Marija Pečkauskaitė   Publikuota iš: Rimties valandėlė (1928, Kaunas)
Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana
Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana

Kai prasidėjo vadinamoji moteriškės emancipacija, kaip moteriškės ėmė eiti aukštuosius mokslus, kiekviena jų laikė savo švenčiausia pareiga pasidaryti, kiek tik begalėdama, panaši į vyrą. Kirpo plaukus, siūdinosi pusiausvyriškus drabužius, rūkė papirosus, stengės įsigyti vyriškų manierų. Laikui einant tas karštis atlyžo, ir man belankant Ciuricho universitetą, vadinas 1904-1906 metais tokių vyrmoterių tegalėjai sutikti rusių, Rusijos žydžių ir kartais lenkių studenčių tarpe.

Dabar tokie tipai baisiai juokingai mums atrodo. Suprantame jau, kad svetimo kailio movimasis negali duoti jokių gerų rezultatų: vis tiek vyrais netapsime, o tikromis moteriškėmis buvusios nustosime.

Jei visa žmonija yra paskirstyta į dvi gimtis, jei kiekviena tų dviejų gimčių turi tam tikrų savotiškų kūno ir dvasios ypatybių, tai aišku, kad kiekvienai yra pavesta tam tikra, savotiška misija šiame pasaulyje, tam tikras uždavinys. Ir ta misija tuomet bus geriausiai išpildyta, kada vyras bus tikru vyru, o moteriškė – tikra moteriške.

Bet kas tai yra tikras vyras ir tikra moteriškė?

Tai yra tokie žmonės, kurie labai yra išlavinę savo dvasios gerąsias įgimtas ypatybes.

Kokios gi yra moteriškės įgimtos gerosios ypatybės?

Tai yra pirmų pirmiausia motiniškumas. Kas tai yra motiniškumas? Tai yra gabumas, noras mylėti, globoti, aukotis, savęs išsižadėti, atleisti. Išlavinusios tą gabumą, būsite tikros tobulos moteriškės. Ir tuomet tiktai tetarsite pasauliui tikrai savo žodį, tuomet tiktai teįdėsite savo dalį į žmonijos kultūros iždą.

Noromis nenoromis turime pripažinti, kad tose srityse, kur lig šiol vieni vyrai teviešpatavo, konkurencija mums sunki. Aišku, kad čia vyrai turi daug ko daugiau už moteriškes: jie turi tikslesnį protą, tvirtesnę logiką, moka geriau organizuoti, yra išradėjai ir kūrėjai. Čia tiktai išimtys iš moterų tarpo tegali tarti visai naują, savo žodį. Užtat motiniškumo srityje moteriškės bus visados pirmoje vietoje, jei tik panorės.

Tik nemanykit, kad toks tvirtinimas yra žeminimas moteriškių. Patys vyrai, tie mokslinčiai, išradėjai ir kūrėjai, jaučia, kad visas tas jų darbas dar nėra viskas, ko žmogus reikalauja, norėdamas būti tikru žmogumi.

Ko gi jis reikalauja? Ir ko laukia čia vyras iš moteriškės? Ir kas yra svarbiausia, reikiamiausia žmogaus gyvenime?

Reikiamiausias, taigi geriausias dalykas žmonių gyvenime yra ne tie tūkstančiai vyro gaminamųjų gėrių, ne jo techniškų gabumų vaisiai, ne mašinos ir gelžkeliai, ir net ne dailė, poezija ir mokslas, bet kilnus, neegoistiškas žmogaus atsidavimas kitam žmoui. Nes be to pasiaukojimo kits kitam viskas bematant sugriūtų.

Ir štai moteriškių misija: jos turi laikyti viską ant savo pečių, kad nesugriūtų. Juo tikresnės, moteriškės moterys jo yra, juo tvirčiau laikos visas tas žmonių gyvenimo ir kultūros trobesys. Vienas ponas, labai gerbiąs savo žmoną, kartą pasakė: „Tikrosios moteriškės uždavinys yra atidaryti vyrui akį ir ausį, kad jis girdėtų ir regėtų švelnesnį ir tylesnį gyvenimą bei mylėjimą.“

Kad vyrai iš tikro laukia to ir trokšta iš moteriškių ir kad jos iš tikro pajėgia tai padaryti, tai liudija viso pasaulio genijai.

„Amžinasis moteriškumas kelia mus aukštyn“, - sako Gėtė savo „Fauste“. O jo Taso meldžia princesę Leonorą: „O pamokyk mane padaryti tai, kas yra galima!“ O štai Leonoros žodžiai, sakomi Tasui: „Jei nori įsakmiai žinoti, kas pritinka, paklausk tik kilnias moteris, nes joms labiausiai rūpi, kad viskas būtų padoru, kas atsitinka.“

Puikusis Sofoklio Antigonės sakinys: „Ne neapkęsti, mylėti čia esu!“ apreiškia Tebų žudytojui visai naują pasaulį.

Koks gražus yra Solveigos tipas Ibseno dramoje „Peras Giuntas“! Ištikima, mylinti, viską atleidžianti – kai jos neištikimas mylimasis Peras Giuntas grįžta pas ją pasenęs ir gyvenimo sulamdytas – ir nori, kad ji šaukte šauktų jo nuodėmes, ji atsako: „Aš nežinau nė vienos. Tu parėjai – ir mano gyvenime yra viena laimė.“

Jis, kurs per visa gyvenimą nepažino savęs ir neteko savęs, savo geresniojo aš, klausia nusiminęs: „Kame aš buvau, aš pats – neperskilęs – visas, kaip kitados, Dievo spindesio nušviestas?“, o Solveiga jam atsako: „Niekur daugiau, tik čia, meilės širdyje!“

Jo gyvenimas ir esmė, visas jo geresnysis aš, buvo motiniškoje jo kitados pamestosios sužieduotinės sieloje, ir iš tos sielos trykšta jėga, kuri pašalina Pero pražūtį – ir piktasis veltui lauks jo kryžkelėje.

„Tikėk, kad aš tiktai per tave ką nors pajėgiu ir nieko be tavęs“, - rašo Ričardas Vagneris vienai moteriškei. Jo muzikos dramoje „Tanhoizeris“, Elzbieta, Tanhoizerio pamesta, nesiliauja meldusi Dievą, kad pasigailėtų to nelaimingojo, paskendusio kūno džiaugsmuose ir vėl patrauktų jį į aukštesnįjį gyvenimą. Ir savo gilia, pasiaukojusia meile ji išprašo išganymą nusikaltėliui.

O Dantę kas nuvedė į aukščiausius dangaus regionus, jei ne Beatričė?

Michelandželas rašė savo vienintelei meilei Viktorijai Kolonai: „Skulptorius, sumanęs statulą, lipdo ją iš pradžios iš molio, paskui jau su kūju kala iš marmuro. Taip aš buvau netobulas molinis pavidalas, kol jūsų kaltas, o madona, nepadarė iš manęs naujo žmogaus.“

Norint paimti iš poetų, artistų ir kitokių genialių žmonių gyvenimo ir iš visų tautų poezijos nors po vieną pavyzdį, išrodantį moteriškumo galią, išrodantį, kad pasaulis tegali būti išganytas per moteriškę, kad ji yra pasaulio širdis – reiktų prirašyti visą tomą. Juo vyras genialesnis, juo vyriškesnis, juo daugiau turi kuriamosios jėgos, juo stipriau jis ilgis tikrai moteriškos sielos, juo karščiau trokšta to moteriškės žodžio, kurs keičia jo gyvenimą, siekimą ir veikimą.

Bet nesupraskite manęs klaidingai. Aš visai nesakau, kad neitumėt aukštųjų mokslų, nepasišvęstumėt dailei ir kitiems dalykams. Eikite ir pasišvęskite, kas turite gabumo, noro ir kas galite – tik kuo bebūdamos, kame besidarbuodamos, visur ir visados stenkitės ugdyti, tobulinti savo moteriškąją sielą ir neužmirškite, kad vyriausias moteriškės uždavinys yra jungti žemę su dangumi.

Aukščiau cituotieji tikrai moteriški Antigonės žodžiai: „Ne neapkęsti, mylėti čia esu“ – turėtų būti jūsų obalsis kaip tik šiandien, kada pasaulis nerte pasinėręs įvairios rūšies neapykantoje, kada daugiau dar, negu kitados, reikia gelbėti, kelti, gydyti, malšinti.

Tai nėra joks pagyrimas, jei sakoma kokią moteriškę esant „vyrišką“. Jei moteriškės tekopijuos vyrus mokslo, meno, politikos ir kitose kultūros srityse, tai iš tikro jų veikimas tenai bus visai nereikalingas ir bergždžias.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.