I. Šv. Benediktas yra dykumos angelas
Jeigu pasaulis yra paskendęs nedorybėse, reikia jo vengti, kad amžinai nežūtume. Tai gerai supratęs, šv. Benediktas, būdamas dar visai jaunas, pajutęs vidinį Dievo balsą, kviečiantį išsižadėti pasaulio ir iš pagrindų darbuotis dėl savo išganymo, nieko negaišdamas apleido žmones, išėjo į tolimiausią dykumą, kur save tarsi gyvą palaidojo ir varžydamas save, Dievui paaukojo savo jaunystės žiedą. Šventasis mito vien duona ir jos vartojo tik tiek, kad palaikytų gyvybę. Todėl teisingai jį galima vadinti ne žmogumi, bet angelu. Tu gi, krikščioni, drįsti skųstis per sunkiu Bažnyčios įsakymu, liepiančiu tau pasninkauti. Visos šv. Benedikto dienos buvo atgailos ir ašarų dienos. Piktoji dvasia, matydama tokias šventojo dorybes, visokiais nepadoriais vaizdais norėjo ji sugundyti. Bet kaip šv. Benediktas nugalėjo savo sielos priešus? Gi kryžiumi gulėdamas ant žemės, vaikštinėdamas per dygiausius erškėčius, išliedamas daug kraujo. Bažnyčios šulai taip pasiaukoja, kad nenupultų, tuo tarpu silpnos nendrės nebijo per baisiausias audras nulinkti ir nulūžti! Tie, kurie gyvena tarp žmonių norėdami juos atversti, turi nemažai pavojų nupulti. Bet argi gali nieko nebijoti tie, kurie gyvena tarp žmonių be jokio atsargumo, nepaiso jokių pavojų, pasiduoda tinginystei, pataikauja savo jausmams ir palinkimams? Argi drįstume per audras ramiai stovėti? Tad saugokimės, kad nepražūtume.
II. Šv. Benediktas yra didis vienuolių patriarchas
Šv. Benediktas savo darbais ir pasiaukojimu pakeitė suirusį vienuolių gyvenimą. Kiek jaunų jėgų pasekė šv. Benediktu! Kiek jų apleido žmones ir nukeliavo į tolimą dykumą pas šventąjį patriarchą, kad išmoktų gyventi jo dvasia! Tos jaunos atgimstančios vienuolijos atžalos, persiėmusios šventojo dvasia, paskui išsisklaidė po visą pasaulį ir Bažnyčiai atnešė stebėtinų ir naudingų vaisių. Gal manai, krikščioni, kad toks šv. Benedikto gyvenimas yra tau nepasiekiamas? Klysti. Šventasis ir savo amžiumi, ir kūno sudėjimu buvo kur kas silpnesnis už tave. Nemanyk, kad tau visai nereikalinga ir nenaudinga tai, kas buvo daroma šv. Benedikto. Argi tavo sielos išganymas turi mažesnę vertę? Argi tavo siela yra atpirkta ne tuo pačiu Išganytojo krauju? Argi trokšti pasiekti ne tą patį dangų? Argi tarnauji ne tam pačiam Viešpačiui? Ar nereikalinga ir tau savo pašaukime žengti į tobulybę? Sek šventuoju nors šiuose dalykuose: saugok kiekvieną savo žingsnį ir ji apmąstydamas susigėsk, visuomet atsimink savo nusidėjimus, kad mokėtum už juos atgailauti, tinkamai eik savo pašaukimo pareigas, turėdamas omenyje šį Kristaus perspėjimą: „Jei kas nelaiko neapykantoje... savo gyvybės, – negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26).
