John Henderson   Versta iš: OnePeterFiveexternal link
Šv. Elžbieta Ona Seton

Nors teisinga sakyti, kad tik Dievas galiausiai gali atversti žmones, taip pat teisinga tvirtinti, kad Dievas nori pasitelkti žmones kaip įrankius didžiajame atvertimo darbe. Pijus XII enciklikoje Mystici Corporis rašė:

„Be to, mūsų Išganytojas, kiek jis neregimu būdu valdo Bažnyčią, trokšta savo mistinio Kūno narių bendradarbiavimo išganymo darbe. Taip yra ne dėl jo silpnumo ar nepajėgumo, bet labiau dėl to, kad jis pats didesnei savo nesuteptosios Sužadėtinės garbei taip yra sutvarkęs. [...] Tai tikrai yra šiurpulį kelianti ir niekada iki galo nesuprantama paslaptis, kad išganymas taip labai priklausomas nuo mistinio Jėzaus Kristaus Kūno narių maldų ir savanoriškai užsidedamų atgailos darbų.[...]“

Kai kurių atsivertimų atvejais nėra taip sunku atspėti, kuriuos žmones Dievas pasirinko esmingai prisidėti prie pasikeitimo. Mes žinome, kad šv. Monikos maldos suvaidino svarbų vaidmenį atsiverčiant šv. Augustinui. Mes žinome, kad šv. Teresės pasiaukojimai ir maldos veikė Henriko Prancinio atsivertime. Kai kalbame apie šv. Elžbietos Onos Seton atsivertimą, bet kas, skaitantis jos gyvenimo aprašymą, lengvai įspės, kad atvesti Elžbietą į katalikų tikėjimą Dievas pasirinko du žmones: Antonijų ir Amabiliją Filičius.

Viljamas Setonas, Elžbietos vyras, paveldėjo savo tėvo prekybinę importo-eksporto įmonę. Per šią įmonę jis užmezgė verslo santykius su Antonio Filičiu ir tai, kas prasidėjo tiesiog kaip verslo santykiai, vyrams pradėjus vis labiau vertinti vienas kito charakterį peraugo į nuoširdžią draugystę. Kai 1803 m. pavasarį Viljamas labai susirgo, jis nusprendė, kad būtų neblogai jei jis, Elžbieta ir jų jauniausia dukra vyktų į Livorną Italijoje, apsistotų Filičių šeimoje ir pasinaudotų švelnesniu klimatu sveikatai pataisyti. Atvykę į Italiją Setonai beveik pateko į karantiną dėl naujienų apie geltonosios karštinės protrūkį. Viljamas mirė praėjus vos aštuonioms dienoms pasibaigus karantinui, bet Apvaizda pasirūpino tuo, kad Elžbieta ir Ona Marija dar kurį laiką pasiliko Filičių šeimoje.

Antonijus ir jo žmona Amabilija kas dieną lankydavosi Mišiose savo pačių privačioje koplyčioje. Abu reguliariai meldėsi Rožančių. Jie švęsdavo didžiąsias Bažnyčios šventes ir pasninkavo atgailos laikotarpiais. Pasirodo, jų pasninkas ne tik prisidėjo prie jų maldų už Elžbietos atsivertimą, tačiau pelnė poniai Seton malonę ir kitu būdu. Priklausydama episkopalininkams Elžbieta kartą paklausė savo kongregacijos pastoriaus, ką reiškia „pasninkas“ – terminas, kurį ji vieną kartą pamatė savo maldaknygės Pelenų dienos apeigų aprašyme. „Pasninkas“, atsakė pastorius ponas Hobartas, „buvo toks senas paprotys...“. Amabilijos pasiaukojimai gavėnios metu paliko tokį įspūdį Elžbietai, kad giminaitei ji rašė: „Žinote, brangioji ponia Filiči, pas kurią aš dabar svečiuojuosi, šios gavėnios metu niekada nevalgo anksčiau, nei laikrodis išmuša trečią valandą. Ji sako, kad ji aukoja savo silpnumą ir skausmą už savo nuodėmes, jungdama juos su savo Išganytojo kančiomis. Man tai labai patinka.“ [1]

Lietuva meldžiasi

Dar labiau už pasninko doktriną Elžbietai patiko Eucharistijos doktrina. Dar būdama Italijoje, draugei ji rašė: „Kokie mes būtume laimingi, jei tikėtume tuo, kuo tiki šios brangios sielos – kad sakramente jie turi patį Dievą, kad jis lieka jų bažnyčiose ir yra atnešamas jiems, kai jie suserga!“ [2]. Geras Šv. Rašto žinojimas netrukus padėjo Elžbietai patikėti šia nuostabia mūsų tikėjimo paslaptimi. Dalyvaujant šv. Mišiose Montanero bažnyčioje su Filičiais, šalia esantis jaunas vyras anglas Ostijos pakylėjimo metu pašaipiu tonu tarė Elžbietai: „Štai ką jie vadina tikruoju buvimu.“ „Pati mano širdis“, rašė Elžbieta, „sudrebėjo nuo skausmo ir liūdesio dėl šio bejausmio įsiterpimo į jų šventą adoraciją; nes visur aplinkui tvyrojo gili tyla, o daugelis buvo sukniubę. Nevalingai aš pati nusilenkiau iki žemės ir besitvenkiant ašaroms slapčia pagalvojau apie šv. Pauliaus žodžius – „jie neišskiria Viešpaties Kūno“. Ir tuoj pat sekanti mintis buvo – kaip jie galėtų valgyti ir gerti savo pasmerkimą Jo neišskirdami, jei Jo ten iš tiesų nebūtų?[3]

Ši pribloškianti eilutė iš Pirmo laiško korintiečiams, kuri taip pagelbėjo mūsų šventosios tikėjimo kelionėje, yra įtraukta į epistolės skaitinius tradicinio Romos rito Didžiojo Ketvirtadienio ir Kristaus Kūno šventės liturgijose. Ši ištrauka buvo pašalinta iš Novus Ordo Mišių ir nebėra įtraukta į minėtų švenčių skaitinius.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Tačiau Filičiai, bandydami atversti Elžbietą, nepasitenkino vien gero pavyzdžio rodymu. Antonijus paprašė kun. Juozapą Pečį, garsios giminės, iš kurios kilo popiežius Leonas XIII, atstovą, parašyti nemenkos apimties darbą apie Katalikų Bažnyčios doktrinas ir jų pagrįstumą. [4] Tada Antonijus išvertė darbą į anglų kalbą ir primygtinai paragino Elžbietą jį perskaityti. Kai Elžbieta sugrįžo į Niujorką, Antonijus parašė jai keletą laiškų, kuriuose gynė katalikų tikėjimo tiesas prieš protestantų prieštaravimus. Šiandieniniai Bažnyčios liberalai dažnai kalba taip, lyg bandymas atversti kitus būtų mirtina nuodėmė, bet katalikai, kurie skaitė katekizmus, išleistus prieš Vatikano II-ąjį susirinkimą, žinojo, kad nemokančio pamokymas yra vienas iš septynių gerųjų darbų sielai.

Antonijaus ir Amabilijos maldos, atgailos ir raginimai davė savo vaisius. 1805 m. kovo 15 d. Elžbieta atliko formalųjį tikėjimo išpažinimą ir atsisakė erezijos. Po dešimties dienų ji priėmė savo Pirmąją Komuniją Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventėje. Šis straipsnis negali aprėpti viso gėrio, kurį šv. Elžbieta nuveikė tapusi katalike, įkūrusi mūsų šalyje Dievo meilės seserų kongregaciją, bet nereikia ir sakyti, kad jis yra didžiulis.

Netrukus po atsivertimo šv. Elžbieta besiteiraujančiai protestantei draugei paminėjo, kad katalikų religija mirštantiems siūlo daugybę paguodų, kurių nesiūlo jokia kita religija. Dievas maloningai suteikė šv. Elžbietai šias paguodas ir netgi daugiau, nes mūsų šventoji mirė viena iš gražiausių mirčių mūsų šalies Bažnyčios istorijoje.

1821 m. sausio 2 d. ji gavo paskutinį patepimą. Po dviejų dienų, sausio 4 d. rytą, šv. Elžbieta paprašė savo seserų kartu melstis Anima Christi. Kun. Finėjus taip aprašo jautrias tolesnių įvykių detales[5]:

Seserys: „Kristaus Siela, pašvęsk mane!“

Motinėlė Seton: „Kristaus Siela, pašvęsk mane!“

Seserys: „Kristaus Kūne, išgelbėk mane!“

Motinėlė Seton: „Kristaus Kūne, išgelbėk mane!“

(Čia kelios seserys pravirko ir nebegalėjo tęsti.)

Seserys (likusios): „Kristaus Kraujau, pagirdyk mane!“

Motinėlė Seton (nesvyruodama): „Kristaus Kraujau, pagirdyk mane!“

Seserys (keletas? dvi ar trys?): „Vandenie iš Kristaus šono, nuplauk mane!“

Motinėlė Seton: „Vandenie iš Jėzaus šono, nuplauk mane!“

(Visi pastebėjo žodžio pakeitimą šioje eilutėje. Nežinia, padarytas tyčia ar ne, jis buvo svarbus. Kaip bebūtų, kažkuriuo metu nė viena sesuo daugiau nebegalėjo tęsti maldos ir jai padėti, todėl motinėlė Seton tęsė ją viena.)

Motinėlė Seton: „Kristaus kančia, pastiprink mane!“

Seserys: „...“

Motinėlė Seton: „O gerasis Jėzau, išklausyk mane!
Savo žaizdose paslėpk mane!
Neleisk man nuo Tavęs atsiskirti!
Nuo piktojo priešo apgink mane!
Mirties valandą pasišauk mane
ir liepk man ateiti pas Tave,
kad su šventaisiais garbinčiau Tave
per amžių amžius. Amen.“

Baigusi Anima Christi, šv. Elžbieta Seton, sutelkusi visas jėgas, dar kartą ištarė šventąjį Jėzaus vardą ir nuėjo atsiimti savo amžinojo atlygio.

Šv. Elžbieta Ona Seton, šventoji katalikiškų mokyklų, Merilendo, našlių ir jūreivių globėja, melski už mus!


[1] White, Charles I. Life of Mrs. Eliza A. Seton, Foundress and First Superior of the Sisters or Daughters of Charity in the United States. New York, P.J Kenedy, 1904. 96-97 psl. 

[2] Ten pat, 95 psl. 

[3] Ten pat, 94 psl.

[4] Feeney, Fr. Leonard. Mother Seton: Saint Elizabeth of New York. Cambridge, Ravengate Press, 1991. 108 psl.

[5] Ten pat, 194-196 psl.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku