DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

§ 4. DIEVO VALIOS PAŽINIMAS

Žmonėms reikia pažinti Dievo valią

1. Kad žmonės galėtų vykdyti Dievo valią ir taip pasiekti savo galutinį tikslą, reikia, kad jie ją pažintų.

Vadinasi, reikia, kad žmonės aiškiai žinotų, ką Dievas įsako ir ką draudžia. Kitaip jiems bus neįmanoma savo veiksmų suderinti su Dievo valia ir jais nusipelnyti amžinąją laimę.

Dievas leidžia žmonėms pažinti Jo valią

2. Kaip visur, taip ir čia, Dievas neapleidžia žmonių. Jis leidžia jiems gerai ir aiškiai pažinti Jo valią. Jis tai daro įstatymais, įsakymais ir sąžinės balsu.

Visa tai dabar apžvelgsime. Kadangi įsakymai yra ne kas kita, kaip tik įstatymų dalys, todėl čia apie juos nebus kalbama. Tai bus padaryta kiek vėliau ir daug išsamiau.

I. ĮSTATYMAI

Betarpiškai ir tarpiškai Dievo duoti įstatymai

1. Dvejopu būdu Dievas yra davęs žmonėms įstatymus: vienus Jis pats davė betarpiškai, kitus – tarpininkaujant Jo leistoms žmonių įstaigoms. Betarpiškai iš Dievo kyla šie įstatymai: amžinasis, prigimtinis ir apreikštasis, o tarpiškai – Bažnyčios ir valstybės įstatymai.

Tarpiškieji įstatymai dažniausiai vadinami žmonių įstatymais, nes juos leidžia žmonės, atitinkami Bažnyčios ar valstybės vyresnieji. Bet jie galioja tiek, kiek nėra priešingi Dievo valiai. Jeigu jie jai prieštarauja, tai neturi jokios galios ir jų nereikia vykdyti.

Amžinasis įstatymas

2. Amžinasis įstatymas yra nuo amžių Dievo mintyse esąs planas, pagal kurį Jis sukūrė pasaulį ir kūriniams paskyrė tikslą bei priemones jam siekti.

Dievas yra amžinas. Jis nuo amžių geriausiai žinojo, ką kursiąs ir kokį tikslą bei priemones jam siekti paskirsiąs kūriniams. Kurdamas pasaulį, Jis tik įvykdė tai, ką nuo amžių žinojo. Taigi šitą nuo amžių Dievo mintyse esantį pasaulio planą ir vadiname amžinuoju įstatymu. Apie jį jau kalbėjo senovės pagonių išminčiai. Pavyzdžiui, Ciceronas viename savo veikalų sako: „Aukščiau visų žmonių įstatymų yra vienas amžinas, visą pasaulį tvarkąs įstatymas. Tas įstatymas yra pats Dievas, kuris viską išmintingai rikiuoja ir valdo.“[2] Amžinasis įstatymas yra galutinis visų kitų įstatymų pagrindas.

Prigimtinio įstatymo sąvoka

3. Kurdamas pasaulį, Dievas įvykdė tai, ką nuo amžių buvo numatęs ir nustatęs. Vadinasi, kūriniuose reiškiasi amžinasis Dievo įstatymas. Neprotingose būtybėse jis yra fizinis arba gamtos įstatymas, o protingose – dorovinis arba prigimtinis įstatymas. Taigi prigimtinis įstatymas yra į žmogaus prigimtį įdiegtas amžinasis Dievo įstatymas.

Prigimtiniu jį vadiname dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad jis įdiegtas į pačią žmogaus prigimtį ir kad žmogus jį pažįsta savo prigimtiniu protu.

Prigimtinio įstatymo buvimas

4. Kad prigimtinis įstatymas iš tikro yra, pripažįsta visi žmonės, išskyrus nedaugelį tų, kurie neigia Dievo buvimą ar Jo apvaizdą.

Prigimtinio įstatymo buvimas buvo aiškus ir senovės pagonims. Pavyzdžiui, Romos išminčius Ciceronas viename savo veikale jį vadina „nerašytu, bet prigimtu įstatymu ... Kas jo neklauso, tas įžeidžia savo prigimtį ir būna skaudžiai nubaustas.“[3] O graikų rašytojas Sofoklis apie jį sako: „Jis yra ne nuo šiandien ir ne nuo vakar, visada jis yra; niekas nežino, nuo kada jis yra.“[4] Apaštalas šv. Paulius apie pagonis sako: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys (t. y. Dievo apreikštojo įstatymo, kurį turėjo žydai) iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse.“ (Rom 2, 14–15)

Prigimtinio įstatymo turinys

5. Prigimtinis įstatymas įsako tai, kas žmogaus prigimčiai labai reikalinga, ir draudžia tai, kas jai labai žalinga. Jeigu tai nebūtų įsakyta ar uždrausta, žmogus negalėtų žmogiškai gyvuoti.

Prigimtinio įstatymo įsakymai

6. Skiriami trejopi prigimtinio įstatymo įsakymai:

a) bendrieji, iš kurių kyla visi kiti;

Tokie yra, pavyzdžiui, aukščiausiąją Būtybę reikia kuo labiausiai gerbti, reikia daryti gera, o blogio vengti, ko nenori, kad tau kiti darytų, to pats jiems nedaryk ir t. t.

b) artimosios išvados, padarytos iš bendrųjų įsakymų;

Pavyzdžiui, reikia mylėti tėvus, nereikia vogti, ištvirkauti, žudyti nekaltų žmonių ir t. t. Žodžiu, čia įeina visi dešimt Dievo įsakymų, išskyrus 3-ąjį, kuris laikomas apreikštuoju.

c) tolimesnės išvados, padarytos iš bendrųjų įsakymų.

Pavyzdžiui, net ir naudos teikiąs melas yra neleistinas, gerai sutvarkytoje bendruomenėje negalima pačiam atlyginti už patirtas nuoskaudas, bet tai padaryti reikia pavesti atitinkamoms įstaigoms ir t. t.

Prigimtinio įstatymo pažinimas

7. Apie prigimtinio įstatymo pažinimą reikia pasakyti štai ką:

a) bendrųjų prigimtinio įstatymo įsakymų negali nepažinti nė vienas atėjęs į protą žmogus;

Jie juk savaime aiškūs. Jie yra tokie pat kaip matematikoje aksiomos.

b) iš bendrųjų prigimtinio įstatymo įsakymų plaukiančių artimųjų išvadų atėjęs į protą žmogus negali ilgą laiką nežinoti;

Mat jos irgi gana aiškios. Tačiau ar dėl įsivyravusių piktų papročių, ar dėl nedoro auklėjimo, ar dėl nuolat matomo blogo pavyzdžio ir atėjęs į protą žmogus gali jų per tam tikrą laiką nesužinoti.

c) iš prigimtinio įstatymo kylančių tolimųjų išvadų atėjęs įprotą žmogus gali niekada nežinoti.

Juk jos ne taip lengvai padaromos. O gimtoji nuodėmė susilpnino žmogaus proto lakumą ir įžvalgumą. Be to, daug kam trūksta gabumų ir laiko toms išvadoms pasidaryti. Todėl, kaip rodo patyrimas, ne vienas iš tikro jų nežino.

Prigimtinio įstatymo savybės

8. Prigimtinis įstatymas turi šias savybes:

a) Jis yra visuotinis. Vadinasi, jis saisto visus atėjusius į protą žmones;

Mažų vaikų ir bepročių jis nesaisto ta prasme, kad jie, stokodami reikiamo pažinimo, nenusideda, jei daro ką nors jam priešingo. Tačiau pabrėžtina, kad turintiems protą asmenims jokiu būdu nėra leista mokyti vaikus ar bepročius arba liepti jiems daryti ką nors, kas prieštarautų prigimtiniam įstatymui, pavyzdžiui, vogti, meluoti, ištvirkauti ir t. t. Čia anaiptol nėra taip pat, kaip, pavyzdžiui, su Bažnyčios įsakymais. Kadangi Bažnyčios įsakymai mažų vaikų ir bepročių nesaisto, todėl galima jiems, pavyzdžiui, penktadieniais duoti valgyti mėsos nė kiek nenusidedant. O kas moko mažus vaikus ar bepročius elgtis prieš prigimtinį įstatymą ar liepia jiems tai daryti, tas neabejotinai sunkiai nusideda.

b) Jis yra nesikeičiąs. Vadinasi, jis visada buvo, yra ir bus tas pats;

Ir tai dėl to, kad remiasi žmogaus prigimtimi. O ji, kaip ir visų kitų kūrinių prigimtys, visada bus ta pati.

c) Nuo jo nėra dispensos. Vadinasi, niekas neturi nei teisės, nei galios nuo jo atleisti.

Išimties čia nesudaro nė gausiomis teisėmis ir galiomis Dievo apdovanota Katalikų Bažnyčia. Tačiau jos Steigėjas jai davė teisę ir galią neklaidingai aiškinti prigimtinį įstatymą. Be jos šiame pasaulyje to daryti negali niekas kitas.

Apreikštasis įstatymas

9. Apreikštasis įstatymas yra tas, kurį Dievas davė žmonėms per pirmuosius tėvus, patriarchus, Mozę ir savo Sūnų Jėzų Kristų.

Dėl dviejų priežasčių yra reikalinga, kad Dievas Apreiškimu praneštų žmonėms savo valią. Pirma, Jis jiems paskyrė aukštesnį, negu jie savo prigimtimi verti, galutinį tikslą, kuriam pasiekti jie privalėjo daryti šį tą daugiau, negu reikalavo prigimtinis įstatymas. O to be Apreiškimo jie niekaip nebūtų žinoję. Antra, dėl gimtosios nuodėmės susilpnėjęs jų protas nebeįstengė tinkamai įžvelgti paties prigimtinio įstatymo reikalavimų. Juk gerai žinome, į kokias baisias klaidas čia yra patekę įvairūs pagonys ir patenka supagonėję krikščionys. Ne be reikalo pranašas Izaijas apie senovės žydus yra pasakęs: „Jeigu Galybių Viešpats nebūtų palikęs mums skurdaus likučio, mes būtume tarsi Sodoma, į Gomorą būtume panašūs.“ (Iz 1, 9)

Apreikštasis įstatymas yra trejopas: pirminis, Senasis ir Naujasis. Pirminiu vadiname tą, kurį Dievas buvo davęs žmonėms per pirmuosius tėvus ir patriarchus. Jo pėdsakų yra likę iki šiol įvairiose pagonių religijose. Plačiau apie jį nekalbėsime.

Senasis Įstatymas

10. Tas įstatymas, kurį Dievas buvo davęs savo išrinktajai tautai per Mozę, yra vadinamas Senuoju Įstatymu. Jo uždavinys buvo paruošti išrinktąją tautą, o per ją ir kitas tautas, Atpirkėjo atėjimui. Jį sudarė trejopi įsakymai: doroviniai, apeiginiai ir pilietiniai.

a) Doroviniai įsakymai rodė izraelitams, kaip jie privalo elgtis, kad galėtų pasiekti savo galutinį tikslą. Jie yra trumpai sutraukti dešimtyje Dievo įsakymų arba Dekaloge (iš graikų kalbos: „deka“ – dešimt, „logos“ – žodis, įsakymas). Kadangi jie, išskyrus 3-ąjį, yra ne kas kita, kaip tik prigimtinio įstatymo įsakymai, todėl jie saistė ne tik izraelitus, bet ir visus žmones. Viešpats Jėzus jų anaiptol neatšaukė, tik patvirtino ir patobulino.

b) Apeiginiai įsakymai rodė izraelitams, kaip jie turi garbinti Dievą. Kitų tautų jie nesaistė, ir Viešpats Jėzus juos panaikino.

c) Pilietiniai įsakymai tvarkė Dievo išrinktosios tautos valstybinį ir pilietinį gyvenimą. Jie taip pat nesaistė kitų tautų ir dabar yra panaikinti.

Naujasis Įstatymas

11. Naujasis arba Evangelijos Įstatymas yra tas, kurį žmonėms davė įsikūnijęs Dievas Sūnus, Jėzus Kristus. Jį sudaro: doroviniai įsakymai, priemonės žmonėms pašvęsti ir nurodymai jiems ištobulinti.

a) Doroviniai Naujojo Įstatymo įsakymai yra tie patys kaip ir Senojo. Tik Viešpats Jėzus juos patobulino, pirmiausia duodamas jų vykdymui daug kilnesnį motyvą – Dievo meilę vietoj Dievo baimės, kaip kad buvo Senajame Įstatyme. Be to, kai kuriuos iš jų, pavyzdžiui, artimo meilės įsakymą, Jis labai praplėtė, liepdamas mylėti taip pat ir savo priešus.

b) Priemonės žmonėms pašvęsti Naujajame Įstatyme yra sakramentai ir šv. Mišių Auka.

c) Kaip priemones žmonėms ištobulinti Viešpats Jėzus nurodė vadinamuosius Evangelijos patarimus, kaip antai visiško neturto, tobulos skaistybės ir griežto klusnumo, taip pat daugelį kitų moralinių patarimų bei nurodymų.

Naujojo Įstatymo saistymas ir gyvavimas

12. Naujasis Įstatymas saisto visus žmones. Pirmiausia kiekvienas privalo priimti Viešpaties Jėzaus mokslą ir pasikrikštyti, o paskui laikytis viso to, ką Jis yra įsakęs.

Siųsdamas į pasaulį apaštalus, Viešpats Jėzus kalbėjo: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19–20)

Kas dėl savo kaltės nepriima Naujojo Įstatymo, tas jokiu būdu negali būti išganytas. „Kas netikės, bus pasmerktas“, – griežtai ir aiškiai pareiškia Išganytojas. (Mk 16, 16) Kas be savo kaltės jo nepriima, tas gali būti išganytas, bet labai sunkiai.

Naujasis Įstatymas gyvuos iki pasaulio pabaigos. Jis niekada nebus nei pakeistas kitu, nei panaikintas.

Bažnyčios įstatymai

13. Žmonėms vesti į amžinąją laimę Viešpats Jėzus įsteigė Bažnyčią. Tam tikslui Jis paskyrė jai trejopą pareigą ir suteikė trejopą galią: mokyti, pašvęsti ir valdyti žmones. Atlikdama šią pareigą ir naudodamasi šia galia, Bažnyčia leidžia įstatymus. Jie reikalingi tam, kad prigimtinio ir Dievo apreikštojo įstatymo įsakymai, susiję su sielos išganymu, galėtų būti detaliai nurodyti ir aiškiai pritaikyti atitinkamų laikų ir vietų žmonių gyvenimo aplinkybėms. Tad Bažnyčia savo įstatymais neįsako nieko tokio, kas būtų priešinga prigimtiniam ar Dievo apreikštajam įstatymui. Bet ji nė negali to padaryti. Nuo to ją saugo Dievo jai suteikta neklystamumo dovana.

Bažnyčios įstatymai gali būti ir iš tikro kartais būna keičiami. Taip yra todėl, kad jie turi būti pritaikyti konkrečioms žmonių gyvenimo aplinkybėms, kurios gali keistis.

Bažnyčios įstatymai yra vadinami kanonais (iš graikų kalbos žodžio „kanon“, reiškiančio taisyklę, matą). 1917 m. išleistame jų rinkinyje, vadinamame Kanonų Teisės Kodeksu (Codex luris Canonici), jų yra 2414.

Bažnyčios įstatymai saisto sąžinę

14. Bažnyčios įstatymai saisto sąžinę, t. y. jų nesilaikant, padaroma nuodėmė.

Tai aiškiai matyti iš Viešpaties Jėzaus žodžių, kuriuos Jis pasakė Bažnyčios vyresniesiems: „Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 18, 18) „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16)

Žmonės, kuriuos saisto Bažnyčios įstatymai

15. Bažnyčios įstatymai saisto visus pakrikštytuosius, turinčius protą ir vyresnius nei 7 metų amžiaus. Tam reikia trijų sąlygų:

a) būti pakrikštytam;

Mat kas nėra pakrikštytas, tas nelaikomas Bažnyčios nariu bei valdiniu ir jam netaikomi Bažnyčios įstatymai. Tačiau visi pakrikštytieji privalo laikytis Bažnyčios įstatymų. Taigi ne tik katalikai, bet ir įvairiausi klaidatikiai, žinoma, jeigu tik jie tinkamai pakrikštyti.

b) turėti protą;

Todėl mažų vaikų ir bepročių Bažnyčios įstatymai nesaisto. Bet kai tik jie įgyja protą, privalo laikytis tų įstatymų.

c) būti vyresniam nei 7 metų amžiaus.

Kas dar nėra sulaukęs to amžiaus, tas, nors jau ir turėtų pakankamai išsivysčiusį protą, dar nėra įpareigotas laikytis Bažnyčios įstatymų. Tačiau reikia pasakyti, jog kai kurie Bažnyčios įstatymai, pavyzdžiui, pasninko, saisto jau nuo daug vyresnio amžiaus (21 metų).

Valstybės įstatymai

16. Valstybė yra Dievo numatyta ir pageidauta žmonių gyvenimo forma. Sukurdamas žmones, Jis įdiegė į jų prigimtį polinkį gyventi bendrai ir sutelktomis jėgomis siekti bendros visų gerovės žemėje. To polinkio vadovaujami tos pačios vietos, kilmės, kalbos bei papročių žmonės jungiasi ir sudaro valstybę. Valstybės valdžia kyla ne iš žmonių, bet iš Dievo. Tai aiškiai nurodo šv. Paulius: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui.“ (Rom 13, 1–2) Tačiau reikia pabrėžti, kad asmenis, kurių rankose yra valstybės valdžia, paskiria anaiptol ne Dievas. Tai padaro patys žmonės vienokiu ar kitokiu būdu.

Kad atliktų savo uždavinį, t. y. keltų žemiškąją žmonių gerovę, valstybė turi teisę ir galią leisti atitinkamus įstatymus.

Tačiau jos įstatymai privalo būti skirti tik šiam uždaviniui; kištis į žmonių sielos reikalus ji neturi nei teisės, nei galios. Taip pat ji neturi nei teises, nei galios leisti įstatymų, priešingų prigimtiniam ar Dievo apreikštajam įstatymui. Jeigu ji tai darytų, anaiptol nekeltų žmonių gerovės, bet tik ją griautų, ir jos įstatymai būtų nebe įstatymai, o tik piktas savivaliavimas.

Valstybės įstatymai saisto sąžinę

17. Teisingi valstybės įstatymai saisto sąžinę.

Saisto sąžinę, vadinasi, nevykdant valstybės įstatymų, padaroma tikra nuodėmė. Tai aiškiai nurodo šv. Paulius, sakydamas: „Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės.“ (Rom 13, 5) Tačiau, kad valstybės įstatymai saistytų sąžinę, jie privalo būti teisingi, t. y. nepriešingi nei prigimtiniam, nei Dievo apreikštajam įstatymui. Jeigu jie prieštarauja vienam ar kitam iš tų dviejų įstatymų, jie yra neteisingi, nedori ir net nebe įstatymai, ir, savaime suprantama, neturi jokios saistomosios galios.

Sakoma, kad valstybės įstatymai saisto sąžinę. Yra vadinamųjų baudžiamųjų valstybės įstatymų, kurie nesaisto sąžinės, vadinasi, jų nevykdant nuodėmė nepadaroma, bet tik yra pareiga atlikti bausmę, kurią paskiria atitinkama įstaiga. Pavyzdžiui, toks įstatymas yra draudimas medžioti tam tikru metų laiku. Jeigu kas tuo uždraustuoju laiku medžiotų, anaiptol nenusidėtų, bet tik, jei būtų sugautas ir jam būtų paskirta bausmė, turėtų ją atlikti. Vien tik baudžiamųjų valstybės įstatymų yra gana nedaug.

Nedori valstybės įstatymai

18. Nedorų valstybės įstatymų ne tik galima, bet ir reikia nevykdyti.

Nedori valstybės įstatymai, kaip jau minėta, yra tie, kurie prieštarauja prigimtiniam ar Dievo apreikštajam įstatymui. Valstybė juos gali išleisti dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji neturi neklystamumo dovanos kaip Bažnyčia, todėl kartais gali suklysti. Antra, jos valdžia gali patekti (ir, deja, neretai taip atsitinka) į rankas nedorų asmenų, kurie nesirūpinasi bendra visų gerove, bet tik stengiasi kitiems primesti savo užmačias. Nedori valstybės įstatymai, kaip jau sakyta, yra ne įstatymai, o savivaliavimas. Todėl jie jokiu būdu negali saistyti sąžinės. Jų ne tik galima, bet ir reikia nevykdyti. Kodėl? Ogi todėl, kad jų vykdymas yra iš esmės nedoras darbas, kurio būtinai reikia vengti. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“, – aiškiai pabrėžia apaštalas šv. Petras. (Apd 5, 29) Kada ir kurie valstybės įstatymai būna nedori, pasako Katalikų Bažnyčia.


[2] Ciceronas, De leg., 1, 2, 4.

[3] Ciceronas, Pro Mil., 10.

[4] Sofoklis, Antigonė.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku