PENKTASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS

„Savo Bažnyčią išlaikyti padėk!“

Penktojo Bažnyčios įsakymo turinys

1. Penktuoju savo įsakymu Bažnyčia liepia tikintiesiems teikti materialinę paramą, kad galėtų išsilaikyti:

a) jų parapijos bažnyčia ir jos tarnai;

b) jų vyskupiją aptarnaujančios įstaigos;

c) visa Bažnyčia.

Kaip jau minėta, visi pagrindiniai Bažnyčios įsakymai pradžioje buvo vien krikščioniško gyvenimo papročiai, ir tik atsiradus reikalui, Bažnyčia paskelbė juos, vienus pirmiau, kitus kiek vėliau, savo įsakymais. Šis penktasis įsakymas dar ir dabar yra daugiau paprotys negu įsakymas, nes iki šiol dar nebuvo reikalo paversti jo įsakymu.

Pareiga prisidėti prie bažnyčios ir jos tarnų išlaikymo krikščionims nuo pat pradžių buvo labai aiški. Juk jie buvo kilę iš žydų, o žydams buvo griežtai įsakyta atiduoti kasmet dešimtinę šventyklai ir ją aptarnaujančiai Levio giminei. Mat skirstant Pažadėtąją žemę, tai giminei nebuvo duota dalies, bet ją, kaip ypatingu būdu paskirtą tarnauti Dievui ir šventyklai, turėjo išlaikyti kitos giminės. Krikščionys taip pat puikiai žinojo, jog ir Viešpats Jėzus mokėjo šventyklos reikalams mokesčius (Mt 17, 26) ir pasiųstiems į žydų žemę skelbti Evangeliją savo mokiniams buvo paliepęs maitintis ne iš savęs, bet iš tų, kurie jų žodžių klausys, pareikšdamas: „Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio.“ (Lk 10, 7)

Kadangi ne visiems iš pagonių atsivertusiems krikščionims pareiga išlaikyti savo bažnyčią ir jos tarnus buvo pakankamai aiški, jiems ją nurodė šv. Paulius, 1-ajame Laiške korintiečiams rašydamas: „Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? arba kas gano bandą ir neminta bandos pienu? ... Artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį. Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių? Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos.“ (1 Kor 9, 7–14)

Ką saisto šis įsakymas

2. Penktasis Bažnyčios įsakymas saisto visus tikinčiuosius, kurie turi nuosavą turtą.

Vadinasi, tėvų išlaikomi vaikai ar vaikų išlaikomi tėvai nuo jo laisvi. Nebent būtų paskirtas pagalvės mokestis. Tada jį sumokėti už juos privalo juos išlaikantieji. O iš beturčių Bažnyčia ne tik nieko nereikalauja, bet dar pati stengiasi juos įvairiais būdais šelpti.

Kaip jį įvykdyti

3. Kadangi šis įsakymas yra daugiau paprotys negu įsakymas, todėl ir būdas jį įvykdyti priklauso nuo papročių.

O įprasta vienur mokėti tam tikrą nusistatytą mokestį, kitur – kartkartėmis daryti pinigines ar daiktines rinkliavas, dar kitur, ir taip yra dažniausiai, abiem šiais būdais, t. y. ir mokesčiu, ir rinkliavomis, atlikti pareigą išlaikyti Bažnyčią. Kas visiškai ir nedelsdamas sumoka paskirtąjį mokestį, o per daromą rinkliavą aukoja pagal išgales, tas įvykdo šį įsakymą.

Dera pasakyti, kad pareiga išlaikyti Bažnyčią anaiptol nėra kokia sunki našta tikintiesiems. Dėl jos niekas nei nusigyvena, nei patenka į kokį didelį vargą. Viena parapijoje esanti smuklė iš jos gyventojų per metus ištraukia daug daugiau turto negu reikia, kad jie kasmet duotų savo parapijos bažnyčiai ir jos tarnams, savo vyskupiją aptarnaujančioms įstaigoms ir visai Bažnyčiai išlaikyti.