Svetingumo įstatymas
Antrasis sekmadienis po Epifanijos (pamokslas pagal Epistolę)
„Puoselėkite svetingumą.“ (Rom 12, 13)
Šiame Laiške, kupiname moralinių pamokymų, esame raginami didesniam svetingumui, link kurio mus turėtų vesti keturi motyvai. Pirmasis – Viešpaties įsakymas. Antrasis – šventųjų pavyzdys. Trečiasis – praradimai, atsirandantys dėl nepuoselėjamo svetingumo. Ketvirtasis – įvairiapusiai pranašumai, atsirandantys dėl puoselėjamo svetingumo.
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad Viešpats svetingumo puoselėjimą nurodė trejopu įstatymu: prigimtiniu įstatymu, senuoju ir naujuoju įstatymu. 1) Prigimtiniu įstatymu Jis nurodė, kad tikėdamiesi svetingumo iš kitų, patys turėtume jį kitiems rodyti: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). 2) Senuoju įstatymu: „Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį“ (Iz 58, 7); „Būsi visiškai atidėjęs į šalį visą savo derliaus dešimtinę ir būsi atidavęs ją levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad jie galėtų pavalgyti iki soties tavo gyvenvietėse“ (Įst 26, 12). 3) Naujuoju įstatymu – „Nepamirškite svetingumo“ (Žyd 13, 2).
Antra, būtina pažymėti, kad šventųjų pavyzdys apie svetingumą moko mus trijų dalykų. 1) Kad turėtume kviesti nepažįstamuosius „ateiti pas mus“: „Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ (Lk 24, 29). 2) Kad turėtume saugoti savo svečius nuo pavojų: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! [...] tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įėjo po mano stogo pavėsiu“ (Pr 19, 7, 8) – iš ko sužinome, kad tai buvo senovinis paprotys saugoti savo svečius nuo smurto. 3) Kad su džiaugsmu ir linksmumu gausiai jiems patarnautume: „Neaplenk savo tarno“; „Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių“. „Abraomas nubėgo prie kaimenės“ (Pr 18, 3, 6, 7) – ši istorija mus moko, kaip su džiaugsmu ir linksmumu turėtume patarnauti nepažįstamiesiems.
Trečia, būtina pažymėti, kad tie, kurie nenori puoselėti svetingumo, patiria tris blogybes. 1) Juos baudžia Viešpats: „Juk anie buvo atsisakę priimti pas juos atvykusius svetimšalius, o šie vergais pavertė svečius, kurie buvo jų geradariai. Ir to negana! Žinoma, ir anuos ištiks galutinė bausmė, nes jie svetimšalius buvo nedraugiškai priėmę, o šie svečius, iškilmingai priimtus, vėliau nuožmiu lažu engė, nors tie jau turėjo lygias teises. Užtat ir jie buvo apakinti“ (Išm 19, 13-16). 2) Jie teisme bus sugėdinti: „Buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte“ (Mt 25, 43). 3) Jie bus uždaryti blogoje buveinėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41)
Ketvirta, būtina pažymėti, kad yra trys priežastys, dėl kurių turėtume būti svetingi. 1) Darydami taip, mes gauname malonę, kaip kad ją gavo su Kristumi kalbėjusi Samarietė. 2) Tai darydami, mes džiuginame šventuosius ir angelus: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“ (Žyd 13, 2). 3) Taip elgdamiesi mes būsime priimti į amžiną, dangišką ir šlovingą buveinę: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte [...] Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25 31-34)
Santuokinės pareigos
Antrasis sekmadienis po Epifanijos (pamokslas pagal Evangeliją)
„Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina.“ (Jn 2, 1)
Šventajame Rašte kalbama apie keturias santuokas – istorinę, alegorinę, tropologinę ir anagoginę. (1) Paprastai suprantama santuoka yra vyro ir moters kūniška sąjunga; 2) alegorinė yra santuoka tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios; 3) tropologinė – tarp Dievo ir sielos; 4) anagoginė – tarp Dievo ir Triumfuojančios Bažnyčios. Apie pirmąją pasakyta: „Esteros garbei karalius iškėlė didelę puotą visiems savo didžiūnams ir dvariškiams“ (Est 2, 18). Apie antrąją: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves“ (Mt 22, 2). Apie trečiąją pasakyta: „Tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu“ (Oz 2, 19). Apie ketvirtąją: „Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves“ (Mt 25, 10). Toliau aptarsime paprastai suprantamą santuoką, kuriai Dievas leidžia įvykti trimis būdais ir kuri turi tris sąlygas.
Pirma, būtina pažymėti, kad paprastą santuoką 1) Dievas įsteigė dar Rojuje: „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28); 2) Jis ją patvirtino savo Žodžiu: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6); 3) Jis pagerbė ją savo buvimu: „Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus“ (Jn 2, 2); 4) Jis išaukštino ją stebuklu; „Paragavęs paversto vynu vandens“ (Jn 2, 9).
Antra, būtina pažymėti, kad paprastoms santuokoms būdingos trys geros savybės. 1) Tikėjimas, kad santuokos lova nebus pažeista: „Vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona“ (1 Kor 7, 4). 2) Palikuonys, kad būtų galima kurti vaikus Viešpačiui: „Ji bus išganyta, gimdydama vaikus, – jos bus išganytos, jeigu išlaikys tikėjimą“ (1 Tim 15); 3) Priesaika, kad nei vienas, nei kitas neišsiskirs: „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32). Pirmoji geroji savybė nukreipta prieš svetimautojus, apie kuriuos pasakyta: „O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas (Žyd 13, 4); antroji – prieš tuos, kurie renkasi likti bevaisiais arba neauklėja vaikų tarnauti ir garbinti Dievą; trečioji – prieš tuos, kurie svetimauja arba veda dvi žmonas tuo pačiu metu: „Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam“ (Rom 7, 3). Taigi, sužinojome, kas užkerta kelią santuokos neteisėtumui.
