Šopenas

Prieš daugiau nei šimtą septyniasdešimt metų, 1849 m. spalio 17 d., mirė lenkų kilmės prancūzų kompozitorius Frederikas Šopenas – pianistas, atnaujinęs romantizmo ritmo pianino skambesį.

Jo antžmogišką, liūdną ir aistringą kūrybą gerai apibendrina šie gražūs ir jaudinantys žodžiai, kuriuos garbingasis popiežius Pijus XII 1939 m. rugsėjo 30 d. Romoje pasakė gausiai lenkų grupei:

„Kiekviename iš jūsų yra dalelė nemirtingojo Šopeno sielos, kurio muzika taip nuostabiai teikia gilų ir begalinį džiaugsmą mūsų menkų žmogiškų ašarų pavidalu. Jei žmogaus menas galėjo pasiekti tiek daug, tai kiek labiau meistriškesnis turi būti Dievo menas, malšinantis jūsų sielų sielvartą?“ (The Catholic Northwest Progress, Sietlas, WA, 1939 m. spalio 6 d., p. 3)

Visai neseniai popiežius Benediktas XVI gyrė Šopeną, sakydamas:

„Tegul šio garsaus lenkų kompozitoriaus, įnešusio tokį didelį indėlį į Europos ir pasaulio kultūrą, muzika priartina jos klausytojus prie Dievo ir padeda atrasti žmogaus dvasios gelmę“ (Insegnamenti di Benedetto XVI, VI, 1 2010, Libreria Editrice Vaticana, p. 284).

Frederiko Šopeno dvasinis gyvenimas apima tris nuoseklius etapus: auklėjimą Varšuvoje, pamaldžioje katalikiškoje šeimoje, nutolimą nuo Tikėjimo ir religinės praktikos žaibiškos karjeros metu Paryžiuje (tai buvo jo pagrindinė gyvenamoji vieta nuo 1831 m. iki gyvenimo pabaigos) ir grįžimą prie Dievo prieš pat mirtį.

Frederiko tėvas Nikolajus, prancūzų emigrantas, ir motina lenkė Justina – pirmoji sūnaus Frederiko ir pirmagimės Liudvikos pianino mokytoja – niekada nestokojo doros, atsakingai siekdama tikėjimą perduoti savo vaikams. Apie 1842 m. kovo vidurį rašytame laiške Justina patikina sūnų, kad kartu su vyru meldžiasi už sūnų net ir Paryžiaus metais, laimingiausiu ir aktyviausiu Šopeno muzikinės karjeros laikotarpiu: „Tu pamiršai, mano brangiausias vaikeli, kad tavo senieji tėvas ir mama gyvena tik dėl tavęs ir kasdien meldžia Dievą, kad jis tave laimintų ir saugotų.“

Visgi Paryžiuje Frederiko Tikėjimas nyko, o gyvenimas tapo dar didesne kančia. Daugelis jo naujųjų draugų buvo „vyrai ir moterys be principų, tiksliau, besivadovaujantys blogais principais“ (J. Huneker, Chopin: H. Chopen: The Man and His Music, Niujorkas: C. Scribner's Sons, 1918, p. 79). Šopenui paguodos šaltiniu netapo ir kai kurios moterys, ypač romantizmo žanro rašytoja George Sand, „vyrų širdžių ėdikė“, kuri su Frederiku susipažino 1836 m. ir, nesutapus charakteriams bei paaštrėjus idėjiniams nesutarimams, 1847 m. jį paliko.

Lietuva meldžiasi

Paskutiniais gyvenimo metais dėl prastos sveikatos, ypač dėl vis sunkėjančių ir dažnėjančių plaučių infekcijų, Šopenas labai susilpnėjo. Tuomet prie mirštančio muzikanto lovos Šopeną sutiko vienas iškiliausių lenkų emigracijos atstovų, kunigas Aleksandras Jelovickis – vienas artimiausių Šopeno draugų. Tas pats kunigas išsamiai pranešė apie Šopeno sugrįžimą į senąjį Tikėjimą (Huneker, op. cit., p. 78-84).

Kunigas Aleksandras, matydamas prislėgtą kompozitoriaus nuotaiką, nusprendė Frederikui užsiminti ir apie mylimą jo mamą Justiną, gerą krikščionę. Šopenas teigė: „Taip, kad neįžeisčiau savo mamos, nenorėčiau mirti be sakramentų, bet, savo ruožtu, netraktuoju jų jūsų norima prasme. Išpažinties palaiminimą suprantu kaip sunkios širdies naštos perdavimą į draugiškas rankas, bet ne kaip sakramentą. Esu pasiruošęs tau atlikti išpažintį, jei tik tu to nori, nes tave myliu, o ne todėl, kad laikau tai esant būtina.“ Visgi kunigas nepasidavė nevilčiai, kuri atrodė esanti visai šalia.

1849 m. spalio 12 d. vakare muzikanto gydytojas, įsitikinęs, kad Šopenas šios nakties nebeištvers, paskambino kunigui Jelovickiui, kuris nuskubėjo pas Frederiką. Mirštantysis paspaudė kunigui ranką, bet paprašė išeiti. Šopenas patikino, kad jį myli, bet tvirtino nenorintis su juo kalbėtis.

Kitą dieną, per tradicinėje martirologijoje minimą šv. Eduardo Išpažinėjo šventę, kunigas Aleksandras aukojo Mišias už savo brolio Eduardo, sušaudyto Vienoje per 1848 m. perversmus, sielos ramybę ir meldėsi už Šopeno sielą. Po to kunigas grįžo prie kompozitoriaus lovos ir priminė, kad tą dieną buvo jo vargšo brolio Eduardo, kurį Šopenas labai mylėjo, vardadienis. „O, neleisk mums apie tai kalbėti“, - sušuko mirštantysis. „Brangiausias drauge, privalai man ką nors padovanoti brolio vardo dienos proga“, - tęsė kunigas Aleksandras. „Ką aš tau turiu duoti?“, - paklausė Šopenas. „Savo sielą“, - atsakė kunigas. Tuomet Šopenas sušuko: „Ak, aš suprantu. Štai ji; imk ją!“ 

Šopenas paėmė į rankas kunigo Jelovickio jam pasiūlytą krucifiksą. Tuomet išpažino Tikėjimą į Kristų, Tikėjimą, kurį jam perdavė jo mama, ir priėmė sakramentus, ruošiančius mirštantįjį susitikimui su gyvuoju Dievu. Šopeno kančios truko dar keturias dienas, tačiau jis buvo susitaikęs, kantrus ir kartais šypsojosi. Kunigas Aleksandras rašė:

„Jis linkėjo savo draugams laimės, o kai po, regis, paskutinės krizės pamatė save apsuptą minios, kuri dieną ir naktį buvo užpildžiusi jo kambarį, jis manęs paklausė: „Kodėl jie nesimeldžia?“ Po šių žodžių visi puolė ant kelių ir net protestantai prisijungė prie litanijų ir maldų už mirštantįjį.“

Vieni iš paskutiniųjų Šopeno žodžių yra šie: „Be tavęs, mano drauge, būčiau miręs kaip kiaulė!“ (Wierzynski, The Life and Death of Chopin, Niujorkas: Simon and Schuster, 1949, p. 412). Šaukdamasis Jėzaus, Marijos ir Juozapo, Šopenas paėmė kryžių, prispaudė jį prie širdies ir dėkingai tarė: „Dabar esu prie palaimos šaltinio!“ 1849 m. spalio 17 d., trečiadienį, 2:00 val. nakties, bute, esančiame šalia Paryžiaus Vandomo aikštės, vietoje, kur dabar įsikūrusi juvelyrinių dirbinių parduotuvė, būdamas 39 metų, mirė maištininkas Šopenas. „Taip mirė Šopenas ir, tiesą sakant, jo mirtis buvo gražiausias viso jo gyvenimo koncertas“, - teigė kunigas Aleksandras Jelovickis (Huneker, op. cit. p. 83-84).

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku