DEŠIMTAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS

„Nuodėmių atleidimą“

Skyriaus turinys

1. Dešimtame Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyriuje mokoma, kad Katalikų Bažnyčioje dėl Viešpaties Jėzaus nuopelnų gaunamas nuodėmių atleidimas.

„Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu, – kalbėjo Viešpats Jėzus apaštalams. – Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite –sulaikytos.“ (Jn 20, 21–22) „Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“, – sako apaštalas Jonas (1 Jn 1, 7). Šv. Paulius pareiškia: „Jis (Dievas) iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais. ... Jame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.“ (Ef 1, 5–7)

Gali būti atleistos visos nuodėmės

2. Atleistos gali būti visos nuodėmės, nesvarbu, kokios ar kiek jų būtų.

Juk Viešpats Jėzus apaštalams aiškiai pasakė: „Ką tik jūs atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 18, 18) Vadinasi, jokių ribų nei nuodėmių didumui, nei jų skaičiui Jis nenustatė. Tiesa, Jis yra pareiškęs: „Kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime.“ (Mt 12, 32) Tačiau tuos Jo žodžius reikia suprasti taip, jog kas kalba ar elgiasi prieš Šventąją Dvasią, tas atmeta Jos malonę, skatinančią į atgailą. O be atgailos, aišku, jokia nuodėmė negali būti atleista.

Priemonė nuodėmėms atleisti

3. Kaip priemonę nuodėmėms atleisti, Viešpats Jėzus paskyrė du sakramentus: Krikštą ir Atgailą.

Krikštas atleidžia gimtąją nuodėmę ir visas kitas iki jo padarytas, o Atgaila – tik po Krikšto padarytas.

Krikšto ir Atgailos sakramentų teikėjas

4. Krikšto sakramentą, esant būtinam reikalui, gali teikti kiekvienas žmogus, o Atgailos – tik vyskupai ir kunigai.

Sąlygos nuodėmėms atleisti

5. Nuodėmių atleidimui gauti yra būtinos šios dvi sąlygos:

a) tikrai ir nuoširdžiai už jas gailėtis,

b) tinkamai ir vertai priimti nuodėmėms atleisti skirtą sakramentą.

Netinkamas sakramento priėmimas nuodėmių neatleidžia, o nevertas – prideda dar naują šventvagystės nuodėmę.

(Išsamiau apie nuodėmių atleidimą ir sakramentus rašoma šio veikalo III dalyje.)

Tobulas gailestis

6. Reikia pridurti, kad nuodėmes atleidžia ir tobulas gailestis, t. y. gailestis, einąs iš meilės Dievui.

Jį sužadinti padeda šitokia maldelė: „Nuoširdžiai gailiuosi, Dieve, už visas savo nuodėmes, kurias padariau mintimis, žodžiais, veiksmais ir apsileidimu. Gailiuosi už jas dėl to, kad Tave, Viešpatie, jomis paniekinau, įžeidžiau. Bjauriuosi jomis, nekenčiu jų, pasižadu jų saugotis, kiek tik galėdamas, už jas atsilyginti ir verčiau numirti, negu Tave, Dieve, jomis įžeisti. Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio (ės)!“ Tiktai, žinoma, reikia ją kalbėti su tinkamu dėmesiu, nuoširdžiai ir pamaldžiai.

Žadinti tobulą gailestį naudinga kas vakarą, ypač jei tą dieną buvo sunkiau nusidėta. Reikia jį žadinti, kai gresia mirties pavojus. Juo labiau, jei negalima tada atlikti išpažinties ir priimti kitų sakramentų, nes tobulas gailestis tada yra vienintelė priemonė apsisaugoti nuo amžinojo pasmerkimo.

Nors sužadinus tobulą gailestį tuojau atleidžiamos nuodėmės, bet vis tiek yra pareiga pasisakyti jas per pirma proga atliekamą išpažintį.