DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

AŠTUNTAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS

„Tikiu Šventąją Dvasią“

Skyriaus turinys

1. Aštuntas Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyrius liepia mums tikėti į trečiąjį Švč. Trejybės asmenį, Šventąją Dvasią, lygiai taip, kaip mes tikime į pirmąjį ir į antrąjį asmenis – Dievą Tėvą ir Dievą Sūnų.

„Trys yra, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir tie trys yra viena.“ (1 Jn 5, 7)

I. ŠVENTOSIOS DVASIOS ESMĖ

Šventoji Dvasia yra tikrasis Dievas

1. Šv. Dvasia yra tikrasis Dievas drauge su Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi. Tai aiškiai rodo Šv. Raštas, nes jame:

a) Ji vadinama Dievu, kaip Tėvas ir Sūnus,

„Kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai? – kalbėjo šv. Petras Ananijui. – Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui.“ (Apd 5, 4) „Trys yra, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia, tie trys yra viena.“ (1 Jn 5–7)

b) Jai priskiriamos Dievo savybės: visagalybė, visur buvimas, visažinojimas, amžinybė ir t. t.,

„Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka.“ (1 Kor 12, 8–11) „Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia.“ (1 Kor 2, 10–11)

c) Jai priskiriami Dievo darbai, kaip antai kūrimas, žmonių atgimdymas, pašventimas, visokių dvasinių dovanų teikimas ir pan.

„Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ (Jn 3, 5) „Jūs esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“ (1 Kor 6, 11) „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ (Rom 5, 5) „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“ (Apd 2, 4)

Todėl Bažnyčia visais laikais mokė, kad Šventoji Dvasia neabejotinai yra Dievas. O kai IV šimtmetyje atsirado Jos dievystės neigėjų, Bažnyčia griežtai juos pasmerkė kaip klaidatikius savo visuotiniame Susirinkime, įvykusiame Konstantinopolyje 381 metais.

Šventoji Dvasia – atskiras dieviškasis asmuo

2. Šventoji Dvasia yra tikras, nuo Tėvo ir Sūnaus atskiras dieviškas asmuo, o ne tik kokia Dievo savybė ar galia. Tai aišku:

a) iš Viešpaties Jėzaus krikšto, per kurį Šventoji Dvasia pasirodė kaip nuo Tėvo ir Sūnaus atskiras asmuo;

Šv. Lukas taip apie tai pasakoja: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ (Lk 3, 21–22)

b) iš Viešpaties Jėzaus žodžių, kuriais Jis pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17); taip pat iš Viešpaties Jėzaus apaštalams duoto paliepimo: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (Mt 28, 19)

Šventosios Dvasios santykis su Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi

3. Šventoji Dvasia kyla drauge iš Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus.

Tai rodo šie Viešpaties Jėzaus žodžiai: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane.“ (Jn 15, 26) „Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“ (Jn 16, 7) „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 26) „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę ... Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“ (Jn 16, 13–15) Vadinasi, Viešpats Jėzus kai kur yra pasakęs, kad Šventoji Dvasia kyla iš Dievo Tėvo, ir Dievas Tėvas Ją atsiųs, o kai kur, kad Jis pats Ją atsiusiąs ir kad Ji viską ims iš Jo. Tokius posakius apie dievišką asmenį galima suprasti tik taip, kad Šventoji Dvasia kyla drauge iš Dievo Tėvo ir iš Dievo Sūnaus.

Bažnyčia visuomet taip tikėjo ir mokė. Rytų krikščionys, kuriuos vadiname stačiatikiais, nuo IX šimtmečio ėmė skelbti, kad Šventoji Dvasia kylanti tik iš Dievo Tėvo ir Vakarų krikščionis (katalikus) vadinti klaidatikiais. Bet iš tikrųjų suklydo jie patys, nes iki IX šimtmečio ir jie tikėjo taip, kaip Vakarų krikščionys. Taip pat visi Rytų Bažnyčios tėvai mokė taip, kaip Vakarų Bažnyčia. Pavyzdžiui, šv. Jonas Auksaburnis sako: „Tai yra Šventoji Dvasia, kuri kyla iš Tėvo ir Sūnaus ir kuri dalija savo dovanas kaip nori“[34].


[34] Jonas Auksaburnis, Hom. 1 de Symb.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Patinka, ką skelbiame?

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.