Šv. Marija Goreti

Jokūbas sapnuodamas matė kopėčias, stovinčias ant žemės, kurių viršūnė siekė dangų ir Dievo angelus, kylančius ir besileidžiančius jomis, o Viešpats, pasilenkęs virš kopėčių, jam tarė: „Aš esu VIEŠPATS, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko“. (Pr 28, 13)

Vakarų vienuolystės tėvas šventasis Benediktas šią ištrauką naudoja savo šventojoje reguloje, sakydamas: Broliai, Šventasis Raštas mums šaukia, sakydamas, kad kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kiekvienas, kuris save žemina, bus išaukštintas. Taigi, broliai, jei norime pasiekti didžiausią nuolankumo aukštumą ir greičiau pasiekti tą dangiškąjį pakylėjimą, į kurį dabartiniame gyvenime kopiama per nuolankumą, tai tvirtindami savo veiksmais turime pastatyti kopėčias, kurios pasirodė Jokūbui sapne ir kuriomis jam buvo parodyti kylantys ir besileidžiantys angelai. Be jokios abejonės, šį pakilimą ir nusileidimą suprantame ne kitaip, kaip tik taip, kad mes nusileidžiame per puikybę ir pakylame per nuolankumą.

Šventasis Benediktas sakė: Jokūbas nusidėjo meluodamas savo tėvui Izaokui, bet Dievas jo neapleido. Atvirkščiai, Dievas suteikė jam galimybę kilti, augti nuolankumu. Kad tai padarytų, Jokūbui reikės Kristaus, pateptosios uolos, kuris nusižemins, kad žmogaus pavidalu atsidurtų šioje žemėje, kopėčių papėdėje. Taip pat šventasis Efraimas aiškina: šiuo sapnu Dievas parodo Jokūbui slaptą rūpestį, kurį jam skiria. Jo angelai supa jį dieną ir naktį.

Ateinančiais metais Jokūbas mokysis nuolankumo pas Labaną, kad galėtų kopti kopėčiomis, tęsia šv. Benediktas, tačiau jis sako, kad pastatytos kopėčios yra mūsų gyvenimas šiame pasaulyje, kuris, jei širdis nuolanki, Viešpaties dėka pakeliamas į dangų. Juk sakome, kad mūsų kūnas ir siela yra dvi šių kopėčių pusės, ir į šias puses dieviškasis pašaukimas įterpė įvairius nuolankumo arba drausmės laipsnius, kuriuos turime įveikti. Taigi pirmasis nuolankumo laipsnis yra tas, kad žmogus visada turėtų prieš akis Dievo baimę, vengdamas bet kokio užmaršumo, ir kad nuolat prisimintų visa, ką Dievas įsakė, kad visada mintyse svarstytų, kaip tie, kurie niekina Dievą, degs pragare už savo nuodėmes, ir kad tiems, kurie bijo Dievo, yra paruoštas amžinasis gyvenimas. Kaip jis nuolat saugosi nuodėmės ir minčių, žodžių, darbų bei savanaudiškų ydų, taip tegul skuba atsikratyti kūno geidulių. Tegul skuba atsikratyti visų kūno troškimų.

Lietuva meldžiasi

1902 m. liepos 6 d. (iš tikrųjų tuo metu ir toje vietoje liepos 6 d. buvo švenčiama Brangiausiojo Kraujo šventė) ligoninėje mirė šventoji Marija Goreti. Dieną prieš tai Aleksandras Serenelis jai 14 kartų smogė peiliu ir ji stebuklingai išgyveno dar vieną dieną. Ji buvo užpulta, nes nenorėjo nusidėti su šiuo jaunuoliu. Jai buvo vienuolika, o jam - devyniolika metų. Jo sieloje nebuvo Dievo baimės, nes jis nesistengė įveikti savo nevaldomų kūno troškimų – tiek žiūrėdamas netyrus vaizdus, tiek ir veikdamas jų paskatintas.

Jis nebuvo net ant pirmojo kopėčių laiptelio. Jis neturėjo Dievo baimės, neturėjo nuolankumo. O jo angelai pagalbininkai buvo demonai.

Šventasis Benediktas tęsia toliau. Jis sako: tegul žmogus pamąsto, kad Dievas iš dangaus visada jį mato, kad Dievo akis mato visus jo darbus, ir kad angelai kiekvieną valandą jam apie juos praneša. Viešpats žino žmonių mintis, sako karalius Dovydas. Kūno troškimų atžvilgiu tikėkime, kad Dievas visada yra šalia mūsų.

Todėl turime saugotis piktų troškimų, nes mirtis tyko malonumų prieangyje. Šventasis Benediktas sako, kad mirtis laukia malonumų prieangyje. Todėl Šventasis Raštas įsako: nesekite paskui savo geismus. Dar kartą ačiū šventajam Benediktui. Mirtis atėjo pas Mariją dėl neteisėtų žmogaus troškimų.

Marija Goreti buvo nuolanki ir aukštai pakilusi kopėčiomis. Nors anksčiau, gegužės 29 d., ji buvo priėmusi Pirmąją šventąją Komuniją, ji planavo vėl ją priimti liepos 6 d., savo mirties dieną. Manau, kad ji tikrai priėmė viatiką. Antroji Komunija buvo jos viatikas.

Netrukus po Pirmosios Komunijos, priimtos gegužės 29 d. ji išgirdo nepadorų pašnekesį tarp vieno jaunuolio ir vienos jo draugės. Pasipiktinusi ji pasakė motinai: „Mama, kaip baisiai ši mergaitė kalba.“ Ši atsakė, kad Marija būtų labai atsargi ir niekada nedalyvautų tokiuose pokalbiuose. „Aš negaliu apie tai net pagalvoti, mama. Mieliau mirčiau užuot tai padariusi“.

Štai toji, kuri bijojo Dievo ir valdė savo smalsumą. Kai buvo užpulta, ji ne kartą sakė Aleksandrui, kad tai nuodėmė ir prašė sustoti.

Ir vėl mums padeda Šventasis Benediktas. Taigi jei Viešpaties akys stebi gerus ir blogus, ir Viešpats visada iš dangaus žvelgia į žmonių vaikus, kad pamatytų, ar yra kas nors, kas supranta ar ieško Dievo, ir jei apie mūsų veiksmus dieną ir naktį Viešpačiui praneša angelai, kurie paskirti kasdien mus saugoti, tai, broliai, kaip sako pranašas psalmyne, turime nuolat budėti, kad Dievas niekuomet nematytų, jog nukrypome į blogį ir tapome nenaudingi. Ir pasigailėjęs mūsų dabartiniu metu, nes yra malonus ir laukia, kol pasikeisime į gera, ateityje mums sakytų: tu tai darei, o aš tylėjau, kaip skaitome psalmėse. Ačiū tau, šventasis Benediktai.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Jokūbas per sapną sužinojo, kad El Šadajaus Dievas, kalno Dievas, Dievas Visagalis, viską mato ir kad dieną naktį jį stebi, kad Dievas jį myli ir nori, kad jis užliptų šiomis kopėčiomis.

Pabudęs iš miego, Jokūbas tarė: iš tiesų Viešpats yra šioje vietoje, o aš to nežinojau. Drebėdamas jis sakė: kokia baisi, kokia nuostabi ši vieta. Tai ne kas kita, o Dievo namai ir dangaus vartai. Mirdama šventoji Marija ne kartą išpažino kunigui, kad nori, jog Aleksandras būtų su ja danguje. „Taip, aš jam atleidžiu iš meilės Jėzui ir noriu, kad jis nueitų su manimi į rojų. Noriu, kad jis būtų šalia manęs. Tegul Dievas jam atleidžia, nes aš jam jau atleidau“.

Nors prireikė kelerių metų kalėjimo, kunigų ir vyskupo apsilankymų bei sapno iš dangaus, kuriame mažoji Marija kopėčių viršūnėje ragino Aleksandrą bijoti Dievo, nusidėjėlis pradėjo atgailauti ir kopti aukštyn. Jis pradėjo kurti gyvenimą ant Pateptosios uolos, kuri yra Kristus. Kaip ir Jokūbas, jis daugelį metų augo nuolankume. O, koks nuostabus yra nuolankumas! Jis yra vartai į dangų net didžiausiems nusidėjėliams. Jis geba praeities nuodėmes paversti trąšomis.

Tačiau mes užbėgame įvykiams už akių. Šventajame Rašte yra tokia vieta: sėdami vėją, jie pjaus audrą.

Kadangi jie sėja vėją, todėl pjaus audrą. (Oz 8, 7)

Ši ištrauka neabejotinai išsipildė šventosios Marijos Goreti užpuolikui Aleksandrui Sereneliui, nes mažoji mergelė kankinė paėmė jį globoti ir norėjo, kad jis būtų danguje kartu su ja. Tad skirkime šiek tiek laiko, pažvelgdami ir į jo gyvenimą.

Praėjus daug laiko po jo nusikaltimo, jis pasakojo: „Mano motina mirė, kai man buvo keleri metai. Niekada jos nepažinojau. Be švelnios motinos globos ir vadovavimo mano gyvenimas prasidėjo ne taip, kaip reikėjo.“ Jo tėvas Džovanis dažnai sirgdavo maliarija. Jie gyveno pelkėse, jis buvo pervargęs nuo darbų ir aplaidžiai vykdė savo pareigas sūnui. Nenuostabu, kad Aleksandras, išmokęs skaityti, susipažino su antiklerikaline ir ateistine literatūra, paplitusia revoliucinės Italijos laikais. Žurnaluose jis skaitė apie žmogžudystes. Pavyzdžiui, viename straipsnyje buvo aprašytas darbininkės merginos, kurią 1830-aisiais peiliu subadė išprotėjęs meilužis, nužudymas. Jis pabraukdavo nedoras ištraukas, kurių nedera sakyti iš sakyklos net ir praėjus tiek daug metų, pasibraukdavo įvairių straipsnių ištraukas. Vien iš to galime spręsti, kad vargšas jaunuolis buvo pripildytas pranešimų, sklindančių iš pragaro.

Visa tai pasitarnavo jo troškimams kurstyti ir jo sąžinei numarinti. Mes žinome, kokį nusikaltimą jis galiausiai įvykdė įgyvendindamas tai, ką taip ilgai skaitė ir svarstė. Akivaizdu, kad tai, kas jam patiko ir traukė prie Marijos, buvo ne tik geismas, bet ir nekaltybės išniekinimas, kuris jam reiškė slaptą pasipriešinimą visuomenei, gėrio iškreipimą, revoliucinį aktą. Tai, apie ką jis skaitė žurnaluose.

Niekada neturime pamiršti šio pagrindinio principo: pirmiausia ketinimas, vėliau – įvykdymas.

Neįsileiskime į galvą beprasmių ir žemiškų idėjų. Kovokime su blogomis mintimis ir troškimais, kad galiausiai jų neįgyvendintume. Šiukšlės, kraunamos į vidų, nuves prie šiukšlių iškrovimo į išorę. Pagalvokite apie visas šiukšles, niekalus, blogį, kurį šiandien žmonės į savo protus įsileidžia per televiziją, internetą, filmus ir Holivudą. Tai kažkokiu būdu išeis į išorę ir tai nesibaigs geruoju.

Po to, kai Marija nesutiko patenkinti jo norų, ne kartą bandęs prie jos prieiti, įsiutęs jis sudavė jai 14 smūgių plačiu šepetiniu kabliu, specialiu žemės ūkio įrankiu. Keturi iš šių smūgių neabejotinai buvo mirtini. Ir vėl stebuklas, kad ji išgyveno dar vieną dieną. Netrukus jis buvo nuvežtas į vietos policijos nuovadą, kur visiškai prisipažino. Jis nė nebandė pabėgti. Jis nieko neslėpė ir neneigė. Jis nerodė jokio gailesčio.

Štai dalis jo prisipažinimo: „Pavasarį, mirdamas iš nuobodulio nuo kaimietiško gyvenimo, užsigeidžiau Marijos ir neturėjau jokio pagrindo išmesti jos iš galvos.“ Pirmiausia ketinimas, tada – įvykdymas. „Neturėjau jokios priežasties, jokios Dievo baimės, jokios priežasties pašalinti to iš savo galvos. Atskleidžiau jai savo ketinimą. Ji atsisakė ir nuo tada manęs vengė. Tai tik įpylė žibalo į ugnį. Nusprendžiau, kad turėsiu ją arba nužudysiu. Vakar mano kantrybė baigėsi. Pasakiau sau, kad turi būti vienaip ar kitaip. Daugiau nebegalėjau pakęsti nusivylimo. Kai nusitempiau ją į virtuvę, pagrasinau jai šepetiniu kabliu, kad patenkintų mano norą arba mirs. Nesitikėjau, kad ji taip įnirtingai man pasipriešins.“ Jos dorybė buvo didesnė už jo geismą. „Po jos paskutinio atsisakymo ir šauksmo viskas baigėsi. Sudaviau jai kelis stiprius smūgius šepetiniu kabliu, tarsi būčiau plėšęs kukurūzus ar kapojęs malkas. Ji krito, o aš palikau ją, laikydamas mirusia, tikrai manydamas, kad niekas negali išgyventi po tokio kapojimo. Supratęs, kad bėgti iš atvirų pelkių beprasmiška, paslėpiau šepetinį kablį už įrankių dėžės, užsidariau savo kambaryje, kritau į lovą ir laukiau neišvengiamo.“

Nuvežtas į teismą Romoje jis nesistengė niekaip pasiteisinti ir net nuvylė advokatus, kurie bandė sutrumpinti bausmę arba bandė pasiekti, kad jis būtų laikomas bepročiu. Jis niekaip nesigynė. Tačiau jis gynė Mariją sakydamas: „Marija Goreti nesuteikė priežasties man jos trokšti ir niekaip manęs neskatino. Sužinojusi apie mano ketinimus, ji darė viską, kad jie nepavyktų. Ji buvo maža mergaitė, gera ir tyra. Tai mane traukė.“

Aleksandrui buvo paskirta trejų metų vienutėje ir 27 metų sunkiųjų darbų bausmė. Teismo salėje paskutinį žodį tarė šv. Marijos motina Asunta. „Aš atleidžiu Aleksandrui!“, - sušuko ji. Po stulbinančios tylos daugelis pasipiktinę šaukė - „Niekada!“ ir „Taip neturėtų būti!“, buvo šaukiama: „Niekada jam neatleisiu!“. Tačiau ji greitai stojo prieš taip kalbėjusius, sakydama: „O jeigu nė Jėzus Kristus mums neatleistų?“

Jis išgyveno pirmuosius trejus metus, iš kurių sunkiausios buvo naktys. Jis niekada nesapnavo, gamino degtukų dėžutes, už kurias jam mokėjo po dvidešimt centų už tūkstantį. Arba vėliau gamino palmių pluoštą audimui. Išgyvenęs šią sunkią bausmės dalį, jis sužinojo, kad trys kiti tokią pačią bausmę atlikę asmenys nusižudė, o šeši išprotėjo. Iš dešimties jis vienintelis ją išgyveno išlaikęs sveiką protą.

Vis dėlto jo širdis buvo nepajudinama, pikta ir ciniška visuomenės ir religijos atžvilgiu. Kartėlis graužė jį kaip sugedusi plokštelė. Jis vis galvojo: „Argi jos užsispyrimas nebuvo toks pat beprotiškas kaip ir mano troškimas? Jei tik ji būtų pasidavusi.“

Akivaizdu, kad reikėjo įsikišimo iš aukščiau.

Po šešerių kalinimo metų mažoji mergelė kankinė atėjo pas jį sapne, apie kurį visi žinome, ir parodė jam 14 lelijų už savo 14 žaizdų. Kai ji atėjo pas jį, visa apsirengusi baltai, dabar jau jis norėjo nuo jos pabėgti. Ji pasiūlė jam lelijas, sakydama: „Aleksandrai, Aleksandrai, paimk jas“. Jis jas priėmė. Jis ėmė jas vieną po kitos, o jam jas imant šio virto puošniomis liepsnomis. Ji darė tai sakydama: „Aleksandrai, kaip pažadėjau, tavo siela kada nors pasieks mane danguje“.

Ir jis prisipildė džiaugsmo. Stebuklų stebuklas. Jo troškimas buvo apsivalyti nuo viso blogio ir džiaugtis Danguje grynai dvasine draugyste su šia mergele. „Kokia baugi ši vieta!“ Tuomet jis pabudo, ir atrodė, kad pasiutę, dusinantys, pragariški, ryjantys neapykantos, naikinimo ir kartėlio jausmai, kurie taip ilgai jį valdė, ėmė tirpti meilėje mergelei kankinei. Po to jis pasikeitė. Jis ėmė bendrauti su kitais, rodė susidomėjimą jais, taip pat ir savo darbais. Jis daugelį nustebino savo transformacija iš niūraus vienišiaus į linksmą ir bendradarbiaujantį draugą.

Po kurio laiko jo aplankyti atvyko vyskupas. Aleksandras jam tarė: „Noriu atsiduoti Dievo gailestingumui. Noriu prašyti atleidimo iš šeimos tos, kurią sunaikinau. Noriu kristi ant rankų ir kelių prieš Asuntą Goreti ir jos vaikus dėl to, ką padariau“. Tada jis visiškai atsidavė išpažinčiai, dalyvavimui Mišiose, Komunijai ir maldai. Labiausiai jis meldėsi į Mariją. Jis tapo pavyzdingu kaliniu, o kad užpildytų laisvalaikį, skaitė daug gerų knygų, parašytų puikių autorių, taip pat ir katalikų autorių, taip pat tokių knygų kaip Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, kuri buvo jo mėgstamiausia. Jei žinote šią knygą, suprantate, kaip puikiai ji jam tinka.

Pažiūrėkite, kaip visus mazgus, kuriuos velnias padėjo jam surišti prieš atsivertimą, dabar savo malone išrišo Dievas. Jis net pradėjo savanoriškai ieškoti vienatvės, kad galėtų būti arčiau Dievo ir apmąstyti Jo stebuklus. Galiausiai 1929 m. jis buvo paleistas iš kalėjimo trejais metais anksčiau laiko. Jis manė, kad tai irgi buvo dėl Marijos.

Tačiau dabar jam prasidėjo nauji rūpesčiai. Kad ir kur jis rasdavo darbą, nors niekada niekuo nesiskundė, nepeikė ir nesileido įsiutinamas, nors pirmas ateidavo į laukus ir paskutinis išeidavo, nors skrupulingai vykdė įsakymus, kitiems sužinojus, kas jis toks, jis neišvengiamai būdavo paprašomas išeiti.

Nuostabu, kad jį bandė suvilioti įvairios moterys. Viena moteris, darbdavio žmona, pabandžiusi jį suvilioti jam pasakė: „Tu nužudei mergaitę dėl to paties, ką aš tau siūlau gauti laisvai. Ar nuo to laiko tapai toks šventas? Ir ar tu bijai moters?“

Kaip ir Juozapas, jis pabėgo. Jis sakė „ne“ tam, kam anksčiau buvo pasakęs „taip“. Kitą kartą jis buvo neteisingai įkalintas vien dėl įtarimų.

Tokie dalykai jam vis pasikartodavo. Velnias norėjo, kad jis grįžtų atgal. Tačiau Dievas yra geras ir už kiekvieną mūsų pasakytą „taip“ duoda mums progą ištaisyti praeityje padarytas skriaudas. Už kiekvieną pasakytą „taip“ Jis duoda mums progą pasakyti „ne“ ir jas ištaisyti. Galiausiai jis rado ramybę kapucinų vienuolyne, kur jie priėmė jį kaip brolį pasaulietį – jis tapo jų sodininku.

Tuo tarpu jis susitiko su Asunta. „Ar atpažįstate mane?“ - paklausė jos. „Taip, mano sūnau“, - linksmai atsakė ji. Jis puolė jai po kojomis ir sušuko: „Atleisk man, Asunta! Brangioji Asunta, atleisk man! Atleisk man! Ką padariau Marijai ir tau!“ Asunta uždėjo rankas jam ant galvos, paglostė veidą ir tarė: „Aleksandrai, Marija tau atleido. Kristus tau atleido. Kodėl ir aš neturėčiau atleisti? Žinoma, aš tau atleidžiu, sūnau.“

Jis atsistojo ir jiedu apsikabino. Buvo Kalėdų metas. Asunta Goreti, aukštai iškėlusi galvą ir apsipylusi ašaromis, paėmė Aleksandrą Serenelį už rankos taip, kaip motina paima sūnų ir nuvedė jį į Mišias. Prie altoriaus tvorelės, vienas šalia kito ji ir tas, kuris nužudė jos dukterį, pakėlė praviras burnas kad dalyvautų Jėzaus Kūne ir Kraujyje. Šventoji Komunija taikoje su Dievu ir vienas su kitu.

Mirus Asuntai, jis verkė ir šaukė: „Brangiausia mama, Asunta.“ Puolęs prie jos kojūgalio pabučiavo jos kojas, paskui rankas ir veidą. Naktį jis visada kalbėdavo rožinį priešais žvakėmis apšviestą Marijos paveikslą, sakydamas: „Marija, aš laukiu mirties. Aš laukiu ir trokštu tavo pažado išsipildymo. Tavo pažado, kad būsiu šalia tavęs rojuje.“ Jis išpildė jos pažadą mirdamas ramia mirtimi 1970 m.

Šioje istorijoje tam tikra prasme pasakojama apie du tėvus, kurių vienas apleido savo pareigas vaikams, o kitas ne – net ir po savo mirties. Kai Aleksandras pirmą kartą piktai prisiartino prie Marijos, ji garsiai meldėsi savo neseniai mirusiam ir mylimam tėvui: „Babo, babo, babo. Stebėdamas mane iš dangaus, gelbėk Aleksandrą nuo nuodėmės!“ - šaukė ji. Marijos mylimas tėvas, kurį ji vadino Babo, mirė nuo maliarijos, kai Marijai buvo devyneri. Jis buvo gana šventas ir mirė atsiduodamas šventumu. Visą mirties agonijos laiką Marija šaukėsi ne tik šventų Jėzaus ir Marijos vardų, bet ir savo šventojo tėvo Babo. Per jį ji turėjo tėvišką ryšį žemėje ir danguje, ir tai jai nepaprastai padėjo išgyventi didelės kančios laikotarpį ir neleido nusidėti. Aleksandro tėvas buvo nerūpestingas, nesiėmė savo vaidmens tinkamai auklėti sūnų, jį prižiūrėti ir vesti. Šių dviejų likimų istorija galėtų būti apibrėžta jų tėvų veiksmais. Marija ir Aleksandras, Babo ir Džovanis.

Geri tėvai nepamiršta kopėčių ir padeda savo vaikams jomis kopti. O jiems kopiant aukštyn, kartu su jais gali kilti ir kiti, net ir dideli nusidėjėliai.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku