Antonio Sicari   Publikuota iš:  Antonio Sicari, Portretai, Vilnius: S. Rudalevičiūtės indiv. leidybos įm., 2000

Tarp šventojo kunigo iš Arso biografų buvo ir prancūzų poetas bei dramaturgas Anri Geonas, gyvenęs praėjusį šimtmetį. Jis rašo, kad „šventojo ganytojo gyvenimas buvo paprastas ir nuostabus, tad jis nori pasakoti jį kaip pasaką. Ir ši pasaka, – rašo poetas, – būtų tokia: „...Kitą kartą Prancūzijoje, Liono apylinkėse, gyveno nedidukas tikintis valstietis, kuris nuo mažumės mėgo vienatvę ir mylėjo gerąjį Dievą. O kadangi Paryžiaus ponai, sukėlę revoliuciją, neleido liaudžiai melstis, berniukas su savo tėvais eidavo į svirną dalyvauti Liturgijoje. Dvasininkai tuomet slapstėsi, o jeigu juos sučiupdavo, jiems tikrų tikriausiai nukirsdavo galvą. Todėl Jonas Marija Vianėjus (Jean Maria Vianney) svajojo tapti dvasininku. Nors jis mokėjo melstis, tačiau jam stigo išsimokslinimo. Jis ganė avis ir dirbo žemę. Jis pernelyg vėlai stojo į dvasinę seminariją ir susikirto per visus egzaminus. Tačiau pašaukimų tuomet stigo ir galiausiai jį vis dėlto priėmė. Jis buvo paskirtas kunigu į Arsą ir pasiliko ten iki pat mirties. Jis buvo menkiausias kaimo kunigas menkiausiame Prancūzijos bažnytkaimyje. Tačiau jis buvo apsigimęs dvasininkas, o taip esti nedažnai. Ir jo pašaukimas buvo toks nepaprastas, retas, kad menkiausiame Prancūzijos kaime pasirodė esąs geriausias šalies kunigas, ir visa Prancūzija susiruošė į kelionę, norėdama jį pamatyti.

Ir jis atversdavo visus, atėjusius pas jį, ir jeigu nebūtų miręs anksčiau, būtų atvertęs visą Prancūziją. Jis gydė dvasios ir kūno negalias. Jis buvo apdovanotas įžvalga, žmonių širdies slėpiniai jam buvo atversta knyga. Jį lankė Švenčiausioji Mergelė, o velnias raizgė jam pinkles, bet neįstengė sukliudyti tapti šventuoju. Jis tapo kanauninku, Garbės Legiono Ordino kavalieriumi, jį imta laikyti šventuoju. Tačiau, kol jis buvo gyvas, taip ir nesuprato, kodėl. Ir tai puikiausiai įrodo, kad jis tikrai nusipelnė šios šlovės.

Visa tai vyko XIX a.; Rojuje, kur žinoma tikroji žmogaus vertė, jis vadinamas „ganytojo iš Arso amžiumi“. Bet Prancūzijoje apie tai niekas net neįtaria.

Menininkas keliais tiksliais štrichais parodo gana detalų herojaus paveikslą. Bet jis sustoja ir įspėja, kad šis pasakojimas neatskleidžia gilios asmeninės dramos – jos tragizmas tiesiog nekrenta į akis. Bet visa, kas minėta – teisinga. Valstiečių vaikui iš Liono apylinkių buvo septyneri, kai Paryžiuje įsigalėjo jakobinų teroras, ir dvasininkams, atmetusiems schizmą, grėsė mirtis: visus juos nušalino, o tūkstančius užmušė. Negana to, Konvento kariuomenė, eidama slopinti Liono sukilimo, žygiavo per Dardilio (Dardilly) kaimą, kur gyveno Vianėjų šeima. Bažnyčia buvo uždaryta. Vietos kunigas iš pradžių prisiekė atlikti viską, ko iš jo reikalavo valdžia, o vėliau atsisakė kunigo luomo. Kartkartėmis Vianėjai, rizikuodami gyvybe, priglausdavo kurį nors iš pogrindyje likusių kunigų. Mažasis Jonas (Žanas Maria) pirmą sykį šv. Komunijos ėjo būdamas trylikos, kambaryje su uždarytomis langinėmis, prie kurių stovėjo vežimas su šienu, o keli ūkininkai saugojo įėjimą į namus. Tai buvo vadinamojo „antrojo teroro” metas.

Pasak jo, kunigo pašaukimą jis pajuto labai anksti, „po vieno susitikimo su nuodėmklausiu”, kai suprato, jog noras tapti dvasininku buvo tolygus pasiryžimui mirti už savo tarnystę. Bet jeigu vaikystėje jis negalėjo vaikščioti į bažnyčią, tuo labiau negalėjo mokytis, nes tiesiog nebuvo kur. Pirmą sykį į mokyklos suolą jis atsisėdo jau būdamas 17 metų. Mokytis jam nesisekė. Jam padėjo draugas kunigas, tikįs į jo pašaukimą, bet rezultatai buvo apgailėtini. Vėliau pats Arso kunigas pasakys, kad anas dvasininkas penkerius ar šešerius metus bandė jį ko nors išmokyti, bet tai buvo bergždžias darbas, nes, nepaisant visų pastangų, jaunuolis nieko nepajėgdavo įsidėti į galvą. Šie žodžiai kupini nuolankumo, bet jie atspindi tikrovę. Sunkumai tapo neįveikiami, kai seminarijoje imta studijuoti filosofiją ir teologiją, kurių mokyta remiantis rašytiniais tekstais, o jie būdavo aiškinami lotyniškai. Vis dėlto Ekiuji (Ecully) kunigui, labai gerbiamam šioje vyskupijoje, pavyko iškovoti Jonui visokeriopų nuolaidų mokantis ir laikant egzaminus. Jis netgi padėjo jam tapti kunigu paimdamas jį savo vikaru.

Jonas buvo įšventintas 29 metų amžiaus, 1815 metais, kai Turine gimė Boskas. Pirmuosius tarnystės metus Jonas praleido globojamas to švento kunigo, kuris tiek jam padėjo ir tiek daug nuveikė lavindamas jį. Vėliau Jonas Vianėjus pasakys: „Jis nusižengė ir jam bus sunku pasiteisinti prieš Viešpatį: jis padėjo man tapti kunigu”.

Reikia pridurti, kad Jonas visa širdimi troško juo būti, bet suvokė esąs to nevertas. Tuo tarpu jo globėjas jį rėmė ir guodė, nes buvo įsitikinęs, kad Jonui duotas pašaukimas, ir išsimokslinimo stygių kompensuos ypatinga tikėjimo išmanymo dovana. Ir jis pasirodė esąs teisus. Tuo tarpu Jonas neabejojo gavęs milžinišką ir nepelnytą dovaną: „Aš maniau, – pasakys jis vėliau, – kad Viešpats panoro iš visų parapijų kunigų išsirinkti didžiausią bukagalvį, kad suteiktų didžiausią iš įmanomų malonių. Jeigu Jis būtų radęs dar blogesnį, Jis būtų pasirinkęs jį vietoj manęs – idant būtų apreikštas didis Jo gailestingumas”.

Šie žodžiai atskleidžia jo dvasinę dramą, mistinę dramą, kurios gelmes būtina suvokti. Šio jauno kunigo charizma pasireiškė tuo, kad jis visas ištirps savo tarnystėje, kad jis bus vien tik kunigas – Dievo tarnas, tad visa jo asmenybė visiškai ir nedalomai atsiduos kunigo pašaukimui. Arso klebonas taps viso pasaulio parapijos kunigų globėju, nes jis bus pagautas nenumaldomo troškimo atsisakyti savo asmenybės vardan tos nepelnytos dovanos, kurią jis gavo, troškimo sudegti savo pašaukimo liepsnoje; ir atgailai jis imasi sunkiausių išbandymų, jis marina savo kūną.

Nenumaldomas troškimas... Arso ganytojas pasakys apie save, kad niekuomet negalėjo suprasti puikybės (puikavimosi) pagundos, bet jį kankino nevilties pagunda, jis kentėjo dėl savo menkystės, nevertumo, ir vienintelis jo išsigelbėjimas buvo – visiškai atsiduoti Dievui.

Pasistenkime suprasti jo dramos ištakas remdamiesi savo patirtimi.

Krikščionims dažnai trukdo žmogiškosios kunigo silpnybės. Jie sako: „Jis nemoka sakyti pamokslo“ arba: „Jis nemoka bendrauti su žmonėmis“, „jis toks pats nusidėjėlis kaip ir mes...” „Kodėl aš turiu išpažinti jam nuodėmes – jis blogesnis už mane!..” Rimčiausia šiuose kaltinimuose – tai, kad jie pabrėžia objektyvų tarnystės pobūdį: svarbu tik tai, ką Dievas daro per konkretų žmogų – kunigą.

Šventasis Arso (Ars–en–Dembes) kunigas – savo ir Dievo akyse – šios žodžiais sunkiai išreiškiamos dramos įsikūnijimas. Viena vertus, jis sakydavo: „Kas yra kunigas, galėsime suprasti tik Danguje. Jeigu suprastume tai žemėje – mirtume: ne iš baimės, o iš meilės... Po Dievo kunigas – tai viskas. Palikite parapiją dešimčiai metų be kunigo, ir žmonės garbins žvėrį!” Bet, kita vertus, jis pridurdavo: „Kaip baisu būti kunigu! Pasigailėjimo vertas kunigas, kuris Liturgijos apeigas atlieka kaip kažin ką įprasto! Koks nelaimingas kunigas, kurio dorovinė sandara neatitinka jo pašaukimo!”

Verta pažymėti, kad jam ši problema neegzistavo. Maža to: jam atliekant Liturgijos apeigas atrodydavo, kad jis regi Dievą – tokios įtaigios, tokios turiningos jo aukojamos mišios, taip giliai jos jaudina jų dalyvius. Tačiau jį kankina mintis, kad jis – parapijos kunigas, atsakingas už parapiją, kurios jis nevertas. Iki paskutinių savo gyvenimo metų jis vilsis, jog galės išsivaduoti iš šios atsakomybės, kad, jo žodžiais tariant, „nereikėtų stoti į Dievo teismą išsyk po šios kunigo tarnystės”. Ir iki paskutinių gyvenimo dienų jis kamuosis bijodamas mirti, taip ir neįveikęs nevilties pagundos. Tris kartus jis bandys naktį slapčia pabėgti pas vyskupą prašyti leidimo pasitraukti ir „vienumoje atgailauti už savo nuodėmes”.

Paskutinį sykį jis bandys pabėgti likus trejiems metams iki mirties, jau išgarsėjęs visoje Prancūzijoje. Jis susiruoš bėgti naktį, bet kažin ką įtarę parapijiečiai budės, pasiryžę jį sulaikyti. Jo artimiausi bendražygiai visaip bandys jį gaišinti, prašydami paskaityti su jais rytmečio maldas, slėpdami jo brevijorių, kol minia neužkirs jam kelio, su ašaromis maldaudama pasilikti: „Gerbiamasis kunige, jeigu mes kuo nors jus nuliūdinome, pasakykite, kuo, ir mes padarysime viską, ką norite, tik pasilikite su mumis”. Nesipriešindamas jis leidosi nuvedamas į bažnyčią, pasmerktas – tauriausia šio žodžio prasme – sėdėti klausykloje. Jis sakė: „Antraip kas gi bus su visais šiais vargšais nusidėjėliais”.

Kitą dieną, priminus apie nakties įvykius, jis nuolankiai atsakydavo: „Aš elgiausi kaip vaikėzas!” Bet jis bėgo ne dėl sunkumų, o iš baimės, kad yra nevertas savojo pašaukimo. Jis sakydavo: „Aš gailiuosi, kad esu kunigas – ne todėl, kad mane slėgtų pareiga aukoti mišias, o todėl, kad norėčiau būti be parapijos”.

Jis manė gavęs ją tik todėl, kad vyskupas pervertino jo sugebėjimus; o tai reiškia, kad jis veidmainiauja, nes jam pasiseka nuslėpti savo dvasinį skurdą. „Koks aš nelaimingas! Visi, net monsinjoras apsigavo vertindami mane! Matyt, aš tikrai esu bjauriausias apgavikas!” Tiesą sakant, nestigo ir jį niekinančių žmonių. Gretimo bažnytkaimio kunigas, matydamas, kad jo parapijiečiai vaikšto į Arsą, rašė jam: „Kunigui, taip miglotai išmanančiam teologiją, nederėtų net įeiti į klausyklą”. O kai kurie kunigai užsipuldavo jį per pamokslus. Arso kunigas į minėtąjį laišką atsakė taip: „Mano brangiausiasai ir numylėtasai broli! Kaip aš turiu Jus mylėti! Jūs vienintelis, kuris gerai mane supratote”, ir primygtinai prašė užtarti žodelį vyskupui, kad šis atleistų jį iš parapijos vadovų: „Paliktas be vietos, kurios dėl savo neišmanymo nesu vertas, aš galėčiau pasišalinti ir apverkti savo niekingą gyvenimą”.

Sventasis_Jonas_Marija_Vianejus.jpg        Šventasis Jonas Marija VianėjusTačiau reikėtų pabrėžti, kad šis nuolankus ir per dideles kančias susiformavęs požiūris į save nebuvo liūdno, melancholiško ar niūraus charakterio padarinys. Priešingai, Jonas Vianėjus – guvus ir netgi linksmas žmogus. Tačiau tokią jo savimonę lėmė du skirtingi faktoriai. Pirmiausia – tai kultūros ir istorijos faktorius: jis buvo auklėjamas labai griežtai, jansenizmo dvasia, kur daug reikšmės teikta nulemtumui (predestinacijai) ir pasmerkimui. Šios griežtos nuostatos iš pradžių turėjo įtakos ir jo požiūriui į atgailaujančiuosius; jos atsispindėjo ir jo pamoksluose, bet ilgainiui viršų paėmė didi pagarba visaapimančiai Dievo meilei.

Dar didesnę įtaką tokiai nuolankiai Arso kunigo savimonei turėjo jo mistinė patirtis. Jis pats prisipažins vienai moteriai, atėjusiai išpažinties: „Mano dukra, neprašykite tobulo savo menkumo pažinimo. Sykį aš to paprašiau, ir mano skurdas buvo man atskleistas. Jeigu Dievas nebūtų man padėjęs, aš išsyk būčiau puolęs į neviltį!” ...Kitą sykį jis pasakė: „Aš taip pasibaisėjau pažinęs savo skurdumą, kad išsyk ėmiau melsti malonės pamiršti apie jį. Dievas išgirdo šį prašymą, bet paliko pakankamai nuovokos apie mano skurdą, idant galėčiau matyti, jog esu niekam tikęs.”

Tai labai svarbūs prisipažinimai. Daugelis mistikų patiria panašių dalykų, išgyvena „tamsią naktį”; ji būtina tam, kad galėtų tapti Kristaus Kančios dalininkais, kad visiškai atsiduotų Tėvui ir pajustų Jo meilę. „Dievas – viskas, aš – niekas”, – tai šv. Augustino, šv. Pranciškaus, šv. Kotrynos Sienietės ir kai kurių mūsų laikų šventųjų žodžiai. Arso kunigo gyvenime ši mistinė patirtis glaudžiai susijusi su misija, apie kurią jau sakėme: tapti tik dvasininku, dvasininku šlovėje, kad jokia žmogaus puikybė negalėtų prisidėti prie tų maloningųjų galių, kurias Dievas dovanoja Savo kūriniui.

„Gerasis Dievas, kuriam nieko nereikia, pasitelkė mane savo didžiam darbui, nors aš – nemokytas kunigas. Jeigu Jam po ranka būtų pasitaikęs kitas parapijos kunigas, turįs daugiau nei aš pagrindo save niekinti, Jis būtų pasirinkęs aną ir per jį būtų nuveikęs šimtą kartų daugiau gerų darbų”.

Tačiau kaip Arso ganytojas išgyvena „mistinę naktį”? Pirmiausia jis, aišku, ne iš tų žmonių, kurie gaišta laiką laižydami žaizdas (o tai būtų neišvengiama, jeigu turėtume reikalą ne su šventu nuolankumu, o su psichiniais kompleksais). Priešingai, visą savo esybę jis nukreipė tarnauti Dievui. Ir pirmiausia jam rūpi „paaukoti save”.

Jo gyvensena ir šiandien daro didelį įspūdį. Jis taikė griežtas kūną marinančias priemones: miegojo tiesiog ant lentų, vos po kelias valandas; jis nuolat pasninkavo, jo maistas kelioms dienoms – katiliukas virtų bulvių; jis plakdavo save, kol prarasdavo sąmonę... Ir visa tai jis pirmiausia darė todėl, kad jis – parapijos kunigas; vadinasi, būtent jis turi melstis, kad būtų atleistos jo vaikų nuodėmės; jis išklauso daugybę išpažinčių, ir būtent jis turi atlikti tą atgailą, kuri nusidėjėliams būtų pernelyg sunki, nors ir pelnyta.

„Dieve, padovanok man dovaną – tegul mano parapija atsiverčia. Aš pasiryžęs kentėti viską, ką tik Tu panorėsi, iki paskutiniosios savo dienos... Kad tik jie atsiverstų”.

Kita vertus, jeigu jis nebūtų taip įvaldęs savo kūno ir pojūčių, nebūtų padaręs jų tokių klusnių, ar jis būtų galėjęs atlikti savo paskirtį, kuri daugiau nei dvidešimčiai metų prikaustė jį prie klausyklos? Čia jis negailėdamas jėgų kasdien išbūdavo po 15–17 valandų, o atgailaujančiųjų, atvykstančių iš visos Prancūzijos ir reikalaujančių, kad juos išklausytų, eilė niekuomet nemažėdavo.

Kiekvieną šventųjų gyvenimo detalę reikia vertinti viso Dievo Apvaizdos jiems skirto žygdarbio šviesoje, idant būtų aiški tikroji jos prasmė.

Arso kunigo niekuomet neapleidžia mintis, kad savo parapijiečiams jis turi būti geras ganytojas. Ir jis nutaria, kad pirmiausia reikia juos mokyti. Jo pirmtakas viename iš savo pranešimų mini, jog vietos gyventojai tokie neišprusę (įskaitant ir tikėjimo dalykus), kad „dauguma vaikų nuo gyvulių tesiskiria tuo, kad pirmieji yra krikštyti, o antrieji – ne”. Tą patį pagrįstai galima pasakyti ir apie suaugusius vyrus; šie arba visai nutolę nuo Bažnyčios, arba vaikšto į bažnyčią retai ir lieka abejingi tam, kas ten vyksta.

Jonas Vianėjus nuolat ieško progų susitikti su jais; jis pažįsta kiekvieną savo parapijietį, jis išlaiko juos bažnyčioje beveik valandą trunkančiais pamokslais. Kartais jis pristinga žodžių, kartais jaudinasi, o kartais nutraukia pamokslą ir, rodydamas į monstranciją, ištaria balsu, kuris negali nesukrėsti: „Jis ten...”

Su parapijiečiais jis bendrauja be kreipinio „jūs”; jis kalba jų kalba, vartodamas suprantamus jiems palyginimus. Kažin ar verta be išlygų teigti, kad Arso kunigas nebuvo protingas. Jo pamokslų kalba – vaizdinga, gyva ir, kaip reta, įtaigi. Štai pasitelkęs šeimos pavyzdį jis smerkia tinginčius melstis: „Namuose jiems niekuomet nekils noras pasakyti laiminančios maldos prieš valgį ar padėkoti Dievui pavalgius, ar pasakyti: „Viešpaties angelo” maldą. O jeigu jie iš įpročio ir meldžiasi, nejauku žiūrėti, kaip tai daroma: moterys sako maldas per namų ruošą, garsiai kalbėdamos su vaikais, tarnais, o vyrai sukioja rankose skrybėles, beretes, tarsi žiūrėdami, ar jos kartais neprakiuro.

Jie galvoja apie Viešpatį taip, tarsi būtų tikri, kad Jo nėra, arba kad Jis – tai kažin kas apjuoktina”.

Apie Dievo meilę jis sako taip: „Mūsų Viešpats šioje žemėje panašus į motiną, nešančią savo kūdikį ant rankų. Tai piktas vaikas, jis spardo motiną, drasko ją, bet motina nekreipia į tai jokio dėmesio: žino, kad kūdikis neįstengia savarankiškai vaikščioti, todėl jo negalima palikti. Toks mūsų Viešpats: Jis kantriai kenčia visus mūsų išsišokimus, visą mūsų akiplėšiškumą. Jis atleidžia visas kvailystes ir, nepaisant to, kad tokie esame, gailisi mūsų”.

Apie puikybę jis sako: „Štai kenčiantis, draskomas abejonių, besipiktinąs žmogus. Jis nori visus valdyti, jis tariasi esąs vertybė. Regis, jis nori tarti saulei: „Pasišalink, aš vietoj tavęs šviesiu pasauliui!..“ Ateis diena, kai šis išdiduolis pavirs tik sauja pelenų, ir upės viena po kitos plukdys jį tolyn ...iki pačios jūros”.

Štai pozicija, kuria grindžiama Arso kunigo tarnystė.

Kartais jis sakydavo parapijiečiams: „Mes laukiame nesulaukiame, kaip atsikratyti Viešpaties – tarsi bate įstrigusio akmenėlio” arba: „Nusidėjėliai pajuodę tarti krosnių dūmtraukiai”.

Tačiau viena – skaityti pamokslų ir pokalbių ištraukas ir visai kas kita – matyti ir jausti, kaip šie žodžiai gimsta jo širdyje, kaip jie perveria jo sielą. Išeidami iš bažnyčios visi sakydavo: „Joks kunigas niekuomet mums nekalbėjo apie Dievą taip, kaip mūsiškis”. Pats jo vyskupas pažymi: „Sako, Arso kunigas neišsimokslinęs – nežinau, ar tai tiesa, bet tikrai žinau, kad jį apšviečia Šventoji Dvasia”.

Jeigu neminėsime Jono Vianėjaus įsteigtos prieglaudos našlaitėms ir vėliau įkurto instituto jaunuoliams lavinti, jo ganytojiška veikla plėtojosi trimis kryptimis. Būtent čia jis išsyk pamatė gilios tikėjimo krizės to meto Prancūzijoje apraiškas. Viena iš jų – įprotis dirbti per šventes ir įprotis piktžodžiauti – faktiškai tai Dievo neigimas išpažįstant Jį žodžiais.

Jonas Vianėjus žino, kad jo valstiečiai iš savanaudiškumo dirba per šventes, taip darydami laiką ir gyvenimą beprasmį žmogaus pašaukimo požiūriu. Juk ne šiaip sau to meto Paryžiaus ponai stengiasi panaikinti poilsio dienas ir šventes, keisdami jas „dešimtadieniu”, pasaulietiška poilsio diena – kad tik žmonės pamirštų Viešpaties dieną ir Bažnytines šventes.

Arso ganytojas nenurims tol, kol galės parapijos ataskaitų knygoje parašyti, jog per šventes parapijiečiai dirba „retai”; tol, kol atvykėliai galės su nuostaba stebėti, kaip trys vežikai, neprarasdami savitvardos ir nesikeikdami, bando sutramdyti įsisiautėjusį arklį, kuris apvertė vežimą. Ši scena taip juos nustebino, kad jie aprašė ją kelionės dienoraštyje. Be to, šventasis ganytojas kovoja su smuklėmis, apie kurias jis kalba kaip apie „įstaigas, kurių šeimininkas – velnias, kaip apie mokyklas, kur pragaras dėsto savo mokslus, kur parduodamos sielos, griaunamos šeimos, alinama sveikata, kyla barniai ir vyksta žudynės”.

Neskubėkime šaipytis. Įsivaizduokime kaimą, kur yra 270 gyventojų ir net keturios smuklės, o dvi iš jų – greta bažnyčios. Pagalvokime, kad sekmadieniais žmonės, užuot ėję į bažnyčią, eina ten ir leidžia ilgus vakarus ir naktis. Pagalvokime apie tai, kad būtent ten prekiaujama vieninteliu to meto narkotiku – vynu, kad ten leidžiami šeimai uždirbti pinigai, ten kyla kivirčai ir gimsta nesantaika... Parapijos kunigo pamokslai ir veiklumas davė vaisių: iš pradžių buvo uždarytos smuklės prie bažnyčios, o vėliau ir likusios dvi. Vėlesni bandymai atidaryti septynias naujas buvo pasmerkti nesėkmei.

Trečioji parapijos gyvenimo problema – šokiai. Arso ganytojas sako, kad „šėtonas šokančiuosius apsupa kaip tvora – sodą”; žmonės, einantys į šokius, „palieka savo Angelą sargą prie durų, o jo vietą užima velnias, tad po kurio laiko salėje būna tiek velnių, kiek yra šokėjų”.

Tuomet valstiečių šokių vakarai ir keliaujantys iš kaimo į kaimą šokėjai buvo vieninteliai abejotinų papročių platintojai, kuriems negalėjo priešintis šeima. Ir, nors pasaulis labai pasikeitė, bet iki šiol kai kurie šokiai kursto geidulius, dėl kurių jaunimas praranda skaistumą, o sutuoktiniai linksta į neištikimybę. Visa tai niekuomet nebuvo ir nėra laikoma krikščioniškomis dorybėmis.

Tačiau ir šios socialinės ydos iš lėto beveik išnyko, nes liaudis myli ir gerbia šventą žmogų – Joną Vianėjų, kuris meldžiasi už ją ir skiria sau už ją atgailą.

Vis dėlto pagrindinis šventojo ganytojo darbas – būti nuodėmklausiu. Maždaug nuo 1827 metų ima sklisti kalbos, kad tai šventas žmogus. Iš pradžių jį kasdien aplanko penkiolika – dvidešimt maldininkų; 1834 metais jų iš viso buvo jau trisdešimt tūkstančių, o į gyvenimo pabaigą – nuo aštuoniasdešimties iki šimto tūkstančio kasmet. Teko įvesti reguliarų transporto susisiekimą tarp Liono ir Arso. Negana to, Liono stotyje teko atidaryti specialią kasą, kur buvo parduodami bilietai į Arsą ir atgal, galiojantys aštuonias dienas (tuomet tai buvo naujovė), nes eilėje išpažinties vidutiniškai tekdavo laukti savaitę.

Taip prasidėjo Arso ganytojo tikroji, „klausyklos kankinio”, misija. Per paskutinius dvidešimt savo gyvenimo metų jis klausykloje praleisdavo vidutiniškai po 17 valandų per parą; vasarą jis pradėdavo klausyti išpažinčių pirmą ar antrą valandą nakties, o žiemą – nuo keturių ryto iki vėlyvo vakaro. Jis išeidavo iš klausyklos tik tam, kad aukotų mišias, paskaitytų brevijorių, katekizmą ir kelioms minutėms – valgiui.

Vasarą bažnyčioje buvo taip tvanku, kad maldininkams vis tekdavo išeiti lauk, kad nealptų, o žiemą bažnyčioje buvo siaubingai šalta. Vienas iš mačiusiųjų pasakoja: „Aš paklausiau, kaip jis gali tiek valandų išbūti tokiame šaltyje neužsiklojęs šiltai kojų. „Mano drauge, – atsakė jis man, – dalykas tas, kad nuo Visų Šventųjų iki Velykų aš iš viso nejaučiu kojų“.

Tačiau sėdėti bažnyčioje bet kokiu oru ir bet kada, minios tarsi prikaustytam prie klausyklos – dar ne pati didžiausia jo auka ir kančia. Jis kentėjo dėl tos nuodėmių ir blogio bangos, kuri užliedavo jį tarsi purvo lavina. „Visa, ką aš žinau apie nuodėmę, – sakė jis, – aš sužinojau iš jų”. Jis klausydavo atgailaujančiųjų, skaitydavo jų širdyse tarsi knygoje, o svarbiausia – atversdavo juos. Dažnai jis spėdavo pasakyti tik kelis žodžius atgailaujančiajam, o paskutiniais gyvenimo metais jo balsas tapo toks silpnas, kad jį su vargu tebuvo galima išgirsti. Tačiau atgailaujantieji nueidavo nuo klausyklos sukrėsti iki širdies gelmių. „Jeigu Viešpats nebūtų toks geras! – sakydavo jis. – Bet Jo gerumas toks didis! Ką blogo jums padarė Viešpats, kad taip su Juo elgiatės!..”

Labai dažnai, ypač tada, kai nusidėjėliai menkai tesuvokė savo nuodėmę ir neatgailavo, kaip dera, šventasis ganytojas pats imdavo verkti. Ir tai būdavo neįprasta: tai buvo tikro skausmo, tikros kančios, Kryžiaus kančios įsikūnijimas. Atgailaujantysis, žvelgdamas į kunigą, akimirkai tarsi galėjo išvysti Dievo kančią dėl jo nuodėmių.

Jonas Paulius II, sakydamas kunigams pamokslą Arso aikštėje, kalbėjo apie būtinybę atgaivinti tikinčiųjų džiaugsmą sulaukus nuodėmių atleidimo. Jis pasakė: „Aš žinau, kad jums iškyla daugybė sunkumų, kad stinga kunigų, o svarbiausia – tikintieji abejingi Sutaikinimo Sakramentui. Jūs pasakysite: „Jie nebevaikšto išpažinties!“ Būtent tai ir yra problema. Ar šio Sakramento ignoravimas nerodo mažatikystės? Ar jis nerodo, kad išnyko nuodėmingumo pojūtis? Ar nerodo, kad nesuvokiama tarpininkavimo tarp Bažnyčios ir Kristaus, ir į Sakramentą žiūrima kaip į išsigimusį ritualą, tapusį paprastu įpročiu?

Prisiminkite, kad Arso ganytojo generalinis vikaras jam pasakė: „Šioje parapijoje nėra didelės meilės Dievui, bet ji rasis jūsų dėka“. Ir šventasis ganytojas taip pat nepajuto didelio savo parapijiečių uolumo. Kuo paaiškinti jo patrauklumo paslaptį? (O jis traukė tikinčiuosius ir netikinčiuosius, šventuosius, ir nusidėjėlius.) Arso ganytojas, rūsčiai, kaip ir Kristus, užsipuolantis nuodėmę savo pamoksluose, buvo labai gailestingas bendraudamas su kiekvienu nusidėjėliu. Abatas Monenas sakė apie jį: „Tai meilės ir gailestingumo židinys. Jis degė Kristaus meile“.

...Jonui Vianėjui jau buvo 73 metai; jis pavirto senoliu ilgais žilais plaukais, jo kūnas išdžiuvo ir tapo tarsi permatomas, o akys – dar gilesnės ir dar labiau spindulingos. Jis mirė kaitrią 1859 metų vasarą, rugpjūčio 4 d. – be agonijos, be baimės, užgeso nelyginant „žibintas, kuriame nebeliko aliejaus”. Mačiusiojo liudijimu tuo metu „jo akių išraiška buvo ypatinga – kupina tikėjimo ir laimės”.

Parapijiečiai, susirinkę aplink varganą savo merdinčio ganytojo būstą, apsuko jį audiniu, kurį vis drėkino, kad nors per šias paskutines dienas Arso ganytojas mažiau kentėtų nuo baisaus karščio. Po mirties su velioniu buvo galima atsisveikinti dešimt dienų ir naktų. Jį pašarvojo toje pačioje koplytėlėje, kur jis išklausė tiek išpažinčių, ir tūkstančiai maldininkų be perstojo ėjo pro jo karstą.

Minėtoje kalboje, pasakytoje Arse, Jonas Paulius II, perifrazuodamas žinomo romano „Kristus sustojo Ebolyje” pavadinimą, pasakė: „Kristus tikrai apsistojo Arse tuo metu, kai parapijos klebonu ten buvo Jonas Maria Vianėjus. Taip, Jis ten sustojo praėjusį šimtmetį ir išvydo minias vyrų ir moterų – pavargusių, nualintų, nelyginant avys be piemens. Kristus apsistojo čia kaip gerasis ganytojas. „Gerasis ganytojas, ganytojas, mielas Dievo širdžiai, – sakė Jonas Marija Vianėjus, – tai didžiausia brangenybė, kurią Dievas gali dovanoti parapijai; tai viena iš vertingiausių dieviškojo gailestingumo dovanų”. Ši dovana būtina ir šiandien.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku