ANTRASIS DIEVO ĮSAKYMAS

„Netark savo Viešpaties Dievo vardo be reikalo“

Antrojo Dievo įsakymo turinys

1. Antrasis Dievo įsakymas liepia tinkamai gerbti Dievo vardą ir draudžia jį niekinti.

Dievo vardu čia suprantame ne tik patį žodį „Dievas“, bet ir visus kitus tobuliausiajai Būtybei vadinti vartojamus žodžius, kaip antai Visagalis, Aukščiausiasis, Švenčiausiasis, Kūrėjas, Viešpats ir pan., taip pat Švč. Trejybės asmenų vardus: Dievas Tėvas, dangiškasis Tėvas; Dievas Sūnus, Jėzus Kristus, Atpirkėjas, Gelbėtojas, Išganytojas; Šventoji Dvasia, Ramintojas, Pašventėjas ir kt. Juo tiksliau kuris žodis išreiškia Dievo prigimtį ar asmenis, tuo jis šventesnis ir vertesnis pagarbos.

Dievo vardo gerbimas

2. Dievo vardą gerbiame, kai jį tariame esant tik būtinam reikalui ir su tinkama pagarba bei pamaldumu.

Būtinas reikalas tarti Dievo vardą yra kai meldžiamės, garbindami Dievą, Jam dėkodami, Jį permaldaudami ar Jį ko nors prašydami, ir kai turime daryti įžadus ar atlikti priesaiką.

Dievo vardo niekinimas

3. Dievo vardas niekinamas, kai:

a) jis tariamas be pagarbos;

b) pajuokiami religijos dalykai;

c) piktžodžiaujama;

d) keikiama;

e) neteisingai prisiekiama;

f) sulaužoma įžadus.

Dievo vardo tarimas be pagarbos

4. Be pagarbos tariama Dievo vardą, kai sakoma jį juokais, esant rūstybėje arba šiaip sau lengvabūdiškai.

Nuodėmės didumas čia priklauso nuo to, ar turima drauge ir norą paniekinti Dievą, ar ne. Jei taip – nuodėmė didelė, jei tokio noro nėra, bet Dievo vardas tariamas tik iš neatsargumo ar netikusio įpročio, nuodėmė maža. Suprantama, reikia stengtis kuo greičiau panaikinti tokį įprotį, gerai atsimenant psalmininko žodžius: „Šventas ir šiurpulingas jo vardas.“ (Ps 110, 9)

Religijos dalykų pajuokimas

5. Religijos dalykai pajuokiami, kai šaipomasi ar tyčiojamasi iš viso to, kas priklauso religijai ar turi su ja ką nors bendra, pavyzdžiui, su Bažnyčios apeigomis, papročiais ir pan.

Nuodėmė čia dažniausiai būna didelė, nes reiškiasi noras pažeminti religijos dalykus, juos paniekinti, atitraukti nuo jų kitus žmones. Be to, dažnai su religijos dalykų pajuokimu siejasi piktžodžiavimas, iš kurio kyla didelis papiktinimas. „Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais ... Jūs, broliai, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės“, – ne veltui įspėja apaštalas šv. Petras tikinčiuosius. (1 Pt 3, 3ir17)

Piktžodžiavimas

6. Piktžodžiaujama, kai įžeidžiamai kalbama apie Dievą, šventuosius ar šventus dalykus.

Koks yra piktžodžiavimo nedorumas, aiškiai matyti iš to, jog Senajame Įstatyme buvo įsakyta piktžodžiautojus užmušti akmenimis. „Kas piktžodžiautų Viešpaties vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis“, – pasakyta Mozės įstatyme. (Kun 24, 16)

Reikia pridurti, kad nuodėmingai piktžodžiauti galima taip pat ir mintimis, būtent kai sąmoningai ir noromis įžeidžiančiai mąstoma apie Dievą, šventuosius ar šventus dalykus.

Keiksmai

7. Keikiama, kai tariami žodžiai, kuriais įžeidžiamas artimas, ar jam linkima pikto.

Jei keikiant tik įžeidžiamas artimas, nusidedama ne 2-ajam Dievo įsakymui, bet artimo meilei; o jei linkima blogo – nusikalstama ne tik artimo meilei, bet dažniausiai ir 2-ajam Dievo įsakymui, nes tada norima, kad Dievas tą blogį įvykdytų. Dievas, kaip žinome, myli visus žmones ir nori visiems gero. Geidžiant, kad Jis padarytų kam nors bloga, aišku, Jis įžeidžiamas. Nuodėmės didumas priklauso nuo to, kokio blogio ir kiek apgalvotai linkima artimui. Jei didelio blogio ir visiškai apgalvotai – nuodėmė būna sunki, jei nedidelio blogio ar kad ir didelio, bet neapgalvotai – kaltė maža.

Reikia pastebėti, kad keiksmų yra nepaprastai daug ir labai įvairių. Deja, žmonės čia yra parodę didelį išradingumą. Keikia jie ne tik vieni kitus, bet ir visus aplink save esančius tiek gyvus, tiek negyvus dalykus. Keikiant neprotingus dalykus, irgi nusidedama pirmiausia dėl to, kad pasiduodama rūstybei, antra, kad papiktinami kiti, trečia, kad jei nusikalstama Dievui, vartojant nereikalingus žodžius, tai juo labiau – netikusius, negražius, šlykščius. Juk žinome, kad Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.“ (Mt 12, 36) Todėl apaštalas šv. Petras įspėja: „Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo.“ (1 Pt 3, 9)

APIE PRIESAIKĄ

Priesaikos sąvoka

1. Priesaiką duodame tada, kai šaukiamės Dievą liudytoju, norėdami patvirtinti, jog tai, ką sakome, yra neabejotina tiesa, arba tai, ką žadame, bus tikrai įvykdyta.

Prisiekti galima ne tik Dievo vardu, bet ir visu tuo, kas turi artimų ryšių su Dievu, pavyzdžiui, dangumi, kryžiumi, Evangelija ir pan. Ne be reikalo Viešpats Jėzus sako: „Kas prisiekia šventove, prisiekia ja ir tuo, kuris joje gyvena. Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris jame sėdi.“ (Mt 23, 21–22)

Priesaikos leistinumas

2. Priesaika yra geras ir leistinas dalykas, nes ja pareiškiamas tikėjimas, jog Dievas yra visažinąs, tiesakalbis ir teisingas. Taip ja Dievui rodoma pagarba ir teikiama garbė.

Tiesa, Viešpats Jėzus yra pasakęs: „O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite ... Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne.“ (Mt 5, 34ir37) Bet tuo Jis pasmerkė ar uždraudė anaiptol ne pačią priesaiką, o tik nepagrįstą, nerimtą ir per dažną jos naudojimą, drauge pabrėždamas, kad žmonės turėtų visur ir visada taip kalbėti, jog būtų galima jais visiškai tikėti ir be priesaikos. Kad Viešpats Jėzus manė iš tikro taip, o ne kitaip, matome iš to, kad Jis pats, vyriausiojo kunigo saikdinamas, davė atsakymą (Mt 26, 63), kad apaštalas šv. Paulius naudojo priesaiką (Fil 1, 8), ir kad Senojo Testamento šv. knygose ne kartą minima, jog pats Dievas yra prisiekęs.

Priesaikos leistinumo sąlygos

3. Kad priesaika tikrai įvyktų be nuodėmės, reikia šių sąlygų: naudoti ją tik tiesoje, rimtai ir vien doruose dalykuose.

Priesaika naudojama tiesoje, kai nuoširdžiai norima ja patvirtinti tai, kas iš tikro yra, ar įsipareigoti įvykdyti tai, kas pažadama. Prisiekiama rimtai, kai priesaiką atliekama dėl svarbios priežasties, apgalvotai ir su reikiama pagarba. Priesaika naudojama doruose dalykuose, kai prisiekiama pasakyti tai, ką turima teisę pasakyti, ar įvykdyti tai, ko Dievas nėra uždraudęs. Prisiekti padaryti ką nors pikta ar apleisti ką nors gera yra nuodėmė, o įvykdyti tai, kas tokiu būdu prisiekta, – kita nuodėmė. Todėl, nors žydų valdovas Erodas buvo prisiekęs savo sugulovės dukteriai suteikti viską, ko tik ji paprašys, tačiau šv. Jono Krikštytojo galvos jis negalėjo jai duoti, nes neturėjo teisės nei prisiekti tai padaryti, nei įvykdyti.

Nuodėminga priesaika

4. Priesaika būna nuodėminga, kai:

a) prisiekiama neteisingai, t. y. kai prisiekiama, jog tai yra tikra tiesa, nors žinoma, jog yra netiesa ar tuo rimtai abejojama; taip pat kai prisiekiama įvykdyti tai, ko įvykdyti neįmanoma;

b) prisiekiama ar priesaika išreikalaujama iš kitų be rimto reikalo;

c) prisiekiama padaryti ką nors bloga ar nepadaryti ko nors gero;

d) nevykdoma to, kas buvo prisiekta įvykdyti, nors ir yra galima įvykdyti.

Neteisinga priesaika dažnai yra vadinama kreiva, melaginga priesaika.

Neteisingos priesaikos nedorumas

5. Neteisinga arba kreiva priesaika, ypač atlikta teisme, yra viena sunkiausių nuodėmių, nes ja:

a) pasityčiojama iš Dievo visažinojimo, šventumo ir teisingumuo;

b) niekais paverčiama paskutinė priemonė sužinoti iš žmonių tiesą;

c) tarsi viešai ir iškilmingai atsižadama Dievo ir šaukiamasi Jo keršto.

Savaime suprantama, kad jeigu melagingai prisiekiant buvo kam nors padaryta skriauda, yra privaloma tinkamai atsilyginti.

APIE ĮŽADUS

Įžado sąvoka

1. Įžadas yra laisvas įsipareigojimas Dievui atlikti ką nors tokio, kas Jam patinka, nors šiaip jau neprivaloma to daryti.

Taigi įžadas anaiptol nėra vien tik pasiryžimas ar pasižadėjimas, bet tikras įsipareigojimas. Juo prisiimama nauja pareiga, ir jos neatlikimas laikomas tikra nuodėme, nors, jei ne įžadas, nuodėmės čia visiškai nebūtų.

Įžadas yra laisvas įsipareigojimas, t. y. padarytas su visišku proto pažinimu ir valios sutikimu. Kai proto pažinimo ar valios sutikimo trūksta, įžado nėra. Todėl, jei kas iš nežinojimo ar klaidos, ar neturėdamas pilnos sąmonės padarytų įžadą, to įžadas negaliotų. Tas pat būtų, jei įžadas kiltų iš prievartos ar didelės baimės.

Įžadas padaromas tik Dievui, o anaiptol ne kūriniams. Todėl, kas pasiskiria sau kokią nors pareigą šventojo garbei, tas padaro ne tikrą įžadą, o tik pasižadėjimą ar pasiryžimą.

Įžado dalykas turi būti koks nors dorovinis gėris, didesnis negu tas gėris, kurį teks dėl padaryto įžado apleisti. Nesunku suprasti, kodėl. Juk įžadu norima ypatingu būdu pagarbinti Dievą. O Dievą ypatingai pagarbinti galima tik tuo, kas Jam labiau patinka, o ne tuo, kas mažiau. Todėl, pavyzdžiui, įžadas tuoktis neturi jokios galios, nes, kas jį darytų, tas dėl jo apleistų tobulesnį dalyką – visišką skaistybę.

Įžadai patinka Dievui

2. Tinkamai padaryti įžadai patinka Dievui, nes:

a) jie yra savanoriška auka, kurią mes teikiame Dievui;

b) Dievas, išklausydamas su įžadais susijusius prašymus, ne kartą parodė, kad mielai priima įžadus.

Pavyzdžiui, 1-oje Mozės knygoje skaitome: Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi ... ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, ... tikrai atseikėsiu tau (Dieve) dešimtinę.“ (Pr 28, 20–22) Ir mes žinome, kad Jokūbas iš tikro po kiek laiko laimingai sugrįžo į savo gimtinę ir rado tėvą dar gyvą. Panašiai pasakojama 1-oje Samuelio knygoje apie įžadą davusią pranašo Samuelio motiną Oną: „Darydama įžadą, ji tarė: „O, Galybių Viešpatie, jei atsiminsi mane, ... jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį, tada atiduosiu jį tau kaip nazirą visoms jo gyvenimo dienoms.“ (1 Sam 1, 11) Ona iš tikro netrukus susilaukė sūnaus, nors prieš tai ilgą laiką buvo nevaisinga.

Įžadų saistymas

3. Yra griežta ir šventa pareiga įvykdyti padarytą įžadą. Nevykdant jo, labai įžeidžiama Dievą ir, aišku, sunkiai nusidedama.

„Jei padarai įžadą Dievui, ... įvykdyk, ką pažadi. Geriau įžado visiškai nedaryti, negu daryti įžadą ir jo nevykdyti“, – sakoma Šv. Rašte. (Koh 5, 3–4) Todėl prieš darant įžadą reikia rimtai pagalvoti ir pasitarti su protingais asmenimis, ypač su nuodėmklausiu.

Dar reikėtų pridurti, kad įžadas saisto tik tą asmenį, kuris jį padarė, o ne kitus, nors ir labai artimi jie jam būtų. Todėl, pavyzdžiui, tėvai negali padaryti įžadų, kad jų vaikai atliks ar atlikinės kokį veiksmą, pavyzdžiui, stos į vienuolyną ar pasirinks kunigystę; o jei ir padaro, tai vaikai nėra įpareigoti jų vykdyti, o tėvai neturi teisės jų versti, kad vykdytų.

Įžadai nebesaisto

4. Pareiga įvykdyti įžadą išnyksta, kai:

a) įžadą įvykdyti pasidaro nebeįmanoma;

Pavyzdžiui, jei kas, padaręs įžadą kasmet pėsčias aplankyti kokią maldingą vietą, pasiligoja.

b) įžadą panaikina tas, kuriam yra pavaldi arba įžadą padariusio asmens valia, arba įžadu pažadėtas dalykas;

Pavyzdžiui, jei nepilnametis vaikas padaro įžadą atlikti kokią tolimą maldingą kelionę arba duoti gausią išmaldą, tėvas ar globėjas gali jo įžadą panaikinti.

c) gaunama nuo įžado dispensą, t. y. kai atitinkama dvasinė vyresnybė atleidžia nuo įžado;

d) padarytas įžadas pakeičiamas kitu.

Kaitalioti įžadus nėra girtinas dalykas. Bet jeigu yra svarbi priežastis, pakeisti įžadus gali arba atitinkama dvasinė vyresnybė, arba ir pats įžadą padaręs asmuo. Dvasinė vyresnybė, – jei geresnį dalyką pakeičiama menkesniu, nes tuomet yra reikalinga dispensa, kurią gali suteikti vien atitinkama vyresnybė. Pats įžadą padaręs asmuo, – jei menkesnį dalyką keičia vertingesniu. Bet kaip ruošiantis daryti įžadus, taip ir ruošiantis juos keisti, labai naudinga pasitarti su nuodėmklausiu, kad būtų išvengta klaidų.