama. Jei, pavyzdžiui, pasiduodama puikybės ydai, yra puikybės nuodėmė, jei gobšumo – gobšumo nuodėmė ir t. t. Bet tai dar ne viskas. Kadangi šios ydos yra nuodėmių versmės, todėl joms pasidavus iš jų kyla ne tik tos nuodėmės, kurios vadinamos tų ydų vardu, bet ir daugelis kitų. Pavyzdžiui, iš netramdomos puikybės ydos kyla pasididžiavimas, gyrimasis, vyresniųjų neklausymas, artimo niekinimas, žiaurumas valdiniams, nedėkingumas, veidmainystė, klaidatikystė, tikėjimo nustojimas ir kitos nuodėmės.

Puikybė

2. Puikybė yra netvarkingas garbės ir išaukštinimo sau geidimas.

Geisti ir doromis priemonėmis siekti teisingai priklausančios garbės ir išaukštinimo anaiptol nėra nuodėmė. Tik visa nelaimė, kad žmonės neišlaiko reikiamo saiko ir tvarkos. Netvarkingumas reiškiasi tuo, kad: a) tai, ką turima iš Dievo, priskiriama sau ir nenorima net Dievui paklusti ar Jį pripažinti; b) į tai, ką turima iš Dievo, žiūrima kaip į gautą už savo nuopelnus; c) labai didžiuojamasi kokiu nors savo pranašumu ir niekinama kitus; d) nedoromis priemonėmis siekiama sau priklausančios garbės ir išaukštinimo.

Puikybės nedorumas

3. Visiška puikybė yra sunki nuodėmė.

Puikybė yra visiška, jei dėl jos nenorima niekam pasiduoti, nusilenkti: nei teisėtiems vyresniesiems, nei pačiam Dievui. Tokia puikybė vadinama velniška, nes jos apakinta piktoji dvasia pirmutinė pareiškė netarnausianti Dievui. Deja, ji neretai pasitaiko ir žmonių gyvenime. Ypač linkę į ją tie, kurie stovi tautų ar valstybių priešakyje. Ji yra viena sunkiausių nuodėmių.

Nevisiška puikybė yra tik maža nuodėmė.

Puikybė yra nevisiška, kai, pripažįstant ir Dievą, ir teisėtus vyresniuosius, save tik labiau už kitus vertinama ir kitus niekinama.

Tačiau ir nevisiška puikybė yra sunki nuodėmė, jeigu ji įtraukia į dideles nuodėmes ar dėl jos artimui kyla nemaža nuoskauda.

Medį pažinsi iš vaisių. Kuo nedoresnės būna puikybės pasekmės, tuo didesnė nuodėmė ji yra.

Nuodėmės, kylančios iš puikybės

4. Puikybė yra visų nuodėmių priežastis.

„Juk puikybė ? kiekvienos nuodėmės pradžia“, – sakoma Šv. Rašte. (Sir 10, 13) Ir iš tikro! Juk kodėl nusidedama? Dėl to, kad savo norus, įgeidžius, malonumus statoma aukščiau už Dievo valią. Vadinasi, save vertinama labiau negu savo Kūrėją ir Valdovą. Argi tai ne puikybė?

Tačiau kai kurios nuodėmės ypatingu būdu kyla iš puikybės ir ne be reikalo vadinamos jos dukromis. Tai garbėtroška, per didelis pasitikėjimas savimi, tuštybė, didžiavimasis, gyrimasis, veidmainystė. Jų nedorumas gali būti įvairus, kaip ir puikybės.

Priemonės nugalėti puikybei

5. Priemonės nugalėti puikybei yra šios:

a) gerai pažinti ir giliai įsisąmoninti savo menkumą;

b) tinkamai suprasti, kokie tušti yra visi tie daiktai ar dalykai, kuriais žmonės paprastai giriasi;

c) dažnai prisiminti ir uoliai apmąstyti nuostabų Viešpaties Jėzaus nuolankumą.

Gobšumas

6. Gobšumas yra netvarkingas turtų geidimas.

Netvarkingumas reiškiasi tuo, kad: a) turtai laikomi didžiausiu gėriu ir net galutiniu tikslu; b) nieko kita negalvojama ir nesiekiama, kaip tik kuo daugiau jų surinkti; c) turimais ne tik nešelpiama jų stokojančio artimo, bet net neaprūpinama savęs ar savo šeimos būtiniausiais dalykais (tai yra šykštumas).

Gobšumo nedorumas

7. Gobšumas yra nedidelė nuodėmė.

Mat norėti turtų ir jų siekti doromis priemonėmis yra visiškai leistinas dalykas. Tik nereikia prie jų per daug pririšti savo širdies. „Net jeigu turtai ir didėtų, neprisiriškite širdimi prie jų“, – įspėjama Šv. Rašte. (Ps 62, 11)

Bet jei gobšumas įtraukia į didelius nusikaltimus religijai, teisingumui, artimo meilei – ji yra sunki nuodėmė.

Taip atsitinka, jeigu kas, pavyzdžiui, turtus laiko didžiausiu gėriu ir dėl jų visiškai apleidžia savo sielos reikalus; arba jeigu kas juos daugina nuskriausdamas artimą; arba jeigu kas, lengvai galėdamas, nešelpia nė didžiausiame varge esančių.

Nuodėmės, kylančios iš gobšumo

8. Iš gobšumo kyla daug ir labai įvairių nuodėmių, kaip antai kreiva priesaika, vagystės, apgaulės, lupikavimas, žmonių ir net savo šalies išdavimas, žmogžudystės. Ne be reikalo Šv. Rašte sakoma: „Nėra nieko neteisingesnio, kaip mylėti pinigus, nes toks ir savo sielą parduotų.“ (Sir 10, 10) „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo.“ (1 Tim 6, 9)

Priemonės nugalėti gobšumui

9. Kad pavyktų nugalėti gobšumą, reikia gerai įsisąmoninti ir visada atsiminti, kad:

a) turtai yra nepastovūs ir jų valdymas nepatvarus;

b) neprotinga dėl jų užmiršti ir apleisti daug vertingesnes amžinąsias gėrybes;

c) Viešpats Jėzus ir švenčiausieji žmonės buvo savanoriškai neturtingi.

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3) „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia“, – sako Viešpats Jėzus. (Mt 6, 19)

Paleistuvystė

10. Paleistuvystę arba ištvirkimą sudaro 6-ajam ir 9-ajam Dievo įsakymui priešingos mintys, norai, pažvelgimai, šnekos, juokavimai ir veiksmai su savimi ar su kitais asmenimis.

Paleistuvystės nedorumas

11. Paleistuvystė yra sunki nuodėmė.

Ji gali būti maža tik dėl visiško proto pažinimo ar valios sutikimo stokos. Bet jeigu proto pažinimas ar valios sutikimas yra visiškas, paleistuvystė neabejotinai yra didelė nuodėmė.

Nuodėmės, kylančios iš paleistuvystės

12. Paleistuvystė yra gausi visokių nuodėmių versmė. Iš jos kyla begėdiškumas, suviliojimai, melagingi pažadai ir net priesaikos, žiaurumas, sveikatos ardymas, šeimos laimės griovimas, neapykanta, vaidai, muštynės, dvikovos, žmogžudystės, savižudybės, šventvagystės, visiškas sielos reikalų apleidimas, tikėjimo nustojimas, galutinis pasilikimas piktame.

Priemonės, padedančios kovoti su paleistuvyste

13. Kovojant su paleistuvyste reikia imtis šių priemonių:

a) valdyti savo kūną ir nepasiduoti jo įgeidžiams;

b) saugoti savo jusles, ypač akis;

c) vengti bet kokio nedoro ar pavojingo draugavimo;

d) neskaityti ir net į rankas neimti jokių gašlumą žadinančių raštų;

e) dažnai prašyti Dievą pagalbos ir uoliai priimti šv. sakramentus;

f) giliai įsisąmoninti ir gerai atsiminti, kad Dievas visada ir visur mus mato ir kiekvieną akimirką mus gali pašaukti pas save;

g) būti visada užimtam kokiu nors darbu ar sportu ir vengti tinginiavimo;

h) kilus pagundoms, šauktis Dievo, Švč. M. Marijos pagalbos ir kuo greičiau kreipti dėmesį į kokį nors nieko bendra su pagundomis neturintį dalyką.

„Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ... tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas – jums tai netinka“, – įspėja mus šv. Paulius. (Ef 5, 3)

Pavydas

14. Pavydas yra nuliūdimas dėl artimo pasisekimo ar iškilimo, nes manome, jog tai sumažina mūsų pačių garbingumą.

Nuo pavydo reikia skirti kai kuriuos į jį šiek tiek panašius dalykus. Jei liūdime dėl artimo iškilimo, nes dėl to mums gresia koks pavojus, tada yra ne pavydas, o tik baimė. Jei liūdime dėl artimo pasisekimo, nes manome jį esant to nevertą, yra pasipiktinimas, bet ne pavydas. Liūdėti dėl artimo pasisekimo ir stengtis teisėtomis priemonėmis jį pasiekti yra lenktyniavimas, o ne pavydas.

Pavydo nedorumas

15. Pavydas yra sunki nuodėmė.

Tačiau kad pavydu būtų iš tikro sunkiai nusidedama, reikia dviejų sąlygų: a) kad dalykas, kurio pavydima, būtų svarbus, b) kad būtų tikrai norima, jog artimas jo netektų. Jeigu vienos ar kitos sąlygos trūksta, pavydas nėra sunki nuodėmė.

Suprantama, kuo didesni nusikaltimai kyla iš pavydo, tuo jis yra sunkesnė nuodėmė.

Nuodėmės, kylančios iš pavydo

16. Iš pavydo kyla šios nuodėmes: artimo nekentimas, nuliūdimas dėl artimo laimės ir džiaugimasis jo nelaimėmis, liežuvavimas, apkalbos, šmeižtai, kerštas, klasta, žmogžudystės.

„Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai draugėje tai patiria“, – sakoma Šv. Rašte. (Išm 2, 24)

Priemonės nugalėti pavydui

17. Pavydui nugalėti reikia imtis šių priemonių:

a) stengtis išsiugdyti tikrą ir nuoširdžią artimo meilę;

b) giliai įsisąmoninti ir visada atsiminti, jog kas daugiau ko turi, tam teks ir sunkesnę apyskaitą duoti Dievui;

c) stengtis pavydo jausmą paversti kilniu lenktyniavimu jei ne toje pačioje, tai bent kitoje srityje.

„Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno“, – ragina apaštalas šv. Petras. (1 Pt 2, 1)

Rūstybė

18. Rūstybė yra nesaikingas geidimas keršyti.

Nesaikingumas reiškiasi tuo, kad: a) rūstaujama labiau negu pridera, b) keršijama visiškai nekaltam, o kaltam – daugiau negu jis to vertas.

Rūstybės nedorumas

19. Teisingas ir saikingas rūstavimas visiškai nėra nuodėmė.

Rūstavimas yra teisingas, kai yra atitinkamas pagrindas rūstauti, pavyzdžiui, kai tėvai rūstauja ant neklaužadų, priešginų vaikų arba kai rūstaujama ant tų, kurie nedorai elgiasi. Tokį rūstavimą parodė ir Viešpats Jėzus, kai rado Jeruzalės šventykloje prekiautojų. Rūstavimas yra saikingas, kai neperžengiamos reikiamos ribos.

Rūstybė, kaip nesaikingas įgimtos aistros rūstauti sujudimas, yra nedidelė nuodėmė.

Bet, žinoma, jeigu tos aistros nė kiek nesistengiama valdyti ir dėl to peržengiamos protingos ribos, rūstybė gali būti sunki kaltė. Taip yra, pavyzdžiui, jeigu kas iš rūstybės beveik netenka proto.

Rūstybė, kaip nesaikingas geidimas keršyti, yra sunki nuodėmė.

Mat ji prieštarauja artimo meilei ir neretai teisingumui, būtent tada, kai keršijama visiškai nekaltam ar ir kaltam, bet daugiau negu verta.

Nuodėmės, kylančios iš rūstybės

20. Iš rūstybės kyla neapykanta, nesantaika, barniai, vaidai, kivirčai, keiksmai, plūdimas, muštynės, artimo sužalojimai, žmogžudystės.

„Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisybės“, – sako apaštalas šv. Jokūbas. (Jok 1, 20)

Priemonės nugalėti rūstybei

21. Kad būtų galima nugalėti rūstybę, reikia imtis šių priemonių:

a) dažnai prisiminti ir atsidėjus apmąstyti nepaprastą Viešpaties Jėzaus romumą ir gerumą;

b) stengtis išsiugdyti tikrą ir nuoširdžią artimo meilę;

c) pratintis kuo kantriausiai nukęsti nors ir didžiausias nuoskaudas.

„Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“, – sako šv. Paulius. (Ef 4, 31) „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“, – pareiškia apaštalas šv. Petras. (1 Pt 2, 21ir23)

Apsirijimas

22. Apsirijimas yra netvarkingumas ir nesaikingumas valgant ar geriant.

Netvarkingumas reiškiasi tuo, kad: a) per daug pataikaujama gomuriui, stengiantis vartoti nepaprastus valgius ar gėrimus; b) valgymą ir gėrimą laikoma visa savo laime ir savo tikslu; c) per daug godžiai valgoma ar geriama, d) valgoma ar geriama dažniau negu reikia. Nesaikingumas labiau reiškiasi vartojant svaiginančius gėrimus, o ne valgius. Mat viršyti saiką valgant neleidžia pačios prigimties nustatytos ribos – sotumas; ir palyginti retai kada atsitinka, kad kas, būdamas jau sotus, dar daugiau valgytų. O jeigu kartais po kiek stipresnio valgymo šiek tiek sunegaluojama, tai dažniausiai būna ne dėl persivalgymo, bet tik dėl to, kad valgytojas nėra visai sveikas arba valgiai jam nepritaikyti.

Apsirijimo nedorumas

23. Nors apsirijimas nėra didelė nuodėmė, tačiau juo sunkiai nusikalstama šiais atvejais:

a) kai valgymą ar gėrimą laikoma savo vienintele laime ir tikslu taip, jog dėl jų užmirštama ir savo sielos reikalus, ir Dievą;

Apie šitaip besielgiančius šv. Paulius, liūdėdamas ir verkdamas, kalbėjo: „Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda.“ (Fil 3, 19)

b) kai netvarkingu ar nesaikingu valgymu ar gėrimu daroma didelė žala savo sveikatai ar nemaža skriauda savo šeimai;

c) kai dėl valgymo ar gėrimo apleidžiamos ar netikusiai atliekamos svarbios savo luomo pareigos.

Nuodėmės, kylančios iš apsirijimo

24. Netvarkingumas ir nesaikingumas valgant ar geriant yra šių nuodėmių priežastis: bereikalingo turtų eikvojimo, sveikatos žalojimo, savųjų skriaudimo, negailestingumo, nepadorių šnekų ir juokavimų, ištvirkavimo, vaidų, barnių, kivirčų, keiksmų, peštynių, žmogžudysčių.

„Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas“, – įspėja šv. Paulius. (Ef 5, 18)

Priemonės nugalėti apsirijimui

25. Apsirijimui nugalėti reikia imtis šių priemonių:

a) giliai įsisąmoninti, jog gyvename ne tam, kad valgytume ar gertume, bet valgome ir geriame tam, kad gyventume, ir jog tvarkingumas bei saikingumas valgant ar geriant yra nepalyginti naudingesnis sveikatai negu apsirijimas;

b) dažnai prisiminti ir apmąstyti Viešpaties Jėzaus ir šventųjų nepaprasto santūrumo pavyzdį;

c) niekada neužmiršti, jog reikės mirti anksčiau negu tikimės ar manome.

„Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena (Dievo teismo) neužkluptų jūsų netikėtai“, – sako mums Išganytojas. (Lk 21, 34)

Svaiginančių gėrimų vartojimo nedorumas

26. Apie svaiginančių gėrimų vartojimo nedorumą reikia pasakyti štai ką:

a) visiškas pasigėrimas yra sunki nuodėmė;

Pasigėrimas yra visiškas, kai netenkama proto, t. y. nebeatskiriama gero nuo blogo. Koks jis nedoras, aiškiai rodo šie šv. Pauliaus žodžiai: Neklyskite! ... girtuokliai ... nepaveldės Dievo karalystės.“ (1 Kor 6, 9–10)

b) nevisiškas pasigėrimas nėra sunki nuodėmė, tačiau ir nevisiškai pasigeriant sunkiai nusidedama, kai:

a) tuo duodama didelį papiktinimą;

Taip būna, kai, pavyzdžiui, vaikai dažnai mato savo tėvą gerokai įkaušusį.

b) labai kenkiama savo sveikatai ar daroma žala šeimai;

c) veikiant svaigalams padaroma daug bet kokio blogio.

Reikia pasakyti, kad iš svaigalų vartojimo kyla beveik visos nuodėmės, kokios tik begali būti. Mat jis susilpnina proto veikimą ir atpalaiduoja visus bloguosius polinkius, ydas ir aistras. Žmogus tada liaujasi būti savimi ir pavirsta gyvuliu ar net žvėrimi. Tai aiškiai rodo jo veiksmai, už kuriuos jis atsakingas, jei prieš gerdamas žino juos būsiant. O neabejotinai žino, jeigu jau ne kartą buvo taip atsitikę.

Kitų narkotinių medžiagų vartojimo nedorumas

27. Kas pasakyta apie svaiginančių gėrimų vartojimo nedorumą, tas tinka ir kitų narkotinių medžiagų vartojimui.

Tos kitos narkotinės medžiagos gali būti labai įvairios, pavyzdžiui: morfinas, opijus, heroinas, kokainas, marihuana, hašišas, eteris, anodija ir t. t., vartojami įvairiais būdais. Bet čia nesvarbu, kaip jie vadinami ir kokiu būdu vartojami, tik svarbu, kad jų pasekmės panašios į svaiginančių gėrimų. Jie panaikina ar sumažina proto veikimą.

Tinginystė

28. Tinginiaujama tada, kai be protingos priežasties apleidžiama savo pareigas.

Tinginystė gali reikštis tiek šio pasaulio, tiek sielos reikaluose. Tinginiaujama šio pasaulio reikaluose ne tik tada, kai visiškai nieko neveikiama ar veikiama ištižusiai, bet ir tada, kai veikiama ne tai, ką privalu veikti, pavyzdžiui, kai ūkininkas, užuot dirbęs lauką, medžioja, moksleivis, užuot mokęsis, sportuoja ir t. t.

Tinginystė sielos reikaluose vadinama apsileidimu, atšalimu, drungnumu. Deja, ji daug dažniau pasitaiko nei tinginystė šio pasaulio reikaluose. Daugelis kaip tik dėl to atšalę sielos reikaluose, kad yra per daug uolūs šio pasaulio reikaluose. Ne be reikalo Viešpats Jėzus skundėsi, sakydamas: „Žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą.“ (Jn 3, 19)

Tinginystės ir apsileidimo nedorumas

29. Tinginystės ir apsileidimo nedorumas priklauso nuo to, kokia pareiga apleidžiama ar netikusiai atliekama: jei svarbi – tinginystė ir apsileidimas yra sunki nuodėmė.

Nuodėmės, kylančios iš tinginystės

30. Tinginystė, kuri reiškiasi kaip nieko neveikimas, yra daugybės nuodėmių priežastis. Mat į darbą nenukreiptos žmogaus mintys savaime krypsta į visokius pavojingus ir nuodėmingus dalykus. Ne veltui Šv. Rašte sakoma: „Buvimas be darbo išmoko daug pikta.“ (Sir 33, 29) Iš jos ypač kyla įvairūs nusikaltimai 6-ajam, 7-ajam, 8-ajam, 9-ajam ir 10-ajam Dievo įsakymams.

Priemonės nugalėti tinginystei

31. Tinginystei nugalėti reikia imtis šių priemonių:

a) giliai įsisąmoninti, jog gyvename šiame pasaulyje ne tam, kad ilsėtumės, bet kad dirbtume ir rinktume kuo daugiau nuopelnų amžinybei;

b) dažnai prisiminti ir apmąstyti nepaprastą Viešpaties Jėzaus darbštumą, kuris reiškėsi tiek viešajame, tiek privačiajame Jo gyvenime;

c) dažnai kreipti žvilgsnį į mus supančią gamtą ir, remiantis joje smarkiai besidarbuojančių įvairių gyvių pavyzdžiu, ugdytis darbštumą.

„Nueik pas skruzdėlę tu, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties“, – sakoma Šv. Rašte. (Pat 6, 6)

Nuodėmės, kylančios iš apsileidimo

32. Iš apsileidimo arba tinginystės sielos reikaluose kyla šios nuodėmės: religinių dalykų nemėgimas, paviršutiniškas religinių pareigų atlikinėjimas ir visokie išsiblaškymai, per didelis prisirišimas prie šio pasaulio, nuolatinis atgailos atidėliojimas, sukietėjimas piktame, tikėjimo nustojimas, nusiminimas dėl sielos išganymo.

„O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“, – sako Viešpats Jėzus apie apsileidėlius. (Apr 3, 15–17)

Priemonės nugalėti apsileidimui

33. Kad būtų galima nugalėti apsileidimą, reikia:

a) stengtis giliai įsisąmoninti, jog vien šiame pasaulyje tebūdami, galime darbuotis dėl savo išganymo, o paskui niekada nepadarysime to, ką dabar čia apleisime;

b) visada atsiminti, jog niekada taip nesidarbuojame dėl savęs, kaip tada, kai ką nors darome dėl savo sielos išganymo;

c) niekada neužmiršti, jog visas šis pasaulis nėra vertas mūsų sielos.

„Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis“, – sako Viešpats Jėzus. (Jn 9, 4) „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.“ (Gal 6, 7) „Šio pasaulio pavidalas praeina“, – pareiškia šv. Paulius. (1 Kor 7, 31)

[53] Šios nuodėmės visai be reikalo pas mus vadinamos didžiosiomis nuodėmėmis, nes anaiptol ne visos ir ne visada yra didelės arba sunkios. Jos skiriasi nuo kitų tik tuo, kad iš jų, kaip iš tam tikrų versmių, kyla daug kitų nuodėmių, bet jokiu būdu ne tuo, kad jos būtų didesnės už kitas. Jokia kalba jų nevadina didžiosiomis nuodėmėmis. Pavyzdžiui, lotyniškai sakoma „peccata capitalia“, vokiškai – „hauptsuenden“, latviškai – „galvani greki“, lenkiškai – „grzechy glówne“. (Tuos pavadinimus išvertus į lietuvių kalbą, būtų: „galvos nuodėmės“, t. y. versmės, šaltiniai, nes iš tikro jos ir yra daugelio nuodėmių versmės, šaltiniai.) Mūsų kalboje jos vadinamos „didžiosiomis“, kadangi neturime žodžio, kuris visiškai atitiktų lotynų kalbos žodį „capitale“ ar lenkų – „glówny“, o nežinota, kokiu kitu žodžiu jį pakeisti. Bet tai neteisingas pavadinimas. Vietoj jo reikėtų vartoti kitą, teisingesnį ir tikslesnį. Kokį? Tai turi parodyti pati mūsų kalba. Juk vokiečių žodį „die Hauptsache“ ir lenkų „glówna rzecz“ verčiame žodžiais „svarbiausias dalykas“, „svarbiausia“, o ne „didžiausias dalykas“, „didžiausia“. Tad ir tas nuodėmes turime vadinti „svarbiausiomis“ nuodėmėmis, bet anaiptol ne „didžiosiomis“. Būtų galima jas vadinti ir „vyriausiomis“ nuodėmėmis arba ydomis, bet kadangi pavadinimą „vyriausioji yda“ taikome kam kitam, tad kad nebūtų bereikalingų nesusipratimų, geriau vadinti jas „svarbiausiomis“ nuodėmėmis ar ydomis.