DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

KETVIRTASIS DIEVO ĮSAKYMAS

„Gerbk savo tėvą ir motiną“

Ketvirtojo Dievo įsakymo turinys

Ketvirtasis Dievo įsakymas liepia, kad vaikai savo tėvus, o valdiniai savo vyresniuosius gerbtų, mylėtų ir jų klausytų.

Šis įsakymas, be abejo, pirmiausia nurodo vaikų pareigas tėvams. Kadangi teisės, kurias tėvai turi į savo vaikus, yra susijusios su tam tikromis pareigomis, todėl šis įsakymas apima ir tėvų pareigas vaikams. Vaikų ir tėvų pareigos panašios į pareigas, kurias valdiniai turi savo vyresniesiems ir vyresnieji savo valdiniams. Todėl ketvirtasis Dievo įsakymas susijęs ir su jomis.

§ 1. APIE VAIKŲ IR TĖVŲ PAREIGAS

I. VAIKŲ PAREIGOS TĖVAMS

Pagarba, meilė, klusnumas

1. Vaikai privalo savo tėvus gerbti, mylėti ir jų klausyti, nes tėvai jiems yra:

a) Dievo atstovai;

b) didžiausi geradariai po Dievo.

Vaikų santykiai su tėvais yra panašūs į žmonių santykius su Dievu. Dievas yra aukščiausioji, tobuliausioji Būtybė. Todėl Jam priklauso tinkama pagarba. Jis yra didžiausias žmonių Geradaris, nes iš Jo kyla viskas, ką tik jie turi ar gali turėti. Todėl jie privalo Jį mylėti. Jis yra vyriausiasis jų Valdovas ir Viešpats. Todėl jie turi būti Jam klusnūs. Tėvai savo vaikams yra Dievo atstovai, nes jie iš Dievo juos gavo ir Dievui turi auginti. Todėl vaikai privalo po Dievo pirmiausia gerbti juos. Po Dievo tėvai daugiausia prisidėjo prie jų gyvavimo ir prisideda prie jų išlaikymo. Taigi vaikų pareiga yra juos mylėti. Iš paties Dievo nustatytos dalykų esmės išplaukia, kad tėvai yra savo vaikų vyresnieji. Todėl vaikai privalo jų klausyti.

Kadangi vaikų santykiai su tėvais yra panašūs į žmonių santykius su Dievu, todėl po įsakymų, nurodančių pareigas Dievui, tuojau eina įsakymas, iškeliantis vaikams prieš akis jų pareigas tėvams.

Vaikų pareiga gerbti savo tėvus

2. Ketvirtasis Dievo įsakymas įpareigoja vaikus:

a) savo širdyje puoselėti tėvams, kaip Dievo atstovams ir pavaduotojams, tikrą ir gilią pagarbą;

b) reikšti jiems tinkamą pagarbą žodžiais ir darbais.

„Gerbk savo tėvą žodžiu ir darbu“, – sako Dievo įkvėptas išminčius. (Sir 3, 8) Gražų tėvų gerbimo pavyzdį paliko mums patriarchas Juozapas. Nors ir labai aukštai iškilęs Egipte, su nepaprasta pagarba jis sutiko ir priėmė pas jį atvykusį suvargusį, išbadėjusį savo tėvą. (Pr 46, 29) Panašiai karalius Saliamonas pagerbė savo motiną, kai jai įėjus į sosto salę tuojau pakilo nuo sosto, žemai jai nusilenkė ir pasisodino ją savo dešinėje. (1Kar 2, 19)

Vaikų pareiga mylėti tėvus

3. Vaikai privalo mylėti savo tėvus kaip didžiausius savo geradarius po Dievo. Savo meilę tėvams jie išreiškia:

a) būdami jiems giliai dėkingi ir visa širdimi trokšdami gero;

b) geru savo elgesiu teikdami jiems džiaugsmo;

c) pagal išgales juos remdami jiems esant varge, tinkamai rūpindamiesi jiems paliegus ar pasenus;

d) kantriai pakęsdami jų ydas, silpnybes ir klaidas;

e) melsdamiesi už juos gyvus ir mirusius.

„Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ – įspėja Šventosios Dvasios įkvėptas išminčius. (Sir 7, 27–28) Nuostabų sūniškos meilės pavyzdį davė Viešpats Jėzus, kai, artėjant mirčiai, užmiršęs savo baisiausius skausmus, pasirūpino savo Motinos ateitimi šiame pasaulyje, pavesdamas ją apaštalui šv. Jonui. Ne veltui šv. Bernardas pabrėžia, jog „daugiau reikšmės turi tai, kad skausmų nugalėtojas atliko meilės pareigą Motinai, negu kad davė (piktadariui) dangaus karalystę.“[27]

Tiesa, kol vaikai dar maži ir reikalingi tėvų globos, tėvai juos myli ir neretai net labai jausmingai. Bet tai anaiptol ne jų nuopelnas. Tai savaime kyla iš aklo prigimties polinkio bei savisaugos instinkto. Juk ir neprotingi gyviai, kurie gimdytojų globos reikalingi ir kol jos reikalingi, yra panašiai prie jų prisirišę. Bet pakankamai užaugę ir sustiprėję, jų nė kiek nebepaiso. Jeigu ir žmonės šitaip elgtųsi, kuo jie skirtųsi nuo neprotingų gyvių? Deja, nors labai liūdna ir skaudu, bet reikia pripažinti, jog atsiranda ir tokių.

Vaikų pareiga klausyti tėvų

4. Savo pareigą klausyti tėvų vaikai atlieka, kai:

a) noriai daro tai, ką tėvai liepia, ir griežtai vengia to, ką jie draudžia;

b) nuolankiai priima jų patarimus bei įspėjimus ir jais vadovaujasi.

„Vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“, – pareiškė šv. Paulius. (Kol 3, 20) Nuostabiausią klusnumo pavyzdį mums paliko Išganytojas. Nors būdamas nepalyginti aukštesnis už savo Švč. Motiną ir šv. Globėją, Jis buvo jiems taip tobulai paklusnus, jog aplinkiniams žmonėms nė minties nekilo, kad Jis gali būti ne Juozapo sūnus.

Klusnumo ribos

5. Tačiau vaikų klusnumas tėvams nėra visiškai be ribų. Ribas čia nustato Dievo valia. Jeigu tėvai įsako ar uždraudžia ką nors, kas priešinga Dievo valiai, vaikai ne tik gali, bet ir privalo jų neklausyti. Tokiais atvejais tėvai nėra Dievo atstovai, ir, kaip pabrėžta Šv. Rašte, „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“. (Apd 5, 29)

Bet šitaip atsitinka nedažnai. Tačiau gali atsitikti. Ne veltui Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs.“ (Mt 10, 35ir37)

Atlyginimas už ketvirtojo įsakymo vykdymą

6. Už ištikimą ketvirtojo įsakymo vykdymą Dievas atlygina vaikams ypatinga palaima šiame gyvenime ir amžina laime kitame.

Įsidėmėtina, kad, duodamas ketvirtąjį įsakymą, Dievas prijungė prie jo pažadą ypatingos palaimos, kurią turi patirti šiame pasaulyje visi, ištikimai jo besilaikantys. „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“, – skaitome 2-oje Mozės knygoje. (Iš 20, 12) „Gerbk savo tėvą žodžiu ir darbu, kad ateitų tau jo palaiminimas; nes tėvo palaiminimas stiprina vaikų namus, o motinos prakeikimas išgriauna jų pamatus“, – sako išminčius. (Sir 3, 8–9) „Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“, – pareiškia šv. Paulius. (Ef 6, 2–3) Kaip Dievas įvykdė šį savo pažadą, aiškiai rodo patriarchų Semo, Izaoko, Juozapo, taip pat Rutos, Samuelio, Tobito ir kt. gyvenimai.

Nuodėmės pareigai gerbti tėvus

7. Vaikai nusikalsta neatlikdami pareigos gerbti savo tėvus, kai:

a) savo širdyse juos niekina ar menkai tevertina;

b) apie juos kalba niekinančiais ar žeminančiais žodžiais;

c) jų gėdisi;

d) nemandagiai, šiurkščiai su jais elgiasi.

Nuodėmės sunkumas čia priklauso nuo dydžio paniekos, kurią vaikai reiškia savo tėvams mintimis, jausmais, žodžiais ar darbais. „Akis, kuri tyčiojasi iš savo tėvo ir niekina savo seną motiną, bus slėnio kranklių iškapota ir erelio jauniklių sulesta“, – sakoma Šv. Rašte. (Pat 30, 17)

Nuodėmės pareigai mylėti tėvus

8. Vaikai nusideda neatlikdami pareigos mylėti savo tėvus, kai:

a) ką nors bloga jiems linki ar daro;

b) savo nedoru elgesiu jiems kelia sielvartą, daro gėdą ar šiaip juos liūdina ir rūstina;

c) esantiems varge galėdami nepadeda, o senatvėje ar ligoje jais nesirūpina;

d) kai kantriai nepakenčia jų silpnybių, ydų ar klaidų;

e) nė kiek nesimeldžia už juos gyvus ar mirusius.

„Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. Juk gerumas tėvui nebus užmirštas“, – sako išminčius. (Sir 3, 12–14)

Nuodėmės meilei tėvams dažniausiai būna sunkios. Ne veltui Senajame Įstatyme už jas buvo įsakyta užmušti akmenimis. „Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi. Kas keikia tėvą ir motiną, bus nubaustas mirtimi“, – skaitome 2-oje Mozės knygoje. (Iš 21, 15ir17)

Nuodėmės pareigai klausyti tėvų

9. Vaikai, neatlikdami pareigos klausyti savo tėvų, nusikalsta, kai:

a) nevykdo ar nevisiškai įvykdo tai, ką tėvai jiems paliepia;

b) nekreipia dėmesio į tėvų pamokymus, nurodymus, įspėjimus;

c) teisingai tėvų baudžiami, jiems priešinasi.

Ar nuodėmė čia būna didelė ar maža, priklauso nuo to, kokios svarbos yra tėvų įsakytas dalykas ir kiek vaikai jo neįvykdo. Senajame Įstatyme buvo paskirta didelė bausmė už neklusnumą tėvams. Pavyzdžiui, 5-oje Mozės knygoje yra sakoma: „Jei žmogus turėtų neklaužadą ir maištingą sūnų, neklausantį tėvo ir motinos balso, nepaklūstantį jiems, nors jie ir baustų jį, tada jo tėvas ir motina pačiups jį ir nuves pas miesto seniūnus prie tos vietos vartų. Jie pareikš miesto seniūnams: „Šis mūsų sūnus yra neklaužada ir maištingas. Mūsų jis neklauso. Jis yra besotis ir girtuoklis.“ Tada visi miesto vyrai užmuš jį akmenimis. Taip pašalinsi pikta iš jūsų; visas Izraelis, apie tai girdėdamas, bijos.“ (Įst 21, 18–21)

Bausmės vaikams už nuodėmes ketvirtajam Dievo įsakymui

10. Vaikus, kurie neatlieka savo pareigų tėvams, Dievas baudžia tiek šiame gyvenime, tiek amžinybėje. Šiame gyvenime, nes ne tik neteikia jiems palaimos, bet dažnai siunčia įvairių pažeminimų, nelaimių, vargų. Amžinybėje (žinoma, jei, nepadarę atgailos už savo kaltes, jie numiršta) jų laukia neabejotinas pasmerkimas.

„Prakeiktas, kas užgauna savo tėvą ir motiną! O visi žmonės atsakys: Amen!“ – kalba Mozė savo įstatyme. (Įst 27, 16) „Atsimink savo tėvą ir motiną, kai sėdi tarp didžiūnų ... paskum norėtum, kad verčiau nebūtumei gimęs, ar keiktum savo gimimo dieną“, – pareiškia Dievo įkvėptas išminčius. (Sir 23, 14) Chamo, Helio sūnų, Absalomo pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, koks liūdnas ir skaudus likimas vaikų, kurie neatlieka savo pareigų tėvams.


[27] Bernardas, Epistola 25 ad Eccles. Vercellensem.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku